7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Aušra Kaminskaitė

Aušra Kaminskaitė

Žiūrėk, ką palieki po savęs

Spektaklis „Aneckxander“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Šįmet „Naujojo Baltijos šokio“ organizatoriai taip tiksliai apibūdino ir pagarsino festivalio temą, kad būtent nuo jos norisi atsispirti analizuojant matytus spektaklius. Kūnas ir kitas. Antonimai ar vienas kito papildiniai? Žvelgiant kaip į priešingybes, kūno sąvoka galėtų būti suprantama kaip savas. Kita vertus, kitas gali būti tai, kas pratęsia kūną, tai, kas yra už jo ir kas verčia jį aukoti įpročius dėl nežinomų, todėl nepatogių potyrių. Pastaruoju atveju dar aktualiau nuskamba festivalio buklete nurodyti programų pavadinimai – main ir next. Pagrindinė programa ir kita, t.y. next, arba tie, vėliau pakeisiantys šiandieninius main. Ir nors minėtuose kontekstuose žodis kitas turi skirtingą reikšmę (next – po to einantis; other – ne tas, kitoks), jų sąsajas užčiuopti itin lengva: negali žinoti, ar kitoks nebus tas, kuris ateis po tavęs.

Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Alexanderis Vantournhoutas spektaklyje „Aneckxander“. B. Grietenso nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Žemė ir poezija

Aktorės Viktorijos Kuodytės personažai

Ar gali aktorius būti toks universalus, kad kurdamas skirtingus personažus gebėtų paslėpti asmenybės savitumą? Šią sekundę pasakyčiau, kad ne. Paklausta apie mėgstamiausius Lietuvos teatro aktorius ir mintyse juos vardydama svarsčiau, už ką juos taip mėgstu. Supratau, kad iš tiesų universaliai persikūnyti sugeba tik beveidžiai iš „Sostų karų“, o universalus aktorius – tai profesionalas, gebantis vystyti vaidmenis įvairiomis formomis ir aplinkybėmis, drauge išlaikydamas kai ką specifiška, atpažįstama keliuose spektakliuose. Tai žmogus, dėl kurio darbo kokybės, dar nematęs spektaklio, gali būti 99 proc. tikras (kaip ir dėl to, kad kada nors pasitaikys 1 proc. išimtis).

 

Tokia neromantiška įžanga į pamąstymus apie Viktorijos Kuodytės vaidmenis. Aktorės, kuri niekada nepriklausė vienam teatrui, tačiau tam tikra prasme yra „priklausiusi“ dviem režisieriams. Karjeros pradžioje – Eimuntui Nekrošiui, su kurio spektakliais apkeliavo pasaulį; vėliau tapo beveik neatsiejama Gintaro Varno spektaklių dalimi. Du scenos meistrai, ir nė vieno jų negalėtum pavadinti labiau Kuodytės režisieriumi. Nekrošiui reikėjo nežemiško trapumo; Varnas trynė poeziją ir skyrė aktorei žemiškų aplinkybių žlugdomus, tačiau beviltiškai į svajones ar negrįšiančią praeitį įsikibusius personažus. Šių periodų sankirtos metu, po Varno režisuotos „Portijos Koglen“ 2002-aisiais, Rasa Vasinauskaitė rašė, kad Viktorija Kuodytė, „regis, iki šiol nepriklauso ir jokiam sceniniam tipui, laisva nuo bet kokio įvaizdžio, vaidybos mokyklos“.

Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė spektaklyje „Bado meistras“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Valentinas Masalskis (Robertas Šusteris) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Mikulionytė (Olga) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Eglė Mikulionytė (Olga) ir Viktorija Kuodytė (Ana) spektaklyje „Didvyrių aikštė“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Aldona) spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Aldona) spektaklyje „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Scena is spektaklio „Terapijos“. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Viktorija Kuodytė (Gineverė) spektaklyje „Nusiaubta šalis“. Teatro „Utopia“ archyvo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Nes be teatro pasaulis žlugs!

„Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija

Rašydama apie „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremoniją turiu prisipažinti, kad ją stebėjau per televiziją. Tačiau tokiu būdu šventę stebi didžioji dalis žiūrovų, tad kalbėti apie transliaciją ne mažiau svarbu nei apie gyvą renginį.

Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. NKDT archyvo nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. NKDT archyvo nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. NKDT archyvo nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. NKDT archyvo nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Stankevičiaus nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Auksinių scenos kryžių teikimo ceremonija (2018) už 2017 m. kūrybą. D. Gedvilos nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Septynios mirtinos nuodėmės komunaliniame bute

Apie „Teatrono“ spektaklį „Otelas“

„Masinės hipnozės seansas“, – pirmą kartą skaitant Williamo Shakespeare’o „Otelą“ logika tik taip sugebėjo paaiškinti beribį personažų patiklumą ir vieno intriganto sėkmę konstruojant keleto žmonių nužudymo siužetą. Tik vėliau „nepagrįstų ir nesuvokiamų“ įvykių esmė pasirodė esanti užkoduota konkrečiose eilutėse, nurodančiose personažų patirtis, nuoskaudas ar polinkius.

 

Viena populiaresnių „Otelo“ interpretacijų, gyvavusi anglų teatre daugybę metų, – skirtingų rasių susidūrimas ir tarpusavio nepakantumas. Laurence’o Olivier laikais, jau išplitus Sigmundo Freudo idėjoms, istorija pradėta interpretuoti kaip užslėpto homoseksualumo sukeltos neurozės padarinys. Giuseppe Verdi tikino, kad tai ne Otelo, o Jago istorija ir būtent pastarojo vidinę dramą reikia kelti į spektaklio centrą. Kitaip tariant, pjesė atveria neribotą erdvę kompleksų, neapykantos ir naivumo priežasčių interpretacijai.

 

Kaune veikianti teatro trupė „Teatronas“ ir režisierius Gildas Aleksa „Otelo“ veiksmą perkėlė į nedidelį butą netoli Savanorių prospekto. Šis „Otelas“ – viename bute apsistojusių dviejų porų gyvenimo ištrauka, kurios siužetą galima apibūdinti septyniomis mirtinomis nuodėmėmis. Kambaryje išsidrėbę aptingę jaunuoliai tenkina vien savo geismą ir alkį. Vienas jų pernelyg pasididžiuoja savimi, sukeldamas kitam pavydą. Pastarasis „nugesina“ pirmojo pasipūtimą, sužadindamas jo pavydą ir ragindamas atkeršyti trečiajam, niekuo nenusikaltusiam asmeniui. Taip sukuriamos sąlygos vešėti žmogaus godumui – norui savintis kitus žmones, valdyti jų mintis ir imtis kraštutinių priemonių, jei to padaryti nepavyksta.

Matas Dirginčius (Jagas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Matas Dirginčius (Jagas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė (Dezdemona) ir Karolis Kasperavičius (Otelas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Milda Naudžiūnaitė (Dezdemona) ir Karolis Kasperavičius (Otelas) spektaklyje „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Otelas“. D. Ališausko nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Anokia laimė tapti žmogumi

Apie spektaklį „Pinokis“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Sunku suprasti, kodėl septyni milijardai negalinčių susikalbėti žmonių tiki, kad, suradę gyvybę kitose planetose, gebėtų puikiai su ja sutarti. Arba kodėl žmonės tiki savo galia valdyti kuriamus ir tobulinamus robotus, visais atžvilgiais pranoksiančius šiuolaikinius homo sapiens. Visų keisčiausia, kad nesuskaičiuojamame žinduolių,  paukščių, vabzdžių pasaulyje vis tiek jaučiamės tokie vieniši, jog norime kurti arba atrasti naujas būtybes. Gal, kaip madinga manyti, taip reiškiasi noras tapti dievais. Nes juk ir Dievas pasaulį sukūrė iš vienišumo.

Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Pinokis“. D. Matvejevo nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Vienuolika vienuoliktųjų žmogaus

Apie šokio spektaklį „Asmens kodas“

Kadaise buvo sakoma, kad geras režisierius gali pastatyti spektaklį net pagal telefonų knygą. Šiandien frazė, regis, prarado prasmę – spektakliai statomi remiantis bet kuo ar net visiškai niekuo. Todėl sužinojus, kad šokėja ir choreografė Oksana Griaznova stato monospektaklį, kurio išeities tašku pasirinko žmogaus asmens kodą, pirma į galvą ateinanti mintis iškart nušluoja nuostabą: kodėl gi ne? Juolab kad jau spektaklio aprašyme nurodoma asmens kodo interpretacijos kryptis: ką asmens kodas sako apie asmenybę ir kas įvyktų jį dekonstravus?

Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Šokio spektaklis „Asmens kodas“. „Miško archyvas“
Šokio spektaklis „Asmens kodas“. „Miško archyvas“
Aušra Kaminskaitė

Stabdyti realybę, kurti realybę

„Broliai Liūtaširdžiai“ Valstybiniame jaunimo teatre

Kirsten Dehlholm, teatro „Hotel Pro Forma“ Kopenhagoje įkūrėja, Vilniuje dirba nebe pirmą kartą – prieš keletą metų Audronio Liugos kvietimu ji atvyko pristatyti savo spektaklio „Karo suma“ įrašo, vėliau Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatė spektaklį vaikams „Kosmosas+“, o dar po kurio laiko atvyko vesti kūrybinių dirbtuvių apie teatrą vaikams. Šių metų pradžioje Jaunimo teatre įvykusi premjera – pagal Astridos Lindgren apysaką „Broliai Liūtaširdžiai“ sukurtas spektaklis, labiausiai apeliuojantis į paauglių auditoriją. Pati kūrėja nelinkusi savo darbų skirstyti pagal amžiaus grupes, tačiau panašu, kad Lietuvoje jos dėka atsiras nauja žiūrovų karta, kuri teatrą vertins ne tik kaip žmogiškų santykių raiškos platformą, bet ir kaip erdvę, kurioje žmogaus ir medijų vaidmuo gali būti lygiavertis.

Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Karolis Kasperavičius (Junatanas) ir Matas Dirginčius (Karlas). L. Vansevičienės nuotr.
Karolis Kasperavičius (Junatanas) ir Matas Dirginčius (Karlas). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas (Hubertas). L. Vansevičienės nuotr.
Sergejus Ivanovas (Hubertas). L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Broliai Liūtaširdžiai“. L. Vansevičienės nuotr.
Aušra Kaminskaitė

Trolių mumių filosofija lėlių teatre

„Pasaulis kupinas keistų dalykų tiems, kurie juos pastebi“, žymiausią suomių vaikų rašytoją Tove'ę Jansson cituoja Lietuvos lėlių teatro kūrėja Gintarė Radvilavičiūtė. Režisierės spektaklis „Tėtis ir jūra“ pagal to paties pavadinimo apsakymą pirmiausia buvo pristatytas Tarptautiniame violončelės festivalyje, vykusiame šių metų gegužės mėnesį. To paties mėnesio pabaigoje spektakliu, kuriame pagrindiniais kūrėjais tampa šviesų žaismas ir violončelės garsai, jau galėjo džiaugtis ir Klaipėdos lėlių teatro lankytojai. O sausio 13 d. spektaklis bus pristatytas ir Tarptautiniame teatro vaikams festivalyje KITOKS. Prieš prasidedant festivaliui, Gintarė Radvilavičiūtė dalinasi trolių mumių personažų įkvėptomis idėjomis bei filosofijomis.

„Tėtis ir jūra“
„Tėtis ir jūra“
Aušra Kaminskaitė

Wouter Van Looy: „Vaikai – pati geriausia džiazo publika“

Lietuvoje turime keletą džiazo muzikos festivalių, kurių koncertus žmonės renkasi kaip vieną malonesnių vakaro pramogų arba laukiamiausią metų laiką, kai gali patenkinti mylimos muzikos troškulį. Ir nors niekur  nėra įtvirtinta, kad džiazo muzika yra suaugusiųjų sritis, vaikams skirtuose pasirodymuose, pramogų erdvėse ar gimtadienio šventėse džiazą išgirsti pasitaiko itin retai – dažnas žmogus turbūt negirdėjo nė karto. Festivalyje KITOKS 2018 iš Belgijos atvykstanti „Zonzo Compagnie” komanda pristato spektaklį, paremtą vieno žymiausių džiazo kūrėjų Miles Davis kūryba ir gyvenimu. Režisierius Wouter Van Looy kviečia į spektaklį „Mailso tonai“ („Mile(s)tones“) sausio 11 dieną ir pasakoja apie šiuolaikinių scenos menų vaikams sampratą, ypatingą Miles Davis asmenybę bei net keliuose miestuose vykstantį jo paties organizuojamą vaikams skirtą muzikos festivalį.

 

Aušra Kaminskaitė

Kur užkišti nepageidaujamą baimę

Du nauji spektakliai vaikams

Sakoma, kad geros idėjos sklando ore ir nereikia stebėtis, jei vienu metu keli žmonės pagauna vienodas. Pirmą rudens pusę Arklių gatvėje „užderėjo“ dvi premjeros, neplanuotai suvienytos baimės temos – Olgos Lapinos instaliacijų spektaklis „Apie baimes“ Jaunimo teatre ir Ainio Storpirščio režisuotas „O Viešpatie, Vilnius!“ teatre „Lėlė“.

Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Apie baimes“. L. Vansevičienės nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas