Pokalbis su skulptoriumi Mykolu Sauka
Per Jonines, birželio 24-ąją, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje bus atidengtas skulptoriaus Mykolo Saukos „Koplytstulpis“ – skulptūra, skirta Jonui Basanavičiui. Apie naująjį kūrinį kalbamės su autoriumi.
Pokalbis su menininkėmis Agniete Janušaite-Vitkūniene ir Aurėja Jucevičiūte
Tekstilininkė Agnietė Janušaitė-Vitkūnienė ir grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė kuria audiovizualinę instaliaciją „Es humanus“, kuri gegužės 23-iąją, Muziejų naktį, bus pristatyta Lietuvos nacionalinio muziejaus padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje. Projektas susieja tekstilę, projekcijas, garsą ir kūną, o jo centre – bandymas šiuolaikinio meno kalba permąstyti Basanavičiaus asmenybę. Viena iš instaliacijos ašių – bendruomenės įsitraukimas: kūriniui naudojami gyventojų dovanoti balti audiniai, virstantys simboliniu instaliacijos kūnu.







„Cerebrum“ festivalyje „Sirenos“
Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.








Pokalbis su šokio kritiku Philippe’u Noisette’u
2021-ųjų pabaigoje į lietuvių kalbą išversta ir išleista prancūzų žurnalisto ir šokio kritiko Philippe’o Noisette’o knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“ – svarbus reiškinys Lietuvos šokio srityje. Tai viena retų progų lietuviškai paskaityti apie šiuolaikinio šokio tendencijas, įdomiausius lūžio taškus ir susipažinti su įstabiausius darbus kuriančiais choreografais. Tiesa, pirmajame knygos leidime pristatyta 30 menininkų, o trečiajame, išleistame lietuvių kalba, jų teliko 20. Autorius sako ilgainiui supratęs, kad svarbiau kalbėti apie idėjas, o ne apie vardus. Kartą jam net teko aiškintis vienai kūrėjai, kurios vardo naujajame leidime nebeliko.
Apie Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio programas ir kryptis
2020-aisiais vienuoliktą kartą Varėnoje surengtą Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį, neabejoju, žino didelė dalis scenos menų bendruomenės, nors palyginti nedaug jos narių gali pasigirti jame dalyvavę. Tai vienas didžiausių mūsų šalyje vykstančių išimtinai lietuvišką programą pristatančių teatro renginių, prasidedantis legendinės režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės gimimo dieną (rugsėjo 30-ąją) ir besitęsiantis didžiąją dalį spalio.




Eimunto Nekrošiaus pamokos ateities kartoms
Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.








Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa
„Improvizacija – smagiausias dalykas mano kūryboje“, – sako režisierius Gildas Aleksa. Per karantiną improvizuoti teko ne tik menininkams, o ir jiems – ne tik kuriant. Todėl Aleksos ir jo trupės „Teatronas“ veikloje atsirado naujų, netikėtų projektų. Pavyzdžiui, pokalbiai su trupės nariais instagramo platformoje, kasdien vis kitam aktoriui atiduodamas „Teatrono“ paskyros valdymas, tinklalaidžių serija, galiausiai – naujas šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ formatas. Ir jokių repeticijų per „Zoomą“, apie kurias užsiminus režisierius retoriškai klausia: „Kas čia – literatūrinis klausomasis teatras?“ Šiame pokalbyje nereklamuosime nesenų ir dar planuojamų veiklų, bet svarstysime apie tai, ką iškart ir įvardijome kaip patį smagiausią dalyką pašnekovo profesinėje veikloje – improvizacijas. Kaip jos gimsta, kada jos trukdo, kodėl nesaugumo jausmas taip traukia profesionalus?








