7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Rafinuotų knygų lentyna

Naujausių dailės ir dailėtyros leidinių apžvalga

Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.

Knygų leidėjai ir autoriai žino, kad spaustuvių mechanizmai garsiausiai gaudžia prieš Naujuosius metus, kai tenka atsiskaityti rėmimo fondams, ir prieš pat Knygų mugę, nes čia leidiniai turi daugiau progų būti pamatyti. Bent jau to tikimasi. Šiandienos tik ką į knygas materializavęsi dailės tyrimai verti atskiro dėmesio pirmiausiai todėl, kad yra kelerių metų, o kartais ir dešimtmečio sutelkto, atkaklaus ir įdomaus tarsi nuotykių filmas darbo esencijos, tikras lobis smalsiam protui.

 

„Rimtautas Vincentas Gibavičius“ (sudarė Ieva Pleikienė, dailininkas – Izaokas Zibucas, išleido R. Paknio leidykla), kaip ir dera vienam įspūdingiausių Lietuvos, o gal ir Europos grafikų, knygos meno mylėtojui ir puoselėtojui, parengtas labai gražus albumas. Knygos išorė atitinka dailininko savybes: yra solidus, švarus, šviesus. Ant viršelio baltame fone „atsidaro“ vienas iš „Pilnaties langų“. Versdami pirmuosius puslapius randame visus klasikinius elementus: dailininko autoportretą (iš Vilniaus universiteto freskų), jo gaivališką parašą, toliau dešiniame puslapyje dėstomi reikšmingiausi ciklai, o kairiame – autoriaus ir amžininkų (kolegų, menotyrininkų) mintys apie kūrybą, tobulai susiliejančios su vaizdu, papildančios jo suvokimą.

 

Galima būtų šyptelėti, kad autoportretas, parašas yra nešiuolaikiška ar šabloniška, tačiau Gibavičiaus atveju tai būtų netiesa. Mat jo kūryba rėmėsi Europos dailės klasika, sėmėsi iš sovietmečiu demonizuojamo modernizmo ir net pranoko savo laiko Vakarų dailę struktūrišku mąstymu, kas gerai atsiskleidžia Jurgio Baltrušaičio eilių rinktinės „Poezija“ iliustracijose (1967), vaizduojant paprasčiausią „Anteną“ (1972) ar į begalinius perspektyvinius langelius susiskaidančius „Vaikystės prisiminimus“ (1977), kur vidus ir išorė ima žvelgti vienas į kitą. Grynas malonumas yra versti neperkrautus puslapius, kur tarsi bangos pulsuoja dailininko ritmingų linijų kūriniai, o šalia įsiremti leidžia teksto salelės. Antroje knygos pusėje paprastai nuobodžiausia faktografinė dalis, papildyta asmens ir taikomosios paskirties darbų (knygų viršeliai, teatro plakatai, kostiumų eskizai, sveikinimo pavyzdžiai) nuotraukų paversta beveik įdomiausia, nes apsvaigus nuo geriausių grafiko kūrinių žmogaus natūra reikalauja detalių apie kūrėją. Stilingą knygą užbaigia Viktorijos Achramenkaitės sudarytas dailininko darbų katalogas – tai toks smulkiai primargintas kelių puslapių sąrašas, o iš tikro – kelerių metų paieškų detektyvas. Norintiems iki tobulumo lavinti savo ir savo vaikų skonį knyga yra privaloma.

 

Kitas iki apsalimo gražus leidinys – „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“ (sudarė Giedrė Jankevičiūtė, dailininkas – Gedas Čiuželis, išleido R. Paknio leidykla). Rafinuotų melsvos ir žalsvos nugarėlėmis vilktas dvitomis apjuostas ruda tarsi pakavimo juosta ir pašto žyma, tad atrodo tarsi siuntinėlis. Paketas iš praeities, kuri neturi būti užmiršta, Giedrės Jankevičiūtės jau beveik dešimt metų nuodugniai tyrinėjama. Manau, ne veltui knyga sumaketuota taip patraukliai, kad neįmanoma atsispirti. Grožio jėga pasitelkiama ne vien todėl, kad autorė knygos meną išmano, turi turtingą meno pajautą, ar todėl, kad moka pasirinkti talentingą dizainerį.

Problemiškas yra knygos objektas. Vaizdo ir vizualiosios kultūros diktato laiku, kai bendraujama vaizdais ir net tekstas suvokiamas kaip vaizdas, propaguoti M.K. Čiurlionį nėra sunku, ypač žinant, kad jo vaizdai stiprūs, tačiau norint ištransliuoti taip, kad pasiektų talentingai rašiusįjį apie Čiurlionį, prireikia sumanaus sukto šuolio. Knygoje vaizdinis aukščiausias lygis pasiekiamas, todėl tikiu, kad Knygų mugėje ji bus daugelio apčiupinėta, tačiau geroji ir svarbioji žinia yra ta, kad Mikalojus Vorobjovas rašė vaizdingai. Kaip tik todėl II tomas vadinasi „Įžodinto vaizdo meistras“ (I tomas – „Portreto eskizas“). Knygų viršeliuose matome intelektualųjį herojų: akiniuotą, kostiumuotą, darbštų europinio lygio dailės interpretuotoją, populiariosios studijos „Vilniaus menas“ (1940) autorių. Plačiau apie jo ypatingumą su knygos autore kalbėjomės dar 2013-aisiais (https://www.7md.lt/daile/2013-11-15/Interpretatoriaus-galia-).

 

Gibavičius sukūrė vieną brandžiausių grafikos ciklų pavadinimu „Vilnius“, Vorobjovas išmokė, kaip giliau patirti ir mylėti Vilniaus architektūrą, na o trečiasis herojus, kuriam skirta knyga tik ką paliko spaustuvę, yra Ferdinandas Ruščicas. Jis tapatinosi su Vilniumi, vadino save Vilniaus piliečiu. Apie tokios tapatybės suvokimą, darbus mylimam miestui kaip tik ir pasakoja knyga „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum (Algė Andriulytė, knygos dailininkai – Edita Namajūnienė ir Liudas Parulskis, išleido Vilniaus dailės akademijos leidykla). Leidinys išaugo iš Andriulytės disertacijos, pakeliui įgavo kelias perspektyvas, modifikavosi. Pirmoji knygos dalis labai klasikinė: vėl matome parašą, portretą (jie čia irgi atrodo vietoje dėl tyrimo objekto laiko ir laikysenos) ir nuoseklų gyvenimo pasakojimą nuo pradžių pradžios, kurį ištirti, regis, prireiktų viso gyvenimo. Tekstą lydi nuotraukos, kurios leidžia pasakojimą patirti kaip filmą.

 

Geriausiai atpažįstami, brandžiausi Ruščico kūriniai, kaip „Tuštuma (Rudens vėjas)“ (1901) suveikia tarsi blykstė, kuri šauna su suvokimu, kad tai yra tas menininkas, kurį taip gerai žinome, o visa kita (daug viso kito) – kad beveik nieko apie jį nežinome. Tada sukyla dėkingumas autorei, kaip ir anų dviejų knygų, kad pagaliau suteikiama taip gerai parengta galimybė pažinti svarbius autorius, kad tas pažinimas pilnas stebinančių istorijų. Atsiverti knygą laukdamas vieno žmogaus gyvenimo išklotinės, o gauni dar dešimt: apie Vilniaus katedros slaptosios kriptos ieškojimus, Aušros vartų Marijos karūnavimo šventę, Stepono Batoro universiteto grafinių vaizdų kūrimą ir integravimą. Tokios gilios ir plačios mokslinės studijos reikšmingos ne tik dailėtyros mokslui, bet ir bet kam atsivertusiam, vien tuo, kad padeda suvokti ir įsisąmoninti, kaip dailė yra susijusi su gyvenimu. Man tik šiek tiek gaila, kad knyga pasirodė po Valstybės šimtmečio šventimo, Ruščicas ne kartą sprendė iškilmingų švenčių rebusus, gal būtų naudingas kaip įkvėpimo šaltinis ir šia proga. Bet iškilmių juk dar bus.

 

Nenuskriaustas liko ir Kaunas. „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ (sudarė Marija Drėmaitė, dailininkai – Linas Gliaudelis, Jurga Dovydėnaitė, išleido „Lapas“, bendradarbiaujant su Lietuvos nacionaline UNESCO komisija) šalia jau aptartų solidžiai ir rafinuotai atrodančių leidinių labiausiai prašosi būti apibūdinamas kaip modernus. Epitetas atliepia knygos objektą – Kauno architektūrinę ir struktūrinę transformaciją tapus Laikinąja sostine. Šį miesto virsmą knygos tekstų (ir parodos) autoriai (Drėmaitė, Jankevičiūtė ir Vaidas Petrulis) prilygina stebuklui, ir ne be reikalo, nes leidinys įtikina, jog neturint beveik nieko, per porą metų buvo pastatyta beveik viskas, ką turi turėti svarbus miestas. Ir ne bet kaip, o su užmoju ir pretenzija ne tik į gerą skonį, bet ir į tautinį identitetą, tuo pat metu einant koja kojon su Vakarais.

Tai turėtų būti pirma knyga, kurią gauna naujas Kauno miesto meras, nes tai pasakojimas, kaip Kaunas tapo Kaunu, kodėl ten žmonės turi teisę būti išdidūs. Kad pasitaikius progai globoti Centrinį paštą, kuriame grindys dėliotos iš modernizuotų lietuviškų staltiesių raštų, o visa aplinka žymi modernios valstybės faktą, ar panašios reikšmės statinį būtų akivaizdu, jog nusišypsojo unikali sėkmė prasmingai įamžinti savo vardą, stoti šalia kitų Kauno miesto kūrėjų, saugotų ir mylėtojų. Leidinys, kurio venas iš tikslų padėti pelnyti UNESCO statusą Kauno tarpukario architektūrai, unikalus tuo, kad jį lydi paroda. Paprastai būna atvirkščiai. Ji stendo pavidalu veikia Nacionalinėje dailės galerijoje iki kovo 18 d., vėliau keliaus į Paryžių, Romą, Taliną, Vroclavą. O knyga leidžia įsijausti į miestelėnų svajones ir fantazijas, kurios vilioja iki šiandien.

 

Taip pat kaip ir Vorobjovas, interpretacijos galia įspūdingai naudojasi Erika Grigoravičienė savo naujoje knygoje „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ (dailininkas – Jokūbas Jacovskis, išleido „Inter Se“ ir Lietuvos kultūros tyrimų institutas), pasakodama apie sovietmečiu kurtą dailę. Knygos autorė tiki ir įrodo, kad ne visi sovietmečiu atsiradę kūriniai yra sovietiniai ar antisovietiniai, ar pusiau sovietiniai. Nors interpretuojami kontekste kūriniai gali atskleisti tam tikrų papildomų perspektyvų, sovietmetis, kaip ir bet kuris kitas kontekstas, kartais yra tik fonas, o kultūra arba paveikus vaizdas yra galingesni už santvarką.

 

Vaizdas, pasirodo, gali naujame kontekste įgyti naujų galių ir įsibėgėti tarsi upė per potvynį naujomis prasmėmis. Grigoravičienė Šarūno Saukos ar Henriko Natalevičiaus trikdančiose miniose įžvelgia emigracijos grimasas. Jos XX a. 7–9-ojo dešimtmečio Lietuvos tapybos apžvalga iš kūrinio recepcijos perspektyvos ne tik išvaduoja gerus kūrinius iš epochos šešėlio, bet ir primena, kad menas yra ten, kur žiūrovas susitinka su kūriniu. Pasaulinė praktika rodo, kad laikas tam gali būti tinkamas bet kada, kad ir po šimto metų. Plačiau apie knygą visai neseniai kalbėjomės https://www.7md.lt/daile/2018-02-02/Meno-istorija-kaip-Leviatano-kunas.

 

O paskutinę knygą, kuri veržiasi iš spaustuvės, rašiau pati – „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė (dailininkas Gedas Čiuželis, Vilniaus dailės akademijos leidykla). Nesu tikra, ar iki mugės ji suspės materializuotis, bet su tokiu pavadinimu, kuris yra ir meninė nuostata, žalos padaryti neįmanoma. Čia interpretuojama menininko Konstantino Bogdano, kadaise buvusio jaunesniuoju, vėliau viduriniu, o dabar galėtų būti ir be prierašų, kūryba. Kadangi jo darbai susiję su mūsų gyvenama ir patiriama kultūrine aplinka, tai šiek tiek ir socialinė dailės istorija, rašyta neakademiškai. Įtariant pasąmoninį, o vėliau ir labai sąmoningai konceptualizuotą Bogdano „karjeros“ neigimą, svarbiausias knygos tikslas buvo surinkti nerūpestingai prižiūrimą kūrybą. Kartais menininkas kelia sau tuos pačius klausimus kaip ir žmogus pažinties su menu pradžioje. Todėl tai galėtų būti „nuostabios draugystės pradžia“ norintiems pažinti meną.

Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Dvitomis „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“. G. Čiuželio nuotr.
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Rimtautas Vincentas Gibavičius“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis Vilnensis sum“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Optimizmo architektūra. Kauno fenomenas, 1980–1940“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Ar tai menas, arba Paveikslo (ne)laisvė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis
Knygos „Konstantinas Bogdanas: šviesioji nesėkmės pusė“ viršelis