Balsas, kalbąs ir be žodžių

Filmas „Aš žinau tą smoką“ (režisierius Marius Siparis, scenarijaus autorė Ugnė Dalinkevičiūtė) lyg ir panašus į kitus tokio žanro – pasakojimo apie menininko gyvenimą ir kūrybą – filmus; primenami ir parodomi svarbiausi įvykiai, apie filmo heroję kalba kiti asmenys, aišku, ir ji pati. Šiemet gražų jubiliejų pasitinka ir kūrybinės veiklos 50-metį švenčia dainininkė Giedrė Kaukaitė. 1968-ieji – sėkmingi dainininkės metai: baigta konservatorija, laimėti trys konkursai, pavasarį debiutas Operos ir baleto teatre, o tų pačių metų rudenį prasidėjusi stažuotė Milano teatro „La Scala“ akademijoje.

G. Kaukaitė Vilniaus konservatorijoje studijavo pas Aleksandrą Staškevičiūtę ir Eleną Dirsienę – vienos žymiausių mūsų operos istorijoje dainininkių Vladislavos Grigaitienės ir Oreste Marini auklėtinę. Taigi, 10 metų Operos ir baleto teatro, po to 20 metų – Nacionalinės filharmonijos solistė, daugiau kaip tris dešimtmečius Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pedagogė, profesorė, G. Kaukaitė yra mūsų dainavimo meno tradicijos puoselėtoja ir tęsėja. Didieji soprano vaidmenys, tarp jų Dezdemona, Margarita, Mimi, Tatjana, Halka, Baterflai; filme įsiminė tikra to žodžio prasme sukrečiantis mirti pasirengusios Baterflai atsisveikinimas su sūneliu (filme Edmundas Gedgaudas sako, kad anuometį operos pastatymą parengę Jonas Aleksa ir Vlada Mikštaitė su G. Kaukaite sudarė „vieną kumštį“, jos balsas kalbąs ir be teksto). Sėkmingi vaidmenys Vytauto Barkausko ir Juliaus Juzeliūno operose (visi pirmiausia padainuoti premjerose); kai kurių didžiųjų Georgo Friedricho Händelio, Wolfgango Amadeus Mozarto, Josepho Haydno ir kt. veikalų partijos, solo koncertai (iš viso surengta per 1000). Dainininkė anuomet filmuota 18-oje Lietuvos televizijos juostų ir garso įrašų (išleista 11 jos plokštelių). Jau 1977 m. buvo sukurtas televizijos filmas „Pašėlęs gegužis, arba dainuoja Giedrė Kaukaitė“ (apdovanotas sąjunginiame TV konkurse už geriausią dokumentiką), 1979 m. nufilmuota Franciso Poulenco monoopera „Žmogaus balsas“ (premija už geriausią moters vaidmenį sąjunginiame TV filmų festivalyje, abiejų režisierė Jadvyga Janulevičiūtė). „Žmogaus balso“ tema dainininkei iš pradžių pasirodė neįdomi (moteris skambina ją palikusiam mylimajam) – „aš ne tas žmogus“, „aš žemaitė“, lietuviai taip (sentimentaliai) nekalba ir tai nesąs jos vaidmuo. Tačiau jis tapo vienu įspūdingiausių. „Tu meile mano“ ji taria su tokia jausmo gilumo, nerimo ir (ne)vilties galia, kad kyla nelaukta asociacija su klastūnės Ortrudos sugundyta „Lohengrino“ Elza (Elena Saulevičiūtė), reikalaujančia, kad Lohengrinas (Valentinas Adamkevičius) pasakytų savo vardą. Sakoma, jog stojus pertraukai šie puikūs dainininkai esą anaiptol ne iškart pajėgdavo grįžti į kasdienybę.  

Labai gaila, kad nutrūko kito televizijos filmo – Arnoldo Schönbergo melodramos „Mėnulio Pjero“ kūrimas. Jau buvo įrašytos 5 šio atonaliosios (tuomet mūsų dainininkams ir publikai dar mažai žinotos) muzikos ciklo dainos (dirigavo J. Aleksa), būtų režisavęs estas Ülo Vilimaa (1982 m. mūsų teatre buvo pastatęs Anatolijaus Šenderovo baletą „Mergaitė ir mirtis“). Deja, dirigentas įrašą nutraukė, buvo kalbų, esą tuometė televizijos vadovybė nusprendusi, jog Schönbergo muzika tarybinio klausytojo ausims ir akims netinka...

Galima sukurti dar ne vieną filmą, kad būtų parodyta G. Kaukaitės veikla, kurioje, beje, yra vietos net ir muzikos kritikai. Čia ne tiesmukai, bet kuo aiškiausiai pasireiškia profesinė dainininkės, pedagogės, vokalo žinovės kompetencija. Jei kas sumanytų parengti lietuvių muzikos kritikos raštų antologiją, su G. Kaukaite turėtų vargo – nors imk ir sudėk visus jos rašinius bei pokalbius.

Apskritai filmas „Aš žinau tą smoką“ daugiausia yra apie tai, kaip pripažinta operos solistė, lyg vėl išgirdusi protėvių dainuotų dainų šauksmą (t.y. pajutusi tą jų smoką), atsisakiusi teatro scenos ir pasirinkusi koncertų dainininkės kelią, tapo naujo muzikos kūrybos sąjūdžio dalimi, skatintoja ir įkvėpėja. Architektas Augis Gučas jos reikšmę ir poveikį inteligentijai palygina su Justino Marcinkevičiaus poveikiu. G. Kaukaitės atliekamos muzikos galią patiria žodžių prasmę tik iš aprašymo ar papasakojimo sužiną kitataučiai. Štai per vieną anų laikų Baltijos muzikologų konferenciją Taline, miesto rotušėje atliekant Broniaus Kutavičiaus „Paskutines pagonių apeigas“ tvyrojusi liturgijai būdinga rimtis prisipildė naujų stiprių prasmių, kai iš publikos (kaip visada) pakilusi – lyg žynė ar vaidilutė – prabilo G. Kaukaitė. Kai veikalas pasibaigė, atrodė, kad daugelis į kasdienybę grįžta lyg su egzistenciniu klausimu akyse – ką veikti dabar, po to?... Arba – B. Kutavičiaus oratorijas („Panteistinę“, „Iš jotvingių akmens“, „Pasaulio medis“, atliko Šarūno Nako ansamblis) Sandomiro festivalyje išgirdęs lenkų kritikas Stanisławas Koszas rašė šitaip: „Lietuvių tauta, patyrusi tokių sunkių istorijos (pirmiausiai naujosios!) ir – deja – mūsų, lenkų (tebūnie mums už tai atleista) išbandymų, ypač muzikos dėka tebėra gyva ir išlaiko savo kultūros savitumą bei tautinį tapatumą.“

Kaip to smoko paveldėtoja, jį vadindama archetipo pajautimu, o liaudies dainas – mantromis, filme G. Kaukaitė apie savo veiklą ir jos pokyčius kalba į save žvelgdama lyg iš šalies, taip, kaip ji kalba ir rašo apie kitus. Prisimindama operos sceną, sako laikui bėgant ėmusi svarstyti, ar viską padaro 100, 120 procentų, yra savimi ar viena iš šimto? Teatre artistas nėra visai savarankiškas – yra bendri repertuaro poreikiai, galimybės, planai, veikalo statytojai, žodžiu, daug kas priklauso nuo kitų. Kai laimėjo I vietą M. Glinkos konkurse ir padainavo pirmąjį solo koncertą, pasijuto galinti būti nuo nieko nepriklausoma. Posūkis į koncertinę veiklą tapo „paženklintai prasmingas, likimo dovana“. Domėjosi to meto kompozitorių kūryba, sako, Felikso Bajoro muzikoje pajutusi „tikrą teisybę“ („mes negalėjome vienas kito nepastebėti“), kompozitorius įžvelgė, jog „G. Kaukaitei svarbi kūrinio idėja, žodžio prasmė“. Kūrybinės veiklos dešimtmečiui padainavo F. Bajoro vokalinių kūrinių rečitalį, o dvidešimtmečiui – jau šešių programų ciklą „Lietuvių kompozitorių vokalinė kūryba“. Taip lyg ir įprastinė artistės biografija virto naujo meno reiškinio dalimi. Be jos tas reiškinys nebūtų atsiradęs (pasak E. Gedgaudo, pajutę G. Kaukaitės interpretacinę galią, kompozitoriai suskato jai kurti). Tai to smoko persmelkta F. Bajoro „Sakmių siuita“, kiekvieno kompozitoriaus individualia šiuolaikine muzikos kalba sukurti, jai kurti ar dedikuoti, jos pirmiausiai padainuoti F. Bajoro ciklai „Kalendorinės dainos“, „Auki, auki, žalias beržas“, Triptikas, B. Kutavičiaus kantata „Du paukščiai girių ūksmėj“, ciklas „Ant kranto“, Jurgio Juozapaičio, Mindaugo Urbaičio, Osvaldo Balakausko, Justino Bašinsko ciklai, Eduardo Balsio kantata „Saulę nešantis“, Juliaus Juzeliūno sonata „Melika“ balsui ir vargonams (G. Kaukaitė Leopoldą Digrį yra pavadinusi savo išskirtine „akademija“), Algirdo Martinaičio kantata „Cantus ad futurum“, pavienės kompozitorių dainos. Jūratė Vyliūtė štai taip yra rašiusi: „Ji per F. Bajoro velnius, medžius ir pavasario dirvon suguldytas sėklas, per B. Kutavičiaus pagonių apeigas, užkeikimus, per A. Martinaičio nykstančių paukščių klyksmą, J. Juzeliūno melikas, J. Bašinsko apuokus, J. Gruodžio, S. Šimkaus dainas (...) buvo sąmonės žadintoja, tautos mentaliteto gaivintoja.“

Lietuvių šiuolaikinių autorių pirmieji atlikimai suformavo gaivų dainininkės požiūrį ir į klasiką, Vakarų ir rusų romantikus, tarsi nubraukė laiko dulkes nuo Juozo Gruodžio, Stasio Šimkaus, Jono Nabažo kūrybos. Pusė ar bent ketvirtadalis dainininkės koncertų programų – lietuvių muzika. Ir svetur, pavyzdžiui, koncertuose Prancūzijoje – barokas ir B. Kutavičius, panašiai Niujorko „Carnegie Hall“ ar Stokholmo Karališkosios filharmonijos salėje, Krokuvos Vavelyje ar Sandomiro pilyse, Miuncheno „Prinzregentheater“, ką jau kalbėti apie gausias koncertines keliones po buvusį sovietinį Pabaltijį, Užkaukazę, Vidurinę Aziją ir Tolimųjų Rytų miestus bei garsias Maskvos ir Peterburgo sales.

Žinoma, 54 minučių filme tegalima pamatyti nedidelę G. Kaukaitės kūrybos dalį. Juk dainuota ne tik lietuvių muzika, apsivilkus tą nepaprastą Filomenos Vaitiekūnienės (filme matome ir ją) sukurtą rūbą (pirmoji reakcija buvusi tokia: „užvilko tą maišą – nesivilksiu, nenešiosiu, paslėpsiu, o kai pamačiau save iš tolo!...“), bet ir kūriniai – nuo baroko iki XX amžiaus. Beje, kitas įspūdingas rūbas, kurį vilki dainininkė, fotomenininko Algimanto Kunčiaus filmuojama ant savo namų stogo – taip pat talentingosios Filomenos jai sukurtas. Dainininkė be galo brangina savo pianistus (juos irgi pamatome), svarbių dalykų pasako Gražina Ručytė, šiaip lyg ir nelabai kalbus Feliksas Bajoras, Juozas Rimas, Irena Milkevičiūtė, Sigutė Stonytė. Kai pasižiūri tą ramiai srūvantį pasakojimą, pamatai ir išgirsti tikrai labai daug. Apie ką šis filmas? Kaip sako pati G. Kaukaitė, „filmas, mano akimis žiūrint, yra apie menininko pasirinkimą, apie kriterijus. Pasirinkimo teisė ir galimybė – didelė moralinė vertybė, ją privalai įrodyti ir apginti. Filmavimas prasidėjo nuo Ugnės Dalinkevičiūtės prašymo: „Vienu sakiniu išsakykite mintį, kurią manote esant jums pačią svarbiausią.“ Atsakiau: „Svarbiausia man buvo tikėti tuo, ką darau, ir manau, kad nieko nedariau, kuo nebūčiau šventai tikėjusi. Jei kas manęs paklaustų vėl, atsakyčiau tą patį.“