7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Akmuo lyg kaukolė

Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Rita Mikučionytė
Nr. 7 (1244), 2018-02-16
Dailė
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.

...pažiūrėjau pro langą – ant stalo gulėjo pusė medinio

mėnulio, maldaknygė, akmuo, panašus į kaukolę.

Argi mano kadaise čia būta?!

Ričardas Vaitiekūnas

Mardasavas, 2017 09 21

 

Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.

 

Iki šiol sklando legendos apie Povilo Ričardo Vaitiekūno skrupulingumą ir reiklumą sau bei kitiems. Šiandien, pabėgęs nuo miesto šurmulio, jis intensyviai kuria sodyboje Mardasavo kaime – piešia, tapo, rašo, tvarko archyvą. Neabejoju – kiekvieną darbą atlieka labai atsakingai. Tai tik patvirtina kartu su parodos kuratorėmis Kristina Kleponyte-Šemeškiene ir Jurga Minčinauskiene kruopščiai parengtas parodos katalogas, labai apgalvota, iš šūsnies piešinių atrinkta ir nuosekliai suformuota parodos ekspozicija.

 

Parodos kuratorės pataria žvelgti į pristatomą kūrinių kolekciją „biografiškai“, tad vaikščiodama po galerijos sales iš naujo peržiūrėjau dešimtmečiais menininko kurtas ir  perkurtas istorijas, kur elegantiškos ankstyvųjų XX a. 7-ojo dešimtmečio piešinių linijos natūraliai įvinguriuoja į 2017 m. tapytus paveikslus.

 

Mano manymu, eksponuojamas kūrinių rinkinys – tai alegorijos, aliuzijos amžina laiko ir mirties tema arba tiesiog vanitas: visi juk ritinėjame likimo akmenį, dejuodami, kaip greitai viskas prabėga, kaip beprasmiška vaikytis malonumų, kaip netoliese slampinėja mirtis... Povilas Ričardas Vaitiekūnas – žinomas eruditas, kolekcininko žvilgsniu veriantis smulkiausią gyvenimo detalę, o jo kūrybos parodos visad yra minčių ir jausmų labirintai, kuriuose klaidžiodami kaskart atrandame sau netikėtus išėjimus.

 

Šįkart trečiojo galerijos aukšto salėje Plius eksponuojami piešiniai man pasirodė kaip tolima ir arčiausiai dangaus esanti menininko šventovė, kur „saugomos“ didžiausios vertybės – šeima (žmona Birutė, sūnūs Jonas ir Justinas), bičiuliai (Antanas Martinaitis, Algimantas Julijonas Stankevičius-Stankus), Pažaislio ir Mardasavo motyvai, žvilgsnis į save...

 

Šioje „celėje“ dominuoja linijos grakštumas ir elegancija: daugybė tušu ar rašalu kruopščiai išpieštų smulkmenų ir laisvai banguojančių linijų, plonų, vingrių, trumpų kirčių pieštuku, laisvų mostų pastele ar akvarele – šiomis priemonėmis Maestro manipuliuoja virtuoziškai. Akimirkos būsena nuskenuojama žaibiškai: ką mato akis ir jaučia širdis, perteikia linijų „kardiogramos“ (ne veltui kalbame apie ypatingą šio tapytojo pasaulio matymo ir mąstymo būdą). Amžinos temos ir „Ars“ grupuotės kūrybos atgarsiai – moteris su vaiku, kaimo buities, interjerų ir kraštovaizdžio motyvai, miesto gyvenimo vaizdai čia susipina į vientisą darinį, o jautri charakteringo judesio, veido išraiškos pagava skatina atidžiau įsižiūrėti į kiekvieną menininką jaudinantį motyvą.

 

Šiuose XX a. 7–9-uoju dešimtmečiais sukurtuose Povilo Ričardo Vaitiekūno piešiniuose ne tik matome tvirtą ritminę kompozicijos sandarą, bet ir randame daug užuominų apie sąlyginę laiko slinktį. Štai laikrodis ant sienos – jo rodyklės ir skaičiai kas sau („Kalvarija“, 1967), o ten vaizdas pro langą, kuris gyvuoja vien dėl to, kad dailininkas jį stebi („Liepa Pažaislyje“, 1968), kažkur – šešėliai veide („Autoportretas“, 1967)... Horizontų penklinėse tyliai virpa gyvenimo štrichai („Mardasavas“, 1985; „1946 metų žiema Veršvuose“, 1986) – giltinė darbuojasi pjūklu!

 

Leidžiuosi galerijos laiptais žemyn, vedama „jausmo logikos“ (pasak Povilo Ričardo Vaitiekūno bičiulio Antano Martinaičio, „Menas yra jausmo logika“, – citata iš parodos katalogo). Ir antrojo aukšto salių ekspozicijos prieš mane veriasi lyg du žmogaus smegenų pusrutuliai.

 

Kairėje salėje – 2015–2017 m. pastele piešti vaizdai iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. Man jie – ypatingas loginis-verbalinis parodos matmuo: galiu suskaičiuoti ir „perskaityti“ šviesos ir motyvo kaitą, kita vertus, tai gali būti ir I–XVIII tik autoriui žinomos procesijos stotys. Šie kūriniai užburia paros ir metų laikų amžinybės paradoksais, žmogaus ir gamtos būsenų sinkretiškumu. Vaizdas, kurį mato menininkas, virsta pieštiniu žaibolaidžiu, energijos iškrova, kurioje užfiksuotas judesys, skrodžiantis apgaulingą tylą. Abstraktaus ekspresionizmo ir Franzo Kline’o kūrybos tradicijas „perkopiantys“ Povilo Ričardo Vaitiekūno gesto piešiniai tampa šviesos bangų impulsais, vis kitaip įkraunančiais tą patį motyvą – pro šiaurinį langą atsiveriančius medžių kamienus, properšas, tolumas...

 

Pasikliaudama savųjų įsivaizdavimų seka Dešinėje salėje eksponuojamus Povilo Ričardo Vaitiekūno piešinius ir paveikslus traktuoju kaip vaizdines-erdvines nuorodas, kurios leidžia atskleisti įvairių vaizduojamų objektų tarpusavio sąveiką ir ryšius. Čia sklando mirties šešėlis („Visų šventųjų diena“ I–II, 2014; „Po laidotuvių“ I–II, 2017; „Andy Warholas – Audriaus Naujokaičio šermenyse“, 2015; „Natiurmortas su akmeniu, panašiu į kaukolę“, 2015). Tapytojas minkštais potėpiais ir kaligrafiškai įrėžtais ornamentais tarsi užkloja XX a. italų metafizinės tapybos „sparnus“ ir Giorgio Morandi klampias pilkumas, tarp kurių išnyra XVII a. Francisco de Zurbaráno natiurmortų ir XX a. II p. Josepho Cornellio daiktų dėlionių šmėklos. Matau ir Povilo Ričardo Vaitiekūno vanitas „uždangą“ („Pelės“ I–IV, 2017), už kurios slepiasi XVIII a. Caterinos de Julianis vaško kompozicijos – aplink šmirinėjantys ir gyvenimo tuštybės likučiais besivaišinantys graužikai.

 

O skubantiems gyventi patariu tiesiog greitai išsiskleisti Povilo Ričardo Vaitiekūno parodos „Ūlos g. 19, Mardasavas“ katalogą, įsižiūrėti į jo viršelį („Natiurmortas su akmeniu, panašiu į kaukolę“, 2016, Edvino Jonušo nuotr.) ir centrinio atvarto piešinius („Liepa Pažaislyje“, 1968; „Kalvarija“, 1967).

 

Paroda veikia iki kovo 3 d.

Vilniaus grafikos meno centro galerija „Kairė–dešinė“ (Latako g. 3, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 11–18 val., šeštadieniais 11–15 val.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.