7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vienuolika vienuoliktųjų žmogaus

Apie šokio spektaklį „Asmens kodas“

Aušra Kaminskaitė
Nr. 7 (1244), 2018-02-16
Šokis
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.

Kadaise buvo sakoma, kad geras režisierius gali pastatyti spektaklį net pagal telefonų knygą. Šiandien frazė, regis, prarado prasmę – spektakliai statomi remiantis bet kuo ar net visiškai niekuo. Todėl sužinojus, kad šokėja ir choreografė Oksana Griaznova stato monospektaklį, kurio išeities tašku pasirinko žmogaus asmens kodą, pirma į galvą ateinanti mintis iškart nušluoja nuostabą: kodėl gi ne? Juolab kad jau spektaklio aprašyme nurodoma asmens kodo interpretacijos kryptis: ką asmens kodas sako apie asmenybę ir kas įvyktų jį dekonstravus?

 

„Asmens kodas“ vasario pradžioje pristatytas „Menų spaustuvės“ Kišeninėje salėje ir sukurtas po „Padi Dapi Fish“ šokio teatro vėliava, bendradarbiaujant su Kaune veikiančia teatro trupe „Teatronas“. Spektaklyje asmens kodas yra vienas iš būdų įvardinti žmogaus tapatybę. Daugumoje pasaulio šalių asmuo egzistuoja tik tuomet, kai jo duomenys atsiranda sistemoje – priešingu atveju jis negali tikėtis jokių visuomenės labui (?) kuriamų garantijų. Lietuvoje užregistruotas sistemoje žmogus tampa atpažįstamas pagal vienuolikos skaitmenų kodą, kurio pirmasis nurodo lytį (vieną iš dviejų), kiti aštuoni – gimimo datą, trys tolesni – tą dieną gimusių asmenų eilės numerį, o paskutinis, vienuoliktas, pagal formulę išvedamas iš kitų skaitmenų. Trumpai tariant, asmens kodas yra trumpa žmogaus gimimo istorija. Taip nuo pat gimimo žmogus priskiriamas skaičiais apibūdinamai kategorijai ir skaičiai jį lydi visą gyvenimą – pažymiais vertinamos studijos, pinigais vertinamas darbas ir t.t. Oksanos Griaznovos spektaklyje žmogus veikia ir egzistuoja ne kasdieninėje aplinkoje ar savo vidiniame pasaulyje, o būtent sistemoje, kurioje ieško savo ribų bei galimybių jas peržengti. Sistemoje, kurioje jis priverstas nuolat kartoti tuos pačius veiksmus ir kurioje visuomet įmanoma surasti naujų judėjimo krypčių, tačiau kažkurioje vietoje vis tiek sustosi ir užstrigsi ten, kur jau buvai atsidūręs anksčiau.

 

Ką reiškia ir ką lemia mano unikalus 11 skaitmenų kodas? Ar vienuolika vienetų (teiginių, faktų, klausimų) gali visavertiškai apibūdinti asmenybę? Šie klausimai stipriausiai išryškėja spektaklio pabaigoje, kai šokėja atsineša į sceną mikrofoną ir išvardija vienuolika faktų apie save – reikia tikėti, tikrų, o ne išgalvotų. Faktai nebūtinai susiję tarpusavyje, tačiau juos jungia vieno žmogaus bandymas pažinti save, suprasti, kokias laisves ar ribas apibrėžia socialinės ir kultūrinės patirtys. Labiausiai įstrigęs teiginys – „laisvai kalbu trimis kalbomis, tačiau nė viena jų nekalbu be akcento“. Tai puikiausias sistemos ir asmenybės priešpriešos pavyzdys, kai į CV – karjeros atžvilgiu svarbiausią dokumentą – įsirašai pranašumą, kuris socialinėje erdvėje gali tapti kliuviniu arba išdaviku stereotipais besivadovaujančiųjų rate. Būtent gyvybės, atsirandančios susidūrus tvirtai sistemai ir kintančiai asmenybei, trūko didžiojoje spektaklio dalyje. Gyvybės, kurią galėtų sukurti scenoje veikiančio žmogaus raida, intencijų (o ne vien muzikos kuriamos atmosferos) pokytis ir galbūt konkretesni tikslai.

 

Galbūt spektaklio aprašyme minimu matematinės choreografijos terminu kūrėjai siekė pateisinti monotonišką, fragmentišką ir neretai mechanišką atlikimą. Tiesa, pastaruosius epitetus galėtų pateisinti spektaklio tematika, tačiau monotonija, fragmentai ir mechaniškumas čia greičiau atstovavo patys sau, nebūtinai suteikdami stimulą temos plėtotei. Todėl fragmentiškumas, postmodernizmo priimamas kaip natūralus, pateisinamas ir reikšmingas, „Asmens kode“ pasirodė kaip skaidantis, o ne idėjos plėtojimą grindžiantis elementas.

 

Šiuolaikinio šokio kūrėjai Lietuvoje neretai renkasi abstrakčias temas ir galbūt todėl paskandina jose spektaklio formą. Be abejo, kūrėjų noras kapstytis filosofiniuose ir socialiniuose kontekstuose džiugina ir turi prasmės, tik kartais atrodo, jog trūksta paprasčiausios drąsos atmesti kažkur jau išmoktus judesio bei režisūros/choreografijos šablonus ir atsiverti formai, kurią pats kūnas diktuoja kaip būdą rūpimiems klausimams iškelti. Apie Oksanos Griaznovos „Asmens kodą“ norisi pasakyti tą patį – daugiau drąsos! Ji gali padėti atsitraukti nuo sistemos ir pažvelgti į ją bei į save joje iš visai kitos perspektyvos, nei esame pratę matyti.

Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Oksana Griaznova šokio spektaklyje „Asmens kodas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Šokio spektaklis „Asmens kodas“. „Miško archyvas“
Šokio spektaklis „Asmens kodas“. „Miško archyvas“