7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Beethoveno Magnum Opus

„Missa solemnis“ nacionalinėje filharmonijoje

Vytautė Markeliūnienė
Nr. 7 (1244), 2018-02-16
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.

Nors monografinės (vieno kompozitoriaus kūrybos) muzikinės programos ar didžiosiomis partitūromis grįsti koncertai nėra tapę natūraliu mūsų koncertinio gyvenimo dėsningumu, jų netikėtas įsiliejimas į koncertų sezoną visada iš anksto sukelia kaitrų lūkestį. Juk gyvai, o ne iš įrašo klausomos didžiosios simfonijos, oratorijos, mišios geba formuoti labai specifinį, intymų klausytojo, atlikėjų ir kūrinio bei jo autoriaus dialogą. Tai tampa tarsi kartu išgyvento tarpsnio patirtimi, kartais išliekančia gal tik išklausyto opuso fakto pavidalu, laikinu atminties pasažu, o kartais – į gilesnę kūrybos paslaptį įsiskverbiančia suvokimo dimensija.

 

Vasario 10 d. Nacionalinėje filharmonijoje skambėjo Ludwigo van Beethoveno „Missa solemnis“ D-dur, op. 123. Atlikėjai – Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras, solistai – Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, dirigavo maestro Juozas Domarkas. Kūrinys rašytas erchercogo Rudolfo įšventinimo į arkivyskupus iškilmei 1820-aisiais, tačiau visiškai baigtas kiek vėliau ir prisišlieja prie kompozitoriaus vėlyvųjų opusų visumos. O kiek anksčiau, apie 1808-uosius, Beethovenas dar davė privačias pamokas, ir Rudolfas buvo vienintelis šio laikotarpio jo mokinys, ilgainiui tapęs kompozitoriaus mecenatu, bičiuliu, prisiekusiu kūrybos gerbėju. Beethovenas jam dedikavo kone esminį savo kūrybos aukso fondą: tarp minimų kūrinių – Ketvirtasis ir Penktasis koncertai fortepijonui ir orkestrui, fortepijono Sonatos: op. 81a („Les adieux“), op. 106 („Hammerklavier-Sonate“), op. 111 – paskutinė 32-oji, taip pat „Didžioji fuga“ styginių kvartetui, op. 133, ir keletas kitų. Dalis jų – tarytum Beethoveno tartas taikus sudie žemiškajam pasauliui. Ir kone kiekvienas šių opusų – atskiras, tolimas, tuo laiku nepritapęs pasaulis. Kaip ir „Missa solemnis“, parašytas pagal kanoninį tekstą, bet artikuliuojantis tiems laikams dar nepažinų, atsiskyrėlišką muzikos pavidalą. Paliktuose tekstų eskizuose (redaguotuose ir į knygą „Beethovenas. Muzikos filosofija“ sutelktuose Rolfo Tiedemanno) Theodoras W. Adorno, didis Beethoveno kūrybos tyrinėtojas, „Missa solemnis“ įvardija kaip jo Magnum Opus, skirsnio pradžioje prie pavadinimo pridurdamas dar žodį atsiskyrėlis (svetimas, nutolęs). Paskiau nagrinėdamas kūrinį jis priduria, jog „įprasta, kad šias Mišias klausytojas linkęs suvokti tiesiog koncentruodamasis į kiekvieną momentą, kaip tai daroma su didžiosiomis Beethoveno simfonijų dalimis, prisimenant, kas buvo anksčiau ir sekant vientisumo tapsmą iš daugialypiškumo. Vis dėlto Mišių vientisumą lemia kai kas kita, nei mums įprasta „Herojiškojoje“ ar Devintojoje simfonijoje. Kažin ar nusikalstame abejodami, ar šį vientisumą, tokį, koks jis yra, apskritai galima suvokti.“

 

Klausantis koncerto Nacionalinėje filharmonijoje, daugelis dalykų nuteikė labai tauriai –ir dirigento struktūrinė koncepcija, nesutrikdyta net įsiterpusios koncerto pertraukos po Gloria dalies, ir soprano bei mecosoprano ansamblis –  ar tik ne operoje išsiugdytas, nors abiejų balsų stilistinis turinys buvo grindžiamas anaiptol ne operiška, o santūrios rimties ir ramaus didingumo derme. Šiame ansamblyje vis dėlto ne taip organiškai pulsavo tenoro ir boso raiška. Įtraukė ir orkestro partijos tėkmė, išnyranti subtiliais intermezzo ar veikalo vientisumą kuriančiais accompagnato. Vietomis vertė suabejoti dinaminė, ypač choro ir orkestro epizodų raiška. Smalsumo dėlei teko pavartyti ne vieną „Missa solemnis“ natų redakciją, kuriose, kitaip nei kokiose vėlyvosiose Beethoveno fortepijoninėse Sonatose, dinamikos ženklų nedaug, bet čia akivaizdžiai dominuoja p, pp, diminuendo, crescendo, o choro partijose, ypač polifoniniuose epizuodose, matyti daug sulyguotų frazių, be to, dvi Mišių dalys – Kyrie ir Sanctus – po tempo nuorodos pažymėtos ir dar viena replika: Mit Andacht (vok. – pamaldžiai), kas, žinoma, irgi apeliuoja į atitinkamos raiškos artikuliaciją.

 

Atidžiau perskaitytų ir interpretuotų dinamikos proporcijų pasigedome. Choro ir orkestro fugose per daug įsigyveno kapotas, forsuotas tonas, taigi ir garsumo perteklius. Atrodė, kad per keletą pirmų taktų išeikvojami visi ff dinaminiai resursai. Bet paskui vertė suklusti fantastiškos, plastiškos choralinės salos.

 

Vis dėlto tai buvo veikiau atradimų, nei praradimų koncertinis vakaras, nelikęs tik laikinu atminties pasažu, sykiu skatinantis vėl sugrįžti prie Theodoro W. Adorno anksčiau cituotos minties: „Kažin ar nusikalstame abejodami, ar šį vientisumą, tokį, koks jis yra, apskritai galima suvokti.“ Skatinantis visiems linkėti prasmingos ir šventinės Šimtosios Vasario 16-osios, kurios tauriu preliudu tapo šis Beethoveno šedevras.

„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
„Missa solemnis“ atlikimas Nacionalinėje filharmonijoje. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Petras Bingelis, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.
Viktorija Miškūnaitė, Eglė Šidlauskaitė, Petras Bingelis, Juozas Domarkas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Nacionalinis simfoninis orkestras, Kauno valstybinis choras. D. Matvejevo nuotr.