7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Knygos

Monika Krikštopaitytė

Kanonas punktyrais ir vyriškasis Olimpas

Dvi 2018-ųjų meno knygos

Birželio pabaigoje išleistas MO muziejaus albumas „Lietuvos grafika nuo 1960 metų“ su menotyrininkės Erikos Grigoravičienės tekstais ir rudenį pasirodžiusi Grigorijaus Kanovičiaus knyga „Linksmos akys. Parodijos, epigramos, šaržai“ (išleido „Interse“) nelabai turi ką bendra, be to, kad buvo dar neanalizuotos, yra išleistos tais pačiais metais ir apipavidalintos to paties dailininko.

Ieva Pleikienė

Knyga „Dekonstruktyvizmo pradmenys“

Šiuolaikinis pasaulis, nors gerokai atitolęs nuo gamtos gyvenimo tėkmės, tebėra nulemtas kalendoriaus diktuojamo ritmo. Gruodis – intensyvus metas, kai privalu užbaigti tai, kas pradėta. Tokia ritmika prisidėjo prie Alfonso Vincento Ambraziūno biografiją ir kūrybą pristatančios knygos „Dekonstruktyvizmo pradmenys“ pasirodymo prieš porą savaičių (sudarytoja Eglė Ambraziūnaitė, Marijampolė, Piko valanda, 2018).

Laima Laučkaitė

Paminklas dailės istorikui

 Giedrė Jankevičiūtė, Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954), II tomai, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2017, 320 p., 472 p., 400 egz.

Šiais baisių monumentų statybos Lietuvoje laikais geriausius paminklus didžioms asmenybėms sukuria ne skulptoriai, o meno istorikės, pavyzdžiui, Algė Andriulytė, šiemet publikavusi kapitalinę studiją „Ferdynandas Ruszczycas. Civis Vilnensis Sum“, ar Giedrė Jankevičiūtė, išleidusi dvitomį „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“.

 

Mūsų dailėtyra, kaip disciplina, vis dar yra jauna, tai ypač ryšku palyginus su literatūros ar istorijos tyrimais, kur tradicijos gilesnės, pajėgos galingesnės, įdirbis platesnis, produkcija kur kas gausesnė. Bet ir dailėtyrininkai turi savo panteoną: sovietmečiu į jį pateko Paulius Galaunė (jo monografiją 1988 m. parašė Zita Žemaitytė), nepriklausomybės metais – Jurgis Baltrušaitis jaun. (jam studiją 2006 m. paskyrė Odeta Žukauskienė), o dabar – ir Mikalojus Vorobjovas. Giedrės Jankevičiūtės sudaryta jo monografija yra pati stambiausia, įspūdingiausia iš visų veikalų, skirtų mūsų cecho metrams.

G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
G. Čiuželio nuotr.
Jūratė Katinaitė

Ilgesiu aidintys seni fortepijonai

Edmundo Gedgaudo eseistikos knygą „Seni fortepijonai“ pasitikus

Balandžio 10-osios vakarą į Kompozitorių namus Žvėryne skubėjo būrelis vilniečių su kaunietišku praeities įspaudu. Kaip žinome, daug tarpukario Kauno intelektualų, menininkų, kurie po karo nepatraukė į Vakarus ar nebuvo per prievartą išsiųsti į Rytus, atvyko į Vilnių kartu su institucijomis, kurios kėlėsi į atgautą sostinę.

Milda Brukštutė

Be abejo, pusto

Valdas Gedgaudas. Recenzijose sninga, „Krantų“ redakcija, 2017.

Valdas Gedgaudas mėgo tiesą. Tą individualią, asmenišką tiesą, kuriai svarbiausia ne atskleisti kokius nors faktus ar būti objektyviai, o tiesiog kartais gal rizikuojant nepataikyti, nemeluoti sau, nenutylėti to, kur iš tiesų mintimis esi. Norint laikytis tokio kalbėjimo būdo reikia iš karto pasakyti, kad ir šį tekstą užsakiusios „7 meno dienos“ ne visas šio autoriaus recenzijas spausdino. Ir dar, pamenu, kartą nė nešnekėjau su juo kokias dvi savaites, kai, rodos, ne kritikavo, o asmeniškai įžeidinėjo savam tekste vieną mūsų kolegę. Tačiau iš tiesų vertėtų kalbėti ne apie tai...

Monika Krikštopaitytė

Rafinuotų knygų lentyna

Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga

Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.

Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Monika Krikštopaitytė

Meno istorija kaip Leviatano kūnas

Pokalbis su dailėtyrininke Erika Grigoravičiene naujos knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ proga

Klausimas „ar tai menas“ knygos antraštėje, tyčia nusižiūrėtas nuo Modernaus meno muziejaus išleisto vienos modernizmo dailės istorijos vertimo, nekvestionuoja aprašomų paveikslų estetinės vertės, o turi kiek kitokią prasmę. Menas (vienaskaita) – tai suvokėjo būsena, pasiekiama kūrinį suvokiant ir interpretuojant, žiūrovo interpretacija – būtina meno kūrinio sąlyga ir sudedamoji dalis. Dabar sakoma, kad menas yra tai, ką meno sklaidos institucijos pristato kaip meną, bet juk iš pradžių institucijai atstovaujantys subjektai pasirenka menininkų sukurtus dalykus juos interpretuodami kaip žiūrovai, ne kaip bendraautoriai. Neinterpretuojami vaizdai ar kitokie dirbiniai ilgainiui netenka meno statuso, tampa tik praėjusios epochos liekanomis. Šiuolaikiniai muziejai ne tik užsiima interpretacijomis patys ar samdydami kitus dailėtyrininkus, bet stengiasi įtraukti į tai ir lankytojus.

Knygos viršelis
Knygos viršelis
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Erika Grigoravičienė. S. Paukščio nuotr.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Henrikas Natalevičius, „Portretas“. 1983 m.
Monika Krikštopaitytė

Plepaus erudito keliai ir klystkeliai

Vidas Poškus. Menininko dirbtuvė: 42 istorijos, Vilnius: Tyto alba, 2017, 1500 egz., 306 p.

Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad knyga yra ne visai man. Nors labai mėgstu ir pašėlusią Vido Poškaus tapybą (kur išsitrina ir lyčių, ir žanrų problematika, lieka būtybės ir patirtys, tarsi grįžus į kažką pirmykščio), pavydžiai vertinu jo erudiciją (Vidas gali žongliruoti įvairiomis datomis ir žino daug visokių paslapčių bei specifinių smulkmenų beveik apie viską istorijoje), vis noriu sužinoti jo nuomonę apie parodas, ypač kai kurias, nes visada smalsu, kokia konfigūracija atsivers jo žinios. Tačiau šios knygos auditorija, man regis, yra plačioji publika, kurią reikia imti už rankos ir vestis į parodas arba tiesiai į dailininkų studijas. Pasakoti jiems įvairiausius įdomius nutikimus, pirštu rodyti įdomybes, juoktis kartu. Kitaip tariant, dominti.

Andrius Maslekovas

Dar neatversti puslapiai

Mintys perskaičius Arvydo Malcio kūrybai skirtą knygą

Vienas iš 2017-aisiais savo sukaktį minėjusių menininkų – kompozitorius ir violončelininkas Arvydas Malcys. Šis kūrėjas tikrai negali skųstis savo šešiasdešimtmečiui skirtų renginių trūkumu. Jo kūryba per metus skambėjo net 22 skirtinguose koncertuose. Net keturi iš jų buvo autoriniai: du Vilniuje bei po vieną Kijeve ir Maskvoje. A. Malcio muzika yra išties unikalus reiškinys Lietuvos šiuolaikinės muzikos pasaulyje. Ją dažnai atlieka žymūs atlikėjai bei kolektyvai, tokie kaip Camila Hoitenga, David Geringas, Sergejus Krylovas, Jurijus Bašmetas, „Maskvos virtuozai“, „Maskvos solistai“, Lietuvos kamerinis, Nacionalinis simfoninis orkestrai ir daugelis kitų. Jų atliekama A. Malcio muzika skamba prestižinėse scenose kartu su tos pačios kartos kompozitorių bei klasikų kūriniais. Stilistiškai ji puikiai tinka tokiame kontekste. Kita vertus, šio kompozitoriaus kūrybą groja ir jauni, iššūkių ieškantys atlikėjai (Vytautas Giedraitis, Giedrius Gelgotas, Domas Jakštas, Ignė Pikalavičiūtė, trio „Claviola“, VDU kamerinis orkestras ir kt.), o tie patys opusai suskamba ir kiek netikėtuose kontekstuose. 2017 m. maestro Donato Katkaus diriguojamas Šv. Kristoforo orkestras A. Malcio „Perskeltą tylą“ atliko „Druskomanijos“ festivalyje greta kompozicijos bakalauro studijas baigiančių studentų darbų. Ir šis kūrinys ne tik neiškrito iš bendro stilistinio konteksto, bet ir pelnė didžiules jaunosios kartos kompozitorių ir šiuolaikinės muzikos gerbėjų ovacijas.

Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.
Arvydas Malcys. L. Malcio nuotr.
David Geringas, Rūta Prusevičienė, Arvydas Malcys. 2014 m. D. Matvejevo nuotr.
David Geringas, Rūta Prusevičienė, Arvydas Malcys. 2014 m. D. Matvejevo nuotr.
Maskvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Olegas Galachovas, Arvydas Malcys, ambasadorius Remigijus Motuzas Maskvoje po autorinio koncerto
Maskvos kompozitorių sąjungos pirmininkas Olegas Galachovas, Arvydas Malcys, ambasadorius Remigijus Motuzas Maskvoje po autorinio koncerto
Arvydas Malcys po autorinio koncerto filharmonijoje su dirigentu Martynu Stakioniu, saksofonistu Liudu Mockūnu, violončelistu Borisu Andrianovu. 2017 m.
Arvydas Malcys po autorinio koncerto filharmonijoje su dirigentu Martynu Stakioniu, saksofonistu Liudu Mockūnu, violončelistu Borisu Andrianovu. 2017 m.
Agnė Narušytė

Šiugždantys ir raukšlėti

Arūnas Kulikauskas. Photoobjects, NoRoutineBooks, 2017.

Ant mano stalo – ypatinga knyga. Net ne knyga, bet fotoobjektas, viduje – taip pat fotoobjektai. Šie dviejų susiduriančių oo akiniai tarsi praneša, ką pamatysiu atsivertusi medinį viršelį – perlaužtus akinius, iš pradžių vieną jų pusę, o paskui kitą, ir abiejose – po nufotografuotą akį. Pirmoji žiūri tiesiai į mane ir aš pasitaisau akinius, antroji žiūri ten, gilyn, į knygą – kas slepiasi tuose puslapiuose apiplyšusiais krašteliais, kas užversta, kas užlankstyta.

Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
Arūnas Kulikauskas, „Photoobjects“
  PUSLAPIS IŠ 4  >>> Archyvas