7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Kur užkišti nepageidaujamą baimę

Du nauji spektakliai vaikams

Sakoma, kad geros idėjos sklando ore ir nereikia stebėtis, jei vienu metu keli žmonės pagauna vienodas. Pirmą rudens pusę Arklių gatvėje „užderėjo“ dvi premjeros, neplanuotai suvienytos baimės temos – Olgos Lapinos instaliacijų spektaklis „Apie baimes“ Jaunimo teatre ir Ainio Storpirščio režisuotas „O Viešpatie, Vilnius!“ teatre „Lėlė“.

Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Žvelgti į judesį iš bet kurios perspektyvos

Kalbamės su šokėju Mariumi Pinigiu

Pokalbiui su šokėju Mariumi Pinigiu ypatingų progų ieškoti nereikia. Premjeros, gastrolės, apdovanojimai, išvykos į seminarus bei dėstymas aukštojoje mokykloje – šokėjo dienotvarkė tokia dinamiška, kad visuomet atsiras ką papasakoti; netgi apie tuos pačius dalykus nuolat kintančiame ir neribotame šiuolaikiniame šokyje kaskart jis kalbės skirtingai. Šįkart akcentus dėliojame ant aktualiausios rugsėjo mėnesio temos – studijų bei mokytojų autoritetų.

Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Marius Pinigis. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Marius Pinigis spektaklyje „(g)round zero“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis spektaklyje „(g)round zero“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „ID:D&G“ L. Vansevičienės nuotr.
Marius Pinigis ir Mantas Stabačinskas spektaklyje „ID:D&G“ L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Alternatyvus diskusijų teatras

Pirmosios Šelterio salės Kaune savaitės

Vasario pabaigoje pranešta apie naujos erdvės menininkams – Šelterio – atidarymą laikinojoje sostinėje. Vienoje iš suremontuotų Kauno kultūros centro „Tautos namai“ erdvių įsikūrę teatro trupės „Teatronas“ nariai naują salę pakrikštijo Šelteriu. Prasmės atžvilgiu (angl. shelter – pastogė, užuovėja, prieglobstis) tiksliau nesugalvosi – kūrėjai skelbiasi priimsią alternatyvių scenos meno kūrinių autorius, tikėtina, nerandančius vietos kitose Kauno erdvėse, o ir pati salė įsikūrusi praktiškai pastogėje. Viešųjų ryšių atžvilgiu svarbu ir tai, kad kur kas patraukliau skamba „eime į Šelterį“ nei „susitiksim kultūrnamy“.

 

Bus įdomu sužinoti, kam būtent teatronistai kurs alternatyvą. Kol kas pranešimuose spaudai sakoma, jog Šelteris taps erdve „spektakliams, kurie neįtelpa į kitų teatrų repertuarus“. Iškart kyla klausimas – ką tai reiškia? Vieni neįtelpa dėl kažkam neįtikusios formos ar temos, kiti – dėl prastos kokybės, galiausiai – alternatyvių, nekomercinių idėjų paprastai turi ir žymūs menininkai, kuriantys didžiosiose scenose. Kol kas alternatyvumo kriterijai nėra aiškūs. Reikia tikėtis, kad pati trupė apsibrėžė ir tikslingai formuos konkrečios alternatyvos kryptį, atmesdama asmeniškumus, bet ir  nepriimdama bet ko.

Šelterio atidarymas. G. Aleksos nuotr.
Šelterio atidarymas. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Balandis“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Balandis“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasimetimas“. G. Aleksos nuotr.
Scena iš spektaklio „Pasimetimas“. G. Aleksos nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Atsispyręs nuo nulio aukščiau skrisi

Spektaklis „(G)round Zero“ šokio tyrinėjimo platformoje „Bitės“

Kelerius metus „Bičių sąskrydžio“ veiklą sekę žmonės galėjo ir nepastebėti, kad šiemet festivalis pervadintas į šokio tyrinėjimo platformą „Bitės“. O festivalio organizatorių Giedrės ir Giedriaus Kalinauskų šeimyna šį skirtumą akcentavo nuolat, bandydami pripratinti šokio gerbėjus (o šio festivalio publiką, ko gero, sudaro vien tikri šokio entuziastai) prie naujos festivalio koncepcijos ir naujo vardo. Kodėl vardas toks svarbus? Šiuo atveju reikšmė simboliška – trumpalaikį kasmetinį susibėgimą žymėjęs sąskrydis išaugino savarankiškai medų nešančias bites.

 

Šių metų „Bites“ turbūt galima vadinti pereinamuoju festivaliu. Tiesa, nėra lengva apibrėžti iki šiol gyvavusio „Bičių sąskrydžio“ tikslus ir misiją – organizatoriai teigė, jog festivalis gimė dėl noro suteikti platformą ir galimybes pasirodyti jauniems šokėjams; drauge festivalis nuolat atlikdavo edukacinį vaidmenį, leisdamas nedaug sceninės patirties turintiems šokėjams dirbti su profesionaliais choreografais, o šiems pristatyti savo darbų, dar neišaugusių į pilnametražius spektaklius, užuomazgas. Šiemet „Bičių“ organizatoriai festivalį pavertė platforma, į kurią pakviesti lietuvių ir suomių choreografai bei šokėjai vykdė kūrybines dirbtuves ir jų rezultatus pristatė meninėje festivalio programoje. Tai – plačiausiai akcentuota festivalio dalis, tačiau greta jos buvo visko – seminarų šokėjams, užsienyje šokančių lietuvių pasirodymų, trumpų performansais pavadintų pasirodymų bei etiudų, būsimų spektaklių ištraukų, išbaigtų šokio spektaklių... Trumpai tariant, festivalis įgyja naują funkciją ir koncepciją, tačiau kol kas nepaleidžia ir senųjų planų bei įpročių. Todėl paskutiniame festivalyje vyravo „idėjinė košė“.

Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Scena iš spektaklio „(G)round Zero“. S. Baturos nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Demaskuoti didvyrius

Gildo Aleksos spektaklis Keistuolių teatre

 

XXI a. didvyriai yra tarsi vienaragiai, kentaurai ar sfinksai – mituose gyvos būtybės, kurias visi žino, bet kurių niekad nesutiksi gatvėje. Didvyrio vardą neretai pelno gyvybę išgelbėję žmonės ar nelaimių išvengti padėjusius sprendimus priėmę politikai, bet dažniausiai tai – vienadienė šlovė, po 24 valandų atsidurianti šiukšlyne drauge su ją paskelbusiais laikraščiais. Peršasi išvada, kad didvyris tėra mitinis personažas, nes tik pasakų, komiksų veikėjai, tautosakos ir mitologijos figūros didvyriais išlieka kur kas ilgiau, kartais net keliolika amžių. 

 

Gildo Aleksos Keistuolių teatre režisuotas „Heraklis“ turbūt ir turėjo paskatinti svarstyti apie tai, ką mes laikome herojumi ir ar patys jį renkamės. Gal herojaus samprata mums įbrukama iš šalies? Heraklio mitas, be abejo, itin palankus tokiems klausimams – tai istorija apie žymiausią visų laikų herojų, atlikusį dvylika žygdarbių, mirusį nuo savo, būkim atviri, patiklios ir žioplos žmonos rankos ir galiausiai priimtą į dievų Olimpą. Tiesa, jauniems žmonėms (ypač sovietmečio jau neatmenančioms kartoms) Heraklis turbūt geriau žinomas kaip Kevino Sorbo bei Rayano Goslingo vaidintas stipruolis, kovojęs už teisybę ir palaikęs gerus santykius su daugeliu dievų, mitinėmis būtybėmis bei gražiomis moterimis. G. Aleksa imasi analizuoti, kas iš viso to iš tiesų priskirtina Heraklio asmenybei, o kas tėra „viešųjų ryšių“ sukurtas įvaizdis.
 

„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
„Heraklis“. D. Matvejevo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Lemtingasis 3: ilgiau kentėti neįmanoma

Teatro „Lino Lėlės“ premjera „Menų spaustuvėje“

Lietuvių liaudies pasaka „Alesiutė“ šiek tiek primena žaidimus „Per ką varlytės šokinėja?“ ar „Per ką ežiukas lipa?“ – tas pats kartojama tol, kol klausantysis praranda kantrybę ir supranta, kur čia šuo pakastas. Šešis rytus iš eilės Alesiutė atsikelia, nusiprausia, nusipina vainikėlį, pavalgo, palakina kalelę ir išgena aveles į pievą ganytis. Kiekvieną dieną pasirodo vilkas, pagiria mergaitę ir ši atiduoda jam po vieną visas aveles, o galiausiai – ir kalelę. Paskutinę dieną, sužinoję apie prarastus gyvulėlius, Alesiutės tėvai paspendžia vilkui spąstus, į kuriuos įkliuvęs jis žūva, o Alesiutė lieka gyva ir sveika. Viskas.

 

Šią pasaką „Menų spaustuvės“ scenoje pristatė lėlių teatras iš Klaipėdos „Lino lėlės“. Spektaklio metu lėles valdo pats teatro šeimininkas Linas Zubė, pasirinkęs kiek netikėtą šiems laikams inscenizacijos būdą – paprasčiausią istorijos iliustraciją lėlių teatro priemonėmis. Scenos centre pastatyta konstrukcija, primenanti jaukų lietuvišką kaimą, iš šiaudų pagamintos avių aptvarą ir sodybos tvorą atstojančios mažytės dekoracijos (dailininkės – Renata Valčik ir Jolanta Paulauskienė). Įdomiau sumanytas Alesiutės motutės personažas. Ja spektaklyje tampa Saulė, kuri prieš miegą ir klausia dukrelės, ar ši parginė aveles namo. Toks sprendimas tarsi padiktuoja naują sluoksnį – Alesiutė yra našlaitė, ji neturi tėvų, guodžiasi tuo, ką jai suteikia gamta, ir galbūt dėl liūdesio bei meilės stokos atiduoda vilkui avį, vos jam ištarus kelis gerus žodžius. Deja, pabaigoje tokia interpretacija griūva, palikus pasakos tekstą apie tai, kaip abu mergaitės tėvai iškasa duobę ir sugauna jos atėjusį vilką. Tiesa, nė vienas iš tėvų čia jau nebeveikia (ir Saulė paliekama ramybėje), tačiau jie pamoko išsigandusią Alesiutę, vadinasi, našlaitės versija nebetinka.

„Alesiutė“. L. Kaupienės nuotr.
„Alesiutė“. L. Kaupienės nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Darbymečio betvarkė

Stalo teatro spektaklis „Dvi sesutės per lieptelį“

Jeigu kur nors pasaulyje iš priešingų pusių lieptelį pereiti mėgintų lietuvė ir japonė, nekyla abejonių – japonė mandagiai pasitrauktų į šalį ir leistų lietuvei praeiti. Pastaroji galbūt kiek sutriktų, bet pasinaudotų jai suteikta pirmenybe. Stalo teatro spektaklyje „Dvi sesutės per lieptelį“ lietuvių ir japonų liaudies atstovės (aktorės Saulė Degutytė ir Kristina Maruševičiūtė) susitinka minėtomis aplinkybėmis, tačiau nenusileidžia nė viena ir sulipa drauge ant lieptelio. Negana to, japonė aptaško lietuvę vandeniu ir iš to tik pasijuokia – japonų kultūroje tai absoliučiai nesuvokiamas dalykas. Tačiau juk visa tai tik nereikšmingi neatitikimai.

 

Spektaklį Stalo teatro komanda kūrė pagal lietuvių liaudies pasaką „Eglė – žalčio pati“ bei japonų pasaką „Gyvatės akys“. Turinio prasme pasakos susijusios dviem aspektais: abiejose veikia gyvate paverstas žmogus, o pabaigą nulemia gyvatės vaikų poelgiai. Pačiame spektaklyje daugiau sąlyčio taškų tarsi ir nepavyko pastebėti. Kukuodamos tarsi gegutės, aktorės pasirodo scenoje, išsivyniojusios iš šiaudų „apsiaustų“ tampa lietuvaite ir japone, o pabendravusios ir apsikeitusios instrumentais pradeda sekti savo pasakas apie lemtingus žmonių susitikimus su gyvatėmis. Apie valandą trunkančiame spektaklyje aktorės pristato įvairiausius daiktų panaudojimo būdus, keisčiausias jų interpretacijas ir tų pačių objektų virsmą absoliučiai kitos paskirties daiktais. Visa tai juk turėtų lavinti vaiko vaizduotę?

„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
„Dvi sesutės per lieptelį“. Nuotrauka iš Stalo teatro archyvo
Aušra Kaminskaitė

Trys (ne)numatytos misijos

Festivaliui „KITOKS“ pasibaigus

Labai keista prisiminus, kad prieš kokius penkerius šešerius metus „Menų spaustuvėje“ rodomuose spektakliuose vaikams žiūrovų beveik nebūdavo. Tuomet kai kurie puikūs kūriniai išnykdavo iš repertuaro parodyti vos keletą kartų, taip ir nesurinkdami nė pusės salės. Panaši situacija lydėjo ir 2010-aisiais vykusį pirmąjį festivalį „Kitoks teatras vaikams“, tuo metu, ko gero, atlikusį vienintelę – reprezentacinę – funkciją. Dabar, įvykus šeštajam festivaliui, galima konstatuoti: ryškėja ir pildosi festivalio misijos, formuojasi publika, vystosi tarptautinė programa. Be to, atsiranda poreikis ne tik pažiūrėti, bet ir mokytis, kas paskatino edukacinės programos atsiradimą.

 

Gaila, bet tokį teatrą vaikams, kokį galima pamatyti festivalyje „KITOKS“, iš tiesų vis dar tenka vadinti kitokiu. Tai, kad čia rodomų spektaklių kūrėjai nelaiko vaikų kvailesniais už save ir pristato kokybiškus darbus, Lietuvoje vis dar atrodo kitaip. Su vaikais čia nebendraujama infantiliais balsais: jokio nenatūralaus tono kalbantis, jokio cypimo ir netgi jokio maivymosi. Tiesa, dauguma rodytų spektaklių buvo be žodžių, o tai jau savaime padėjo išvengti perdėtai saldaus balso, kuriuo aktoriai mėgsta „pabrėžti personažo charakterį“. Festivalio spektakliuose apskritai retai galima pamatyti kuriamus personažus – dažniausiai aktoriai bei šokėjai nieko nevaidina ir prisistato kaip spektaklio kūrėjai, norintys pasidalinti savo kūryba su žiūrovais. Tai, ko gero, ir leisdavo atsirasti ryšiui tarp publikos ir kūrėjų.

Scena iš spektaklio „Vikruolis“ (Prancūzija). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Vikruolis“ (Prancūzija). D. Matvejevo nuotr.
Kūrybinės dirbtuvės. D. Matvejevo nuotr.
Kūrybinės dirbtuvės. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Maišelio istorija“ (Kanada, „Puzzle theatre“). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Maišelio istorija“ (Kanada, „Puzzle theatre“). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kitur“ (Suomija). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Kitur“ (Suomija). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Miestas“ (Prancūzija). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Miestas“ (Prancūzija). D. Matvejevo nuotr.
Kūrybinės dirbtuvės po spektaklio „Miestas“. D. Matvejevo nuotr.
Kūrybinės dirbtuvės po spektaklio „Miestas“. D. Matvejevo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Drama ir klounada – 0 : 1

Apie du „Atviros erdvės“ spektaklius

Keletą metų nuolat išgirsti teatro žmones besirūpinant tuo, kad aukštosios mokyklos rengia per daug aktorių. Paprastai daugiausiai kaltinimų žeriama profesionaliausiai aktorius ruošiančiai Lietuvos muzikos ir teatro akademijai. Jos atstovus užsipuolant, kaip jie drįstą tokiai gausybei žmonių suteikti viltį ir galimybę siekti savo svajonės, kitos (ne švietimo) įstaigos jau ne pirmus metus tęsia jauniems menininkams skirtas programas, atveriančias kelią jų debiutams. Viena tokių – jau dvylika metų „Menų spaustuvėje“ vykstanti „Atvira erdvė“.

 

Šių metų „Atvira erdvė“ pasižymėjo žanrų įvairove: sunkiai apibrėžiamas teatrinis vyksmas, šiuolaikinio šokio, dramos bei klounados spektakliai. Dažnam žiūrovui naujiena tapo ne tik patys kūrėjai, bet ir jų pristatomos scenos menų formos. Plačiau norisi pakalbėti apie du paskutinius šiame projekte pristatytus darbus. Vienas jų – dramos spektaklis, kuriuo Lietuvoje prisistatė studijas Škotijoje baigusi Rasa Niurkaitė. Kitas – pirmasis Lietuvos teatro scenoje klounados spektaklis.

„20 sezonų“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
„20 sezonų“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
„Klai da“. Nuotrauka iš „Atviros erdvės“ archyvo
Aušra Kaminskaitė

Iš Katedros aikštės Rotušės link

Šokio ir cirko pasirodymai Kultūros naktyje

 

Jau devintus metus Vilniuje rengiama Kultūros naktis, rodos, tapo net ne miesto tradicija, o kone valstybine švente (nors ne laisvadieniu). Naktinėti ir stebėti renginių – „kultūrintis“ pagal savo supratimą – čia, regis, susirenka daugiau žmonių nei per Nepriklausomybės atkūrimo minėjimus.
 
Žinoma, apsilankymo Kultūros naktyje tikslai priklauso nuo kiekvieno individo kultūros. Meno renginiais prisidengę paaugliai pagaliau gali pasiteisinti tėvams, kodėl su draugais visą naktį praleis mieste ir greičiausiai namo grįš kitą dieną. Pasilinksminti mėgstantys pilnamečiai gali sau leisti gerti alkoholį viešai – juk visi taip daro, o visų neišveš, – negana to, „pjankė“ vyksta stebint Lietuvai neeilinį projekcijų šou. Žinoma, nestinga ir suinteresuotų žiūrovų – daugelyje renginių per žmonių srautą sunku įžiūrėti, kas vyksta scenoje. Spūstys uždarose ar tiesiog iš gatvės nematomose erdvėse rodo, kad žmonės jau tikslingai ruošiasi Kultūros nakčiai – ieško jiems artimų kokybiškų renginių, užuot vaikščioję po miestą ir dairęsi į tai, kas vyksta aplinkui. Kita vertus, tai ir yra šio renginio žavesys – gali eiti bet kur ir užklydęs greičiausiai išvysi ką nors netikėta.

 

„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Ir viskas klojos kuo puikiausiai“
„Rekonstruoti“
„Rekonstruoti“
„Low Air“
„Low Air“
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
„Juokingo žmogaus sapnas“. K. Tuchin nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas