7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Penki savaitės tekstai

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 7 (1244), 2018-02-16
Kinas
„Tamsiausia valanda“
„Tamsiausia valanda“

1. Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga. Kad ir kiek būtų kalbama apie bendruomeninį ir šeimyninį gyvenimą, filmas parodo – kiekvienas žmogus turi kovoti pats už save šioje ypač konkurencingoje kultūroje, o manantieji, kad reikia remtis etinėmis normomis, bus palikti nuošalyje. Pasak Kennedy, Trumpas, padaręs karjerą trypdamas kitus ir propaguodamas laukinį kapitalizmą, yra puikus pavyzdys to film noir analizuoto korumpuoto, nešvaraus etoso. Trumpo atėjimas į valdžią dar kartą priminė, kad baltojo vyro rūstybė, kurios protrūkius galima matyti kad ir Orsono Welleso „Blogio prisilietime“ („Touch of Evil“, 1958), vis dar formuoja Amerikos politiką. O Roberto Aldricho „Kiss Me Deadly“ (1955) Amerikos prezidento ir Šiaurės Korėjos vaduko Kim Jong-Uno retorinių mūšių kontekste puikiai primena, kad armagedonas tebėra nuolatinis Amerikos rūpestis. Tačiau, kaip teigia Kennedy, geriausiai Trumpo pasaulėvaizdį apibendrina Johno Frankenheimerio neo-noir „Seconds“ (1966): pinigai gali nupirkti viską; jų turėdamas galite tapti tokiu žmogumi, kokiu visada norėjote būti. Frankenheimeris sukūrė vieną subversyviausių pokario siaubo filmų, kurio siaubo esmė yra „amerikietiško gyvenimo konformizmas ir tai, kad leidome pinigų ir valstybės galiai tapti didžiaisiais šiuolaikinės egzistencijos lėlininkais. „Seconds“ nerimas labai gilus, nes mes patys jį sukūrėme“, – rašo Douglas Kennedy.

https://www.newstatesman.com/culture/film/2017/11/how-film-noir-explains-donald-trump

 

2. Teko skaityti ne vieną teigiamą apžvalgą, recenziją apie šių metų „Auksinių gaublių“ ir „Oskarų“ favoritą, brito Martino McDonagh filmą „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“. Tačiau supratau, kad daugelį šių tekstų rašė europiečiai. Todėl nusprendžiau įsiklausyti į amerikiečio balsą, juk ir filmas lyg ir apie Ameriką. Wesley Morrisas straipsnyje „The New York Times“ klausia, ką „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ gali pasakyti apie Ameriką? Autorius stebisi, kaip filmas gavo tiek nominacijų bei apdovanojimų, ir vadina jį keksiuku, įvyniotu į stiklą. Pasak Morriso, naujausias McDonagh filmas yra iš tų, kurie tarsi turėtų pasakyti kažką esminio apie žmogiškąją prigimtį ir neteisybę: filmo veiksmas vyksta geografiniame Amerikos viduryje, jo personažai – paprasti žmonės, vien jau tai pretenduoja į metaforiškumą, apibendrinimą, nors dėl to filmo vaizduojamas pasaulis netampa tikroviškesnis už Narniją. Kaip teigia Morrisas, filmo aplinkybės – tragiškos, kartu tai filmas apie kerštą, tačiau „Trijuose stenduose prie Ebingo, Misūryje“ viršų ima juodoji komedija: čia su niekuo nesiskaitoma, nėra jokios introspekcijos, tiesiog augantis chaosas. Dėl bandymo derinti rimtą ir humoristinį toną filmas patenka į brolių Coenų teritoriją, tačiau, anot Morriso, McDonagh’i nebūdingas ciniškas Coenų subtilumas. „Kažkas išmetamas pro langą. Kažkas degdamas iššoka pro langą. Ir Mildred, atrodo, beviltiškai tiki gėdinančia skelbimų lentų galia siekiant teisingumo. O šiandienos problemos ateina ir praeina: policijos žiaurumas, seksualiniai išnaudotojai, tikslinė reklama. Tai tarsi Martino, kurį vilioja amerikietiškos kabelinės žinios ir gandai, atvirukų rinkinys, rodantis, kaip lengvai mums galima įtikti ir kaip lengvai galima mus išprovokuoti“, – rašo Morrisas. Mėgstamiausia filmo blogybė Morrisui yra jo bandymas „žaisti“ su Amerikos geografiniais ir ideologiniais ženklais (kaip visada, labiausiai čia kenčia politinis korektiškumas). Pasak straipsnio autoriaus, visas filmas yra tapatus Mildred, kurią vaidina Frances McDormand, jis netašytas ir tuo didžiuojasi.

https://www.nytimes.com/2018/01/18/movies/three-billboards-outside-ebbing-missouri.html

 

3. Evanas Kindley straipsnyje „Ateitis nėra tokia, kokia buvo“ internetiniame „The Nation“ puslapyje aptaria naujausias televizijos serialų tendencijas. Pasak jo, galime pastebėti televizijos distopijų bumą. Vieni sėkmingiausių pastarųjų metų serialų – „Vakarų pasaulis“, kuris remiasi 1973-ųjų Michaelio Crichtono filmu, ir „Tarnaitės pasakojimas“, – Margaret Atwood 1985 m. romano apie tai, kaip Amerika tampa patriarchaline teokratija, ekranizacija. Tačiau, teigia Kindley, distopijai tapti gyvybingu televizijos žanru prireikė stebėtinai daug laiko. Jis pateikia keletą priežasčių: distopija siekia parodyti ne pačią pozityviausią ateities viziją ir tai, kokie netoleruotini yra ateities įvykiai, taip pat distopijose dažniausiai nesiorientuojama į personažus. Tipiškas distopijos protagonistas (pavyzdžiui, Vinstonas Smitas iš „1984-ųjų“) yra greičiau kančių liudininkas, o ne sudėtingas ar įdomus personažas. Tačiau blogiausia ne distopinių istorijų depresyvumas, bet jų didaktiškumas (distopijas Kindley vadina moralitė atmaina).

 

Nors šių dienų politinėje ir sociokultūrinėje atmosferoje distopijos žanras tampa vis populiaresnis, pasak Kindley, daugelis pastaruoju metu pasirodžiusių distopinių televizijos serialų vaizduoja tokią ateitį, kokia ji buvo įsivaizduojama praeityje (vėl ekranizuojamas Philipas K. Dickas ar ta pati Atwood). Svarbiausias distopijų elementas yra tas, kad įkvėpimo, jėgos jos semiasi iš dabarties analizės. Todėl šiame kontekste išsiskiria nebent Charlie’o Brookerio „Juodasis veidrodis“, kurio kiekviena serija „sukasi“ apie vieną technologinę pranašystę: kas būtų, jeigu galėtumėte išsaugoti mirusiojo artimojo sąmonės repliką savo išmaniajame telefone? Kas būtų, jeigu jūsų populiarumas socialiniuose tinkluose nulemtų jūsų galimybę skolintis ar keliauti? Kindley taip pat atkreipia dėmesį, kad Brookeris elgiasi pernelyg sadistiškai su savo personažais ir nuolatos juos kankina. Pasak jo, Brookeris turi visų geriausių distopijų kūrėjų – Orwello, Ray’aus Bradbury, Octavios Butler, Ursulos K. Le Guin – talentą provokuoti, tačiau nė lašelio jų empatijos.

https://www.thenation.com/article/tvs-dystopia-boom/

 

4. Kaip rašo „The New York Times“ kino kritikai Manohla Dargis ir A. O. Scottas, jau praėjo beveik metai, kai Barry Jenkinso „Mėnesiena“ laimėjo „Oskarą“ už geriausią filmą. Šių metų apdovanojimų sezoną Jordano Peele’o „Pradink“ ir Dee Rees „Mudbound“ pelnė kelias nominacijas ir apdovanojimus. Jų gretas papildė ir neseniai kino ekranuose pasirodęs Ryano Cooglerio filmas „Juodoji pantera“. Tai rodo, kad juodaodžiams kūrėjams kino industrija teikia vis daugiau galimybių. Pasak kritikų, filmų „Pradink“ ir „Juodoji pantera“ sėkmė – geras pretekstas prisiminti sudėtingą afroamerikiečių kino istoriją. Dargis ir Scottas išrinko dvidešimt aštuonis XX a. filmus, susijusius su afroamerikiečių patirtimi. Jie pradeda nuo 3-iojo dešimtmečio ir Oscaro Micheaux (1884–1951) – rašytojo ir drąsaus, produktyvaus nepriklausomo kino kūrėjo. Kartu su kitais juodaodžiais režisieriais, tokiais kaip Spenceris Williamsas, Micheaux kūrė „rasės kiną“: nedidelio biudžeto filmus, kurių visi aktoriai buvo juodaodžiai, skirtus juodaodžių auditorijai. Vis dėlto Holivude afroamerikiečiai dažniausiai, kai nedainavo ir nešoko miuzikluose (turimas omenyje miuziklas „Cabin in the Sky“, 1943), vaidindavo tarnus, liokajus ir kitas periferines figūras. Šiame kontekste išsiskiria nebent Douglaso Sirko melodrama „Gyvenimo imitacija“ („Imitation of Life“, 1959) ir Clarence’o Browno „Intruder in the Dust“ (1949), kuriuose juodaodžių aktorių – Louise Beavers, Fredi Washingtono ir Juano Hernandezo sukurti vaidmenys metė iššūkį to meto visuomenei ir kinui būdingam rasizmui. Net po Antrojo pasaulinio karo, stiprėjant civilinių teisių judėjimui, juodaodžiai veikėjai ir jų patirtys buvo perteikiamos per baltaodžių režisierių prizmę, dažnai trumparegę. Tarp 1948 m., kai pasirodė paskutinis Micheaux filmas, ir Gordono Parkso „The Learning Tree“ (1969) didžiuosiuose Amerikos kino teatruose, galima sakyti, nepasirodė nė vienas juodaodžio režisieriaus kurtas filmas.

 

Pristatydami „Blaxploitation“ (Ossie Davis „Cotton Comes to Harlem“, 1970), 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių nepriklausomųjų (Billo Gunno „Ganja & Hess“, 1973; Charleso Burnetto „Killer of Sheep“, 1977; Marlono Riggso „Tongues Untied“, 1989), komercinę sėkmę pelniusių režisierių Sidney Poitier (jis, beje, pirmasis juodaodis aktorius, pelnęs „Oskarą“ už pagrindinį vyro vaidmenį „Lilies of the Field“, 1963) ar Spike’o Lee filmus, Dargis su Scottu ne unifikuoja afroamerikiečių kino istoriją, o stengiasi parodyti jos įvairovę.

https://www.nytimes.com/interactive/2018/02/01/movies/28-essential-films-black-history-month.html

 

5. Gary Oldmanas neabejotinai yra vienas universaliausių kino aktorių, regis, vaidinęs viską ir visur – socialinėse britų dramose, Tomo Stoppardo, Bramo Stokerio (turiu omenyje Francis Fordo Coppolos „Drakulos“ versiją), J.K. Rowling ekranizacijose. Oliverio Stone’o „JFK: Džonas F. Kenndis. Šūviai Dalase“ (1991) Oldmanas sukūrė nepaprastai įtikinamą Kennedy žudiko Lee Harvey Oswaldo portretą. Luco Bessono „Penktajame elemente“ vaidino ekscentrišką piktadarį, Christopherio Nolano „Tamsos riteryje“ – jau teigiamą tvarkos sergėtoją. Galiausiai aktorius ėmėsi Winstono Churchillo vaidmens naujausiame Joe Wrighto filme „Tamsiausia valanda“, už kurį jau pelnė savo pirmąjį „Auksinio gaublio“ apdovanojimą ir jam pranašaujamas „Oskaras“. Tačiau labiausiai Oldmaną mėgstu už ankstyvuosius vaidmenis Mike’o Leigh „Meantime“ (1984), Alexo Coxo „Sidas ir Nensė“ („Sid and Nancy“, 1986), Stepheno Frearso „Prick Up Your Ears“ (1987), Alano Clarke’o „Firmoje“ („The Firm“, 1988). Juose Oldmanas yra kartu gąsdinantis, žiaurus ir žavingas. Atrodo, net vaidindamas labiausiai puolusią sielą jis geba surasti jaudinančių, žmogiškų ir lyriškų bruožų. Todėl siūlau perskaityti archyvinį Glenno Collinso straipsnį „Oldmanas ekrane: psichopatas su nepriekaištingu akcentu“, pasirodžiusį dar 1990 m. „The New York Times“, tik pradėjus įsibėgėti aktoriaus karjerai tarptautiniuose vandenyse, kuris, manau, leis geriau pažinti Oldmano aktorinį fenomeną.

http://www.nytimes.com/1990/10/01/movies/oldman-onscreen-the-psychopath-in-perfect-accent.html

„Tamsiausia valanda“
„Tamsiausia valanda“
„Kiss Me Deadly“
„Kiss Me Deadly“
„Pradink“
„Pradink“
„Trys stendai Ebinge, Misūryje“
„Trys stendai Ebinge, Misūryje“
„Tarnaitės pasakojimas“
„Tarnaitės pasakojimas“