„Cerebrum“ festivalyje „Sirenos“
Labai džiaugiuosi, kad į Vilniaus tarptautinį teatro festivalį „Sirenos“ šįmet atvežtas spektaklis „Cerebrum“. Belgų neuromokslininko ir aktoriaus Yvaino Juillardo monospektaklyje-paskaitoje išgirdome pasakojimą apie žmogaus smegenų veiklą. Pirmiausia – apie amžiną mūsų nesusikalbėjimą lemiantį skirtingą tos pačios realybės priėmimą. Džiugu, kad spektaklyje apsilankiusi teatro profesionalų ir mėgėjų bendruomenė galėjo sau priimtina forma susipažinti su svarbia informacija, padedančia aiškinti ir visuomet subjektyvią meno percepciją.
Pokalbis su šokio kritiku Philippe’u Noisette’u
2021-ųjų pabaigoje į lietuvių kalbą išversta ir išleista prancūzų žurnalisto ir šokio kritiko Philippe’o Noisette’o knyga „Šiuolaikinio šokio vadovas“ – svarbus reiškinys Lietuvos šokio srityje. Tai viena retų progų lietuviškai paskaityti apie šiuolaikinio šokio tendencijas, įdomiausius lūžio taškus ir susipažinti su įstabiausius darbus kuriančiais choreografais. Tiesa, pirmajame knygos leidime pristatyta 30 menininkų, o trečiajame, išleistame lietuvių kalba, jų teliko 20. Autorius sako ilgainiui supratęs, kad svarbiau kalbėti apie idėjas, o ne apie vardus. Kartą jam net teko aiškintis vienai kūrėjai, kurios vardo naujajame leidime nebeliko.
Apie Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio programas ir kryptis
2020-aisiais vienuoliktą kartą Varėnoje surengtą Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį, neabejoju, žino didelė dalis scenos menų bendruomenės, nors palyginti nedaug jos narių gali pasigirti jame dalyvavę. Tai vienas didžiausių mūsų šalyje vykstančių išimtinai lietuvišką programą pristatančių teatro renginių, prasidedantis legendinės režisierės ir pedagogės Dalios Tamulevičiūtės gimimo dieną (rugsėjo 30-ąją) ir besitęsiantis didžiąją dalį spalio.
Eimunto Nekrošiaus pamokos ateities kartoms
Rašydama šį tekstą keliskart susimąsčiau: turbūt esu vienas netinkamiausių žmonių rašyti apie Eimunto Nekrošiaus pedagogiką. Palaikau idėją, kad režisūrinis ir pedagoginis darbas turėtų skirtis, kaip, anot daugybės šiuolaikinių tyrinėtojų, skyrėsi žymiausių metodų ir sistemų autorių kūrybinė ir mokomoji veiklos. O juk net nedalyvavus Nekrošiaus paskaitose nesunku nuspėti, kad dirbdamas su studentais jis kliovėsi intuicija ir improvizacija, bet ne objektyviai patikrintais metodais, tikslingai ugdančiais vos pradedančių aktorių ir režisierių profesinius gebėjimus.
Pokalbis su režisieriumi Gildu Aleksa
„Improvizacija – smagiausias dalykas mano kūryboje“, – sako režisierius Gildas Aleksa. Per karantiną improvizuoti teko ne tik menininkams, o ir jiems – ne tik kuriant. Todėl Aleksos ir jo trupės „Teatronas“ veikloje atsirado naujų, netikėtų projektų. Pavyzdžiui, pokalbiai su trupės nariais instagramo platformoje, kasdien vis kitam aktoriui atiduodamas „Teatrono“ paskyros valdymas, tinklalaidžių serija, galiausiai – naujas šių metų tarptautinio šiuolaikinio cirko festivalio „Cirkuliacija“ formatas. Ir jokių repeticijų per „Zoomą“, apie kurias užsiminus režisierius retoriškai klausia: „Kas čia – literatūrinis klausomasis teatras?“ Šiame pokalbyje nereklamuosime nesenų ir dar planuojamų veiklų, bet svarstysime apie tai, ką iškart ir įvardijome kaip patį smagiausią dalyką pašnekovo profesinėje veikloje – improvizacijas. Kaip jos gimsta, kada jos trukdo, kodėl nesaugumo jausmas taip traukia profesionalus?
Apie knygą „Globalus cirkas: Kvebeko cirko ribų plėtimas“
2016-aisiais McGill-Queen’s universiteto Monrealyje leidykla išleido Louis Patricko Leroux ir Charles’io R. Batsono sudarytą knygą „Globalus cirkas: Kvebeko cirko ribų plėtimas“ („Cirque Global: Quebec’s Expanding Circus Boundaries“). Tai viena iš nedaugelio knygų apie šiuolaikinį cirką, parašytų anglų kalba. Kai 2017-aisiais Monrealyje teko lankytis Nacionalinės cirko mokyklos bibliotekoje, ji, žinoma, pasirodė kiek mažesnė nei Vakarų Europos teatro mokyklų knygoms skirtos salės, tačiau po pastatą vedžiojęs darbuotojas patikino, kad šimtai čia esančių knygų analizuoja būtent cirką, ir, žinoma, beveik viskas išleista prancūziškai.
Pokalbis su režisiere Yana Ross
Aprašyti režisierės Yanos Ross veiklą galima labai pompastiškai. Nuo 2007-ųjų kurdama Lietuvoje ji vis dar yra vienintelė moteris, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą (ir šįmet pretenduoja gauti antrą). Nuo 2008-ųjų, greta kūrybos Vilniuje, ji yra stačiusi spektaklius stipriausiuose Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos, Lenkijos ir kitų šalių teatruose. Nuo 2019-ųjų yra viena iš „Schauspielhaus Zürich“ teatro Šveicarijoje meno vadovų.
Šokio spektaklis „To Da Bone“
Vilniaus miesto urbanistinio šokio teatro „Low Air“ įkūrėjai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius ne viename interviu teigė, kad ilgą laiką jų svajonė buvo atnešti gatvės šokį į profesionalią sceną. Panašią idėją tik siauresniu – vieno spektaklio – mastu 2017-aisiais įgyvendino Marselyje apsistojusi ir „(La)Horde“ pasivadinusi choreografų trijulė – Marine Brutti, Jonathanas Debrouweras ir Arthuras Harelas, pastačiusi spektaklį „To Da Bone“ apie jumpstyle šokį ir jį šokančią visuomenę. Tiesa, anot pačių kūrėjų, su gatvės šokiu jų pasirinktas objektas neturi (beveik) nieko bendra.
Dešimt metų Oskaro Koršunovo spektakliui „Dugne“
Spalio 22 d. sueis lygiai dešimt metų nuo Oskaro Koršunovo režisuoto spektaklio „Dugne“ premjeros. 2010–2013 m. darbą aprašė skirtingų kartų ir tautybių kritikai, užfiksuodami profesionalų vertinimą pirmuoju rodymo etapu. Šiandien, darkart pamačius spektaklį po bene septynerių metų pertraukos, darosi nepaprastai gaila, kad Lietuvoje nėra tradicijos analizuoti ir recenzuoti ilgą laiką rodomus spektaklius.