...1969-ųjų pavasarį Viktoras Šklovskis rašo laišką savo paaugliui anūkui iš Jaltos. Čia jis atostogauja ne pirmą kartą ir pastebi, kad per metus užaugo vietinės varnos: „Jos turi savo gyvenimą. Gyvena po šimtą metų, nes neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus. Taip ir auga. Aš jas jau 15 metų matau augančias. Labai norėčiau parašyti (baigti rašyti) knygą ir užaugti. Suprasti, kuo užsiiminėjau visą gyvenimą. Gyvenimas išaugo. Atsirado genetikos, bionikos, kibernetikos. Užaugo piktžolės. Džiaugsmas netapo įvairesnis. Auk, mano berniuk, nebijok gyvenimo.“
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Gintaro Rinkevičiaus inicijuotas Baltijos šalių orkestrų festivalis tęsiasi. Vasario 17 d. Kongresų rūmuose įvyko jau antrasis koncertas, pavadintas „100 stygų“. Scenoje išvydome Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkus – daugiau kaip šimtą. Tikrai įspūdingas vaizdas, gražiai įrėmintas scenos gilumoje išsidėsčiusių net trylikos kontrabosininkų! Tarp matytų savų smuikininkų, altininkų, violončelininkų buvo gausu naujų veidų. Įdėmiai stebint svečių grojimo būdą buvo galima pamatyti, kad jis šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Latvijos stygininkų, ypač smuikininkų, mokykla visada, kiek pamenu, pasižymėjo ypač aukštu profesionalumu. Šįkart apie tai iškalbingai bylojo meistriški jų nacionalinio simfoninio orkestro smuikų, altų ir violončelių grupių koncertmeisterių soliniai intarpai ir ypač šių atlikėjų išgaunama garso kokybė. Gal latvių muzikantai groja geresniais instrumentais?!
![]() | ![]() | ![]() |
Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.
![]() |
Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.
Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Uostamiestyje įsikūręs „Apeirono“ teatras vasario 8 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „Delyras“ pagal spektaklio režisierės ir jame vaidinančios aktorės Gretos Gudelytės pjesę. Anotacijoje „Delyrą“ pavadindami sistemingu kliedesiu kūrėjai, pasitelkdami religijos, fizikos ir kasdienybės aktualijų motyvus bei juos perteikdami postdraminio teatro priemonėmis, žiūrovus pakviečia į chaotiškos ir nebežinančios kuo tikėti bei pasikliauti šiuolaikinio žmogaus sąmonės tyrimą.
![]() | |||||
Franzas Rogowskis – jaunosios kartos vokiečių aktorius, platesnę žiūrovų auditoriją patraukęs Boxerio vaidmeniu Berlyno kino festivalyje pasirodžiusiame filme „Viktorija“. Praėjusiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristatė naujausią Michaelio Hanekės kūrinį „Laiminga pabaiga“, kuriame Rogowskis suvaidino Isabelės Hupert sūnų. Šiais metais aktorius Berlinalėje pateko į „European Shooting Stars“ dešimtuką, o pagrindinėje konkursinėje programoje pristato du filmus – Christiano Petzoldo „Tranzitą“ ir Thomo Stubero „Koridoriuose“.
![]() | ![]() | ![]() |
Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Į Berlinalės traukinį šiemet įšokau jam jau pajudėjus, tad įspūdžių ne tiek daug. Kolegos, kaip visada, peikia konkursinę programą, nors, regis, šią savaitę ji jau pasikeitė į geresnę pusę. Kol kas daugiausia kritikų „žvaigždučių“ „Screen International“ žurnale sulaukė festivalį atidaręs Weso Andersono animacinis filmas „Šunų sala“ ir Aleksejaus Germano jaun. „Dovlatovas“, bet prieš akis – dar penkios įtemptos dienos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Lyčių lygiateisiškumo idėja Lietuvoje deklaruota dar 1905 metų Didžiajame Vilniaus Seime, kuris ragino „reikalauti Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo“. Tačiau 1918 metų vasario 16-ąją Nepriklausomybės aktą pasirašė tik vyrai. Vyriškoji Lietuvos Taryba išrinkta Vilniaus konferencijoje, į kurią moterys nepakviestos.
![]() | ![]() | ![]() |
Sausio 27-ąją profesorius Vaclovas Paketūras šventė 90-ąjį gimtadienį. Vasario 15 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė kompozitoriui būtų įteikusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Tą dieną ir netekome kompozitoriaus, muzikologo, ilgamečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, daugelio įvairių kartų muzikų Mokytojo.
![]() |