7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Rita Mikučionytė

Rita Mikučionytė

Keraminių miestų elegancija

Rūtos Šipalytės keramikos paroda „Miestai. Keliaujantys namai“ galerijoje „Atifex“

Šiandien dailės parodose retokai matome ypatinga vizualumo estetika pasižyminčių ekspozicijų, kuriose dominuoja išskirtinės plastikos harmonija. Ieškantiems pozityvios atgaivos, virš kasdienybės pakylėto reginio siūlyčiau pasidairyti po keramikės Rūtos Šipalytės parodą.

 

Rūta Šipalytė dar studijuodama Vilniaus dailės akademijos Keramikos katedroje išsiskyrė labai konstruktyvios minimalistinės stilistikos kūriniais. Iki šiol jos keraminiai objektai akivaizdžiai reflektuoja architektūrinių formų sąndarą. Tokio meninio požiūrio ir vaizdinių pradžią atrandame autorės vaikystėje. Užaugusi architektų Juozapo ir Romualdos Šipalių šeimoje, Rūta savo lūkesčius tapti dizainere ar architekte įgyvendino pasirinkdama keramikės profesiją. Formuojantis jos kūrybos braižui išryškėjo polinkis racionaliai jungti lipdytus iškočioto molio elementus, daug dėmesio skiriant keraminių kompozicijų proporcijoms ir ritmui, tikslingam formų dekorui ir daikto funkcijai. Be abejo, Rūtos Šipalytės darbuose pastebima jos mokytojų – Noros Blaževičiūtės ir profesoriaus Juozo Adomonio – kūrybos principų plėtotė, einant skulptūrinės, konceptualiosios keramikos keliu.

Rūta Šipalytė, „Tai, kas brangiausia“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, molis, glazūros, poglazūriniai dažai. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Tai, kas brangiausia“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, molis, glazūros, poglazūriniai dažai. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Ten ir čia“. 2017 m., porcelianas, seladono ir vario raudona glazūros, redukcinis degimas 1250 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Ten ir čia“. 2017 m., porcelianas, seladono ir vario raudona glazūros, redukcinis degimas 1250 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė „Keliaujantys namai“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, baltas molis, glazūros. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė „Keliaujantys namai“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, baltas molis, glazūros. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Žydintys“. 2017 m., gelsva akmens masė, porcelianas, 1220 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Žydintys“. 2017 m., gelsva akmens masė, porcelianas, 1220 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Visada su manimi“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, glazūra, 1220 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, „Visada su manimi“. 2017 m., akmens masė, porcelianas, glazūra, 1220 °C. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. Autorės nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Rūta Šipalytė, parodos „Miestai. Keliaujantys namai“ fragmentas, 2018 m. V. Nomado nuotr.
Rita Mikučionytė

Akmuo lyg kaukolė

Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda „Ūlos g. 19, Mardasavas“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Kiekviena Povilo Ričardo Vaitiekūno paroda man yra tarsi meno žynio išpažintis, kurioje visuomet ieškau lemties ženklų ir fatališkų simbolių. Menininko kūriniais apgyvendinta galerijos „Kairė–dešinė“ erdvė (čia beveik kasmet Maestro parodo po nedidelę kūrybos dalelę) ypač tinka šiai paslaptingai magiško ritualo nuotaikai. Trys nedidelės ekspozicijų salės šįkart primena celes, kuriose tvyro Pažaislio (kur tapytojas kadaise gyveno ir kūrė) vienuolių atsiskyrėlių ir garsiosios vyrų modernistų grupės „24“ kūrybos dvasia. Manau, šioje dar niekur nerodytoje Povilo Ričardo Vaitiekūno kūrinių kolekcijoje skleidžiasi ir egzistenciniai žmogaus būties apmąstymai, ir panteizmas, ir kūrybos, sulydančios spalvą bei liniją, universalumas.

Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, iš serijos „Ūlos g. 19. Aštuoniolika peizažų pro šiaurinį langą“. 2015–2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Kalėdų eglutė“ I. 2015 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, Autoportretas. 1967 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Jonukas“. 1972 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Po laidotuvių“ I–II. 2017 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.
Povilas Ričardas Vaitiekūnas, „Birutė skaito Edgarą Po“. 1982 m.
Rita Mikučionytė

Trys magiškos parodos

Trumpos dailės renginių apžvalgos

Gruodį ne tik blaškomės besirūpindami kalėdiniais sveikinimais, bet ir tikimės dvasinių stebuklų. Šventinės magijos pabandžiau paieškoti dailės parodose. Išsirinkau tris lietuvių menininkų kūrybos pristatymus, kurie mane pakerėjo nuotaikų įtaiga ir impulsyvia energija.

Pirmiausia sudomino Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“, o tiksliau, jos pavadinimas, jau kurį laiką esantis ir mano gyvenimo motto. Kita vertus, sausį Marijos ir Jurgio Šlapelių namuose veikė jo paroda „Viskas bus gerai“ (abiejų parodų kuratorė – Monika Krikštopaitytė) – tuomet man taip pat atrodė...

Jonas Valatkevičius, „Let it be“. 2017 m. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, „Let it be“. 2017 m. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, „Love is aeroplane“. 2017 m. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, „Love is aeroplane“. 2017 m. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, parodos „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, parodos „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, parodos „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Jonas Valatkevičius, parodos „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Arturas Bumšteinas, garso instaliacijos „Ēcheîa“ fragmentas. J. Balčikonio nuotr.
Rita Mikučionytė

Dienų rašteliai

Arvydo Šaltenio piešinių paroda „Paišau kaip gyvenu“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Suku ir suku ratus po Arvydo Šaltenio piešinių ekspoziciją... Pirmą kartą prabėgome kartu su autoriumi, laikančiu rankose savo tapybos albumą (sudarytoja ir teksto autorė Raminta Jurėnaitė, 2014 m. išleido Modernaus meno centras, dabar MO muziejus), ir Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos, kurioje jis kadaise dėstė, mokiniais.

Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Rita Mikučionytė

Užprogramuotos pasekmės

Paroda „Krepšelis ir kiti demonai“ Dailininkų sąjungos galerijoje

Ten, kur pasirodo dar 2009 m. susibūrusi menininkų grupė „Iš reikalo“, visada tikimės aštraus kritiško ir ironiško žvilgsnio į socialines aktualijas. Šįkart grupės iniciatorės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Marta Vosyliūtė – surengė sukrečiančių paradoksų kupiną parodą „Krepšelis ir kiti demonai“, kurią vadinčiau pokalbiu su savo ir mūsų sąžine. Tad ką išgyvena menininkai, susidūrę su valstybės finansavimo politika, t.y. jos dalijamais krepšeliais?

Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Parodoje „Krepšelis ir kiti demonai“. J. Jasinskaitės nuotr.
Rita Mikučionytė

Eskizas kūrybos portretui

Pokalbis su juvelyre Kotryna Vaitekūnaite-Jonušiene

Nuo gegužės 6 d. „Ramybės“ galerijoje Palangoje veiks Kotrynos Vaitekūnaitės-Jonušienės juvelyrikos darbų paroda „Kūnokūnui“. Ta proga autorę kalbina dailėtyrininkė Rita Mikučionytė.

Kaip juvelyrika atsirado Tavo gyvenime? Baigei Nacionalinę M.K. Čiurlionio menų mokyklą. Juk galėjai rinktis, pavyzdžiui, tapybą kaip garsieji šeimos vyrai – senelis Povilas Ričardas Vaitiekūnas, tėtis Jonas Vaitekūnas ar dėdė Justinas Vaitiekūnas, arba tekstilę kaip močiutė Birutė Vaitiekūnienė?

Negalvojau apie tai, kad turėčiau ar neturėčiau rinktis kaip kas nors kitas. Tapybos, tekstilės mokiausi mokykloje, o juvelyrika galbūt kaip tik ir patraukė tuo, kad man buvo nauja, nepažįstama sritis.

Mintis studijuoti juvelyriką atsirado visiškai netyčia – niekada apie tai anksčiau nebuvau pagalvojusi, tiesiog pamačiau, kad VDA Telšių fakultete yra tokia bakalauro studijų programa... Mane sudomino tai, kad galėsiu kurti papuošalus, nors tuomet nelabai įsivaizdavau ir net nesidomėjau, kaip dirbama su metalu.

Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, Kaklo papuošalas iš kolekcijos „Ragai“. 2013 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, Kaklo papuošalas iš kolekcijos „Ragai“. 2013 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2012 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2012 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2012 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2012 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Žiedas“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Auskaras“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Auskaras“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Auskaras“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Kotryna Vaitekūnaitė-Jonušienė, „Auskaras“. 2016 m. E. Jonušo nuotr.
Rita Mikučionytė

Įtraukiančios patirtys

Paroda „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Ši paroda iki šiol mano galvoje brėžia tinklines struktūras, tad yra tarsi gaudyklė, kuri vis pagauna ir įtraukia apmąstyti daugybę sisteminių dalykų. Taigi iki šiol mintimis vis pabūnu „miesto gamtoje“...

Parodos ekspozicijoje išbandžiau du dažniausiai pasitaikančius savo ir svetimo miesto pažinimo būdus. Pirmiausia intuityviai basčiausi ir aklai klajojau nuo eksponato prie eksponato, išjausdama ir atrasdama vaizdus, o paskui gilindamasi į tekstines įžvalgas. Vėliau atvirkščiai – pradėjau kryptingai tyrinėti Vilniaus istoriją ir meninius projektus, eidama vaizdinių keliu pagal laikrodžio rodyklę, kuri praeities miesto takais ir keliais judėjo link dabarties.

Abu miesto tyrinėjimo būdai pastūmėjo atrasti pritrenkiančius, netikėtus vizualiuosius kodus, kurie integraliais, man nežinomų dėsnių principais skatindavo paraleliai „vartyti“ meninius vaizdus ir mokslines studijas. Taip „Miesto gamta: pradedant Vilniumi“ mane ne tik laikinai prisijaukino, bet ir ilgam įaugino savoje patyrimų erdvėje.

Manau, paroda gerokai pranoko vien Vilniaus situaciją, nes jos idėja yra daugiau suvokiama kaip bendro gyvenimo bet kuriame mieste universalija, todėl buvo prasminga pastudijuoti tokią konkrečiais moksliniais ir meniniais tyrimais paremtą ekosistemą. 

Ekspozcijos „Miesto gamta“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Ekspozcijos „Miesto gamta“ fragmentas. A. Vasilenko nuotr.
Julius von Bismarck, „Instead We Bent Wire“. 2017 m. Autoriaus nuos. V. Červiakov nuotr.
Julius von Bismarck, „Instead We Bent Wire“. 2017 m. Autoriaus nuos. V. Červiakov nuotr.
Pakui Hardware, „Dvejojanti ranka“, 2017 m. Autorių nuos. A. Vasilenko nuotr.
Pakui Hardware, „Dvejojanti ranka“, 2017 m. Autorių nuos. A. Vasilenko nuotr.
Vida Motiekaitytė, „Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos“
(Vilnius: Botanikos institutas). 2002 m. V. Červiakov nuotr.
Vida Motiekaitytė, „Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos“ (Vilnius: Botanikos institutas). 2002 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Dovilė Keršytė, Egidijus Rimkus, Justas Kažys, „Artimiausios ateities ir ilgalaikės klimato elementų projekcijos Lietuvos teritorijai“. 2015 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos.  2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos. 2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos.  2017 m. V. Červiakov nuotr.
Kuai Shen, „Termotaksis“. Autoriaus nuos. 2017 m. V. Červiakov nuotr.
Rita Mikučionytė

Įtraukianti kūryba

Kęstučio Grigaliūno „Žaidimų galerija“ Vilniuje

Kęstutis Grigaliūnas man yra vienas tų autorių, kurio kūrybos įvairovė ir meno principai visada yra aktualūs, savalaikiai ir neabejotinai patrauklūs. Dažnai matydama jo pavardę viename ar kitame kultūros renginių kontekste suvokiu tai kaip kokybės garantą – juk šis menininkas yra itin atsakingas ir reiklus.

 

Šįkart „Žaidimų galerijoje“ pristatomi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato Kęstučio Grigaliūno kūriniai yra specialiai sukurti šiai parodai bendradarbiaujant su Dailininkų sąjungos galerija, kuri pradeda naują edukacinių parodų ciklą. Visus meistriškai sukurtus eksponatus privalu liesti – sakyčiau, taip įmanoma tiesiogiai pajusti menininko rankų šilumą, o kartu ir pačiam tapti kūrėju. Manau, ši gyva meno „pokšto ir žaidimo“ iliustracija yra neįkainojama proga nors valandėlei vėl pabūti vaiku, ypač laukiant kalėdinių stebuklų...

Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Kęstutis Grigaliūnas, „Žaidimų galerija“. 2016 m.
Rita Mikučionytė

Tapybos šuliniai

Apie parodą „Dvi Aušros“ LDS Šv. Jono dailės galerijoje

Kartais nedidelės parodos, kurios dažnai yra savotiškas praėjusių didžiųjų ekspozicijų atgarsis, iš tikrųjų man labai reikšmingos. Pavyzdžiui, Aušros Andziulytės ir Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės atvejis. Prieš metus Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta didelė judviejų paroda „Dvi Aušros“, ir štai šįmet kamerinį jos variantą matome Vilniuje.

 

Sutikite, dviese rengti vieną parodą nėra lengva – juk neišvengiamai tenka susitapatinti, t. y. ne tik gerai tarpusavyje sutarti, bet ir panašiai mąstyti. Mūsų Aušroms, be abejo, labai pasisekė – jos abi atstovauja tai pačiai „lūžio“ kartai. Be to, kadaise kartu su kitomis kaunietėmis tapytojomis Elena Balsiukaite-Brazdžiūniene ir Judita Budriūnaite priklausė „Keturių“ grupei, kuri buvo tarsi mažoji, švelnioji moteriška atsvara „Angies“ vyrijos tapybos užmojų vitališkumui.

 

Taigi abi menininkes nuoširdžiai sieja bendros patirtys, kurios nūdienos patyrimų kontekstuose yra vis jautriau (sentimentaliau?) ir intelektualiau įprasminamos. Pirmiausia, tai išgyventa sovietmečio epocha ir nepriklausomybės pradžia, nerimastinga XX a. 9–10-ojo dešimtmečių sandūra, kurią lydėjo staiga atsivėrusios laisvės, o drauge egzistencinės sumaišties ir pasimetimo atmosfera.

Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Vėjo gaudymas“. 2013 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Burtininkas“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Burtininkas“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantis peizažas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantis peizažas“. 2016 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantys peizažai“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Andziulytė, „Tirpstantys peizažai“. 2015 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė, „Improvizacija“. 2010 m. Autorės nuotr.
Rita Mikučionytė

Veikti ir dalintis

Paroda „Veikiantys I“ Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokyklos galerijoje „Vėjas“

Šįmet Vilniaus vaikų ir jaunimo dailės mokykla, kuriai vadovauja grafikė Jūratė Stauskaitė, mini veiklos 25-metį, tad šiai sukakčiai pažymėti rengiamos net kelios parodos.

 

Paroda-reiškinys-kūrinys – taip savo surengtą mokyklos absolventų ekspoziciją „Veikiantys I“ vadina jos kuratorė, grafikė, VDA grafikos katedros vedėja docentė Marija Marcelionytė-Paliukė. Anot jos, tai savotiškas paieškų langas, kurį puikiai įrėmina veiksmažodis „veikia“. Taigi parodoje matome, kuo šiandien užsiima buvę mokyklos (anuomet – Jūratės Stauskaitės studijos) mokiniai, kurie Veikia kultūroje; Veikia dabar; Veikia patys; Veikia dalydamiesi.

 

Kuo mums svarbus ir įdomus šis sukviestas skirtingų sričių kūrėjų vienuoliktukas – Elena Aleksejeva, Rasa Balaišė, Juozas Brundza, Rokas Dovydėnas, Ignas Dzedulionis, Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, Indraja Kubilytė, Marija Marcelionytė-Paliukė, Inga Raubaitė, Laurynas Šeškus, Ūla Tornau? Eksponuojami absolventų kūriniai ir trumpi pasisakymai liudija apie šios privačios mokyklos idėjų tvarumą, neformalų, žaismingą požiūrį į kasdienybę, aktyvią, pilietišką menininko poziciją.

Parodos vaizdas. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Parodos vaizdas. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Rasa Balaišė, daiktų serija „Lėlės“. 2010 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Rasa Balaišė, daiktų serija „Lėlės“. 2010 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Elena Aleksejeva, projektas  „Archainių amatų stovykla“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Elena Aleksejeva, projektas „Archainių amatų stovykla“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, „Gulbės fotografija“, instaliacijos fragmentas. 2016 m. M. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Malvina Jelinskaitė-Vilimienė, „Gulbės fotografija“, instaliacijos fragmentas. 2016 m. M. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Inga Raubaitė, projekto „Gamta ir mes“ – Žemės ir aplinkos meno parodos Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose (2003–2015) fragmentas: Žilvino Višinsko „Žydėjimas“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Inga Raubaitė, projekto „Gamta ir mes“ – Žemės ir aplinkos meno parodos Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose (2003–2015) fragmentas: Žilvino Višinsko „Žydėjimas“. 2016 m. Marcelionytės-Paliukės nuotr.
Parodos kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė. 2016 m. I. Dzedulionio nuotr.
Parodos kuratorė Marija Marcelionytė-Paliukė. 2016 m. I. Dzedulionio nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas