Knygos
Agnė Narušytė
Fotobloke – „nieko ypatingo“
Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje
„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais
Agnė Narušytė
Fotografijos režimai
Natalija Arlauskaitė. Nuožmi taika: žlugusių režimų fotografija dokumentiniame kine. Vilniaus universiteto leidykla, 2020.
Kada, jei ne dabar, aptarinėti knygas? Imu iš fotografijai skirtos lentynos nedidelę, juodais kartoniniais viršeliais, juodais puslapiais, baltomis raidėmis. Sustabdo įrašas baltu rašalu juodame priešlapyje: „Agnei – per atokvėpį Nidoje. N. 09.10“. Atokvėpis – tai tarptautinis fotografijos simpoziumas, kai norint pasiklausyti paskaitų tereikėjo kaukių. N. – tai Natalija Arlauskaitė.
Rita Nomicaitė
Girdėti garsą
Aurelija Arlauskienė. Operos legenda Irena Milkevičiūtė. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020, 206 p.
Vilniaus knygų mugėje šiemet buvo pristatyta knyga apie mūsų brangiąją operos primadoną profesorę Ireną Milkevičiūtę. Veikalą parengusi Aurelija Arlauskienė yra profesionali žurnalistė, todėl jo vertingosios savybės skiriasi nuo tų, kurias suformuoja muzikologai. Kitaip tariant, pirmame plane matome mėginimą atspindėti žmogiškąsias operos solistės emocijas, profesinei veiklai skiriant mažėlesnį interesą. Šią monografiją galėtume laikyti pradinės informacijos „laikmena“, įžangine faktų ir požiūrių santrauka – o turint tokį pagrindą, vaizdą būtų nesunku ir papildyti.
Monika Krikštopaitytė
Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas
Dvi 2018-ųjų meno knygos
Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.
Ieva Pleikienė
Knyga „Dekonstruktyvizmo pradmenys“
Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).
Laima Laučkaitė
Paminklas dailės istorikui
Šiais baisių monumentų statybos Lietuvoje laikais geriausius paminklus didžioms asmenybėms sukuria ne skulptoriai, o meno istorikės, pavyzdžiui, Algė Andriulytė, šiemet publikavusi kapitalinę studiją „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, ar Giedrė Jankevičiūtė, išleidusi dvitomį „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“.
Mūsų dailėtyra, kaip disciplina, vis dar yra jauna, tai ypač ryšku palyginus su literatūros ar istorijos tyrimais, kur tradicijos gilesnės, pajėgos galingesnės, įdirbis platesnis, produkcija kur kas gausesnė. Bet ir dailėtyrininkai turi savo panteoną: sovietmečiu į jį pateko Paulius Galaunė (jo monografiją 1988 m. parašė Zita Žemaitytė), nepriklausomybės metais – Jurgis Baltrušaitis jaun. (jam studiją 2006 m. paskyrė Odeta Žukauskienė), o dabar – ir Mikalojus Vorobjovas. Giedrės Jankevičiūtės sudaryta jo monografija yra pati stambiausia, įspūdingiausia iš visų veikalų, skirtų mūsų cecho metrams.
Jūratė Katinaitė
Ilgesiu aidintys seni fortepijonai
Edmundo Gedgaudo eseistikos knygą „Seni fortepijonai“ pasitikus
Balandžio 10-osios vakarą į Kompozitorių namus Žvėryne skubėjo būrelis vilniečių su kaunietišku praeities įspaudu. Kaip žinome, daug tarpukario Kauno intelektualų, menininkų, kurie po karo nepatraukė į Vakarus ar nebuvo per prievartą išsiųsti į Rytus, atvyko į Vilnių kartu su institucijomis, kurios kėlėsi į atgautą sostinę.
Milda Brukštutė
Be abejo, pusto
Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga, „Krantų“ redakcija, 2017.
Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...
Monika Krikštopaitytė
Rafinuotų knygų lentyna
Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga
Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.
Monika Krikštopaitytė
Meno istorija kaip Leviatano kūnas
Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga
Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.
