Denis Villeneuve’o „Sikarijus: narkotikų karas“ (LRT, 22 d. 23 val.) – šokiruojantis filmas. Jis pasakoja dvi susijusias istorijas, kurių fone – amerikiečių specialiųjų tarnybų karas su meksikiečių narkotikų karteliais. Pirmąją istoriją matome iš FTB agentės Keit (Emily Blunt) perspektyvos. Ji vadovauja greitojo reagavimo būriui. Filmo pradžioje šiai grupei teks vaduoti įkaitus Arizonoje. Kai paaiškėja, kad įkaitų nėra, padėtis tampa dar sudėtingesnė, o Keit atsiduria prie Meksikos sienos. Merginos būrio vadas (Josh Brolin) akivaizdžiai kažką nutyli. Vadą lydi mažakalbis vietinis konsultantas Alechandras (Benicio Del Toro). Tai žmogus be praeities. Gal jis ir yra Sikarijus – samdomas žudikas? Apie tai, koks Alechandro vaidmuo visame šiame galvosūkyje, bus antroji filmo pusė.
Villeneuve’as rodo pasaulį, kur abiejose barikadų pusėse kovoja žiaurūs žmonės. Gal tik pareigūnė Keit dar sugeba balansuoti ties gėrio ir blogio riba, bet ir ji greit supras, kad gali tapti dar viena auka. Operatorius Rogeris Deakinsas šį pasaulį rodo taip, kad jis ir šiurpina, ir verčia grožėtis. Tačiau „Sikarijus: narkotikų karas“ – ne tik dar vienas filmas apie kovą su narkotikų mafija, bet ir pasakojimas apie dviejų mentalitetų susidūrimą. Čia susiduria įsitikinimas, kad įstatymas yra aukščiau už viską, ir banditų išgyvenimo bei keršto „etika“. Villeneuve’as pabrėžia, kad ribos, kurios dar visai neseniai atrodė amžinos, po truputį nusitrina.
J.C. Chandoro drama „Viskas prarasta“ (LRT Kultūra, 21 d. 22.15) šiuo požiūriu paprastesnė. Roberto Redfordo herojus puikia jachta keliauja Indijos vandenynu, bet idiliškas vaizdelis iškart pasikeis, kai vyras bus priverstas kovoti už išlikimą, nes į jo jachtą nukrito kinų konteineris su vaikiškais bateliais ir prakirto dugne skylę... Iš pradžių veikėjas bando klijuoti skylę, mokosi orientuotis pagal žvaigždes (nes prietaisai sušlapo ir nebeveikia), bet neskubėkite numoti ranka, esą tai jau matyta ne vieną kartą, net jei dar prasidės audra. Galima žavėtis aktoriumi, kuris puikiai „išlaiko“ viso filmo svorį vienas pats, ir pajusti grynojo kino džiaugsmą. Juolab kad nežinome, kas yra veikėjas, kodėl jis atsidūrė vienas vandenyne ir kodėl tyli. Štai tada filmo pasakotoja tampa kino istorija – galima prisiminti visus septyniasdešimt septynerių Redfordo vaidmenis ir jo suvaidintus idealius vyrus. Galima net susimąstyti apie tai, kas galiausiai nulemia kiekvieno atskiro gyvenimo vertę.
Šiaip ar taip, kelios šio savaitgalio dienos bus prikimštos informacijos apie tikrus ir prasimanytus didvyrius bei raginimų mylėti tėvynę. Nežinau, kodėl meilės būtinai nori mokyti popsinės žvaigždės ir kitokie malonūs „žmonės“, puikiai išmanantys savireklamos dėsnius. Vienos televizijos užsklandoje jie mėgaujasi trijų spalvų blynais, kitoje grožisi nacionalinės vėliavos spalvų mezginiais papuoštais puodeliais, dar kitoje viena apsukri virėja kuria mums „patriotiškų“ pietų valgiaraštį. Kodėl savireklamos specialistai mano, kad jie gali primesti savo šventės supratimą, kad ji turi asocijuotis su vartojimu, koncertais milžiniškose arenose, tuščiais ritualais ir kitokia fasadine kultūra, prieš kurią kadaise stojo Sąjūdžio šaukliai? Atsakymas ne toks paprastas, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Man jis siejasi su žūtbūtiniu noru grožėtis savimi.
Švęsti reikia laisvai. Svarbiausia – apsivalyti nuo visko, kas trukdo eiti pirmyn. Džiaugiuosi už estus, kurie per savo nepriklausomybės šventę pakvietė visus norinčius išvalyti pasaulį. Talkos diena bus rudenį ir, tikiuosi, joje dalyvausime, o kol kas pasistengsiu iš galvos išmesti viską, kas liudija apie savimi besigrožinčiųjų tautą.
Jūsų – Jonas Ūbis
