Prieš šimtą metų

Vilniaus galerija „Artifex“ – viena mažiausių, bet Kęstutis Grigaliūnas ją dar sumažino. Paliko tik vieną kambarį, tik ekraną, į kurį galima žiūrėti tik iš labai arti. Kad „įeitum“ į vaizdą, įeitum į istorijos miražą, kuriamą fotografijos, projektoriaus šviesos ir galerijos prietemos. Ekrane vienas kitą keičia 600 portretų – ką tik atkurtos Lietuvos kariuomenės savanoriai, šauktiniai kareiviai ir puskarininkiai. Jiems peržiūrėti prireiks pusvalandžio – visai nedaug. Tiesa, tai – ne vienintelė galimybė juos pamatyti. Visi portretai atspausdinti mudviejų su Kęstučiu sudarytoje knygoje „Savanoriai: fotografinė atmintis“ („Vaizdų archyvas“, 2017). Bet ten jie mažyčiai – tarsi įklijos karo prisiminimų albume. Projekcija nuotraukas išdidina iki žmogaus ūgio – matosi smulkiausios detalės, fotografavimosi situacijos erdvė tarsi susisiekia su mūsų erdve.

Grigaliūno paroda turėtų būti įtraukta į šimtmečio minėjimo programą, nes be tų jaunuolių nebūtų valstybės. Aišku, jų buvo kur kas daugiau – dešimtys tūkstančių. Genocido aukų muziejaus direktoriui Eugenijui Peikšteniui pavyko surinkti šešis šimtus, kiti portretai išsibarstė laike. Jo kolekciją sudaro ne tik jie, bet ir gurguolių, rikiuočių, kareivių laisvalaikio, karo grobio ir Lietuvos kariuomenę reprezentuojančios fotografijos. Tos kitos daugeliui būtų gal net įdomesnės. Tačiau knygai pasirinkome gana vienodus ateljė portretus: tapytas fonas, stovi vienas, du, trys ar daugiau kareivių, atsirėmę į tam skirtą staliuką ar koloną, tik kartais išvengę standartinių pozų, tarkim, susikabinę už parankių ar į kompaniją pasikvietę šuniuką. Kitoje pusėje užrašytos dedikacijos liudija: tai fotografijos atminčiai, siųstos draugams, mylimosioms, tėvams, pačių kareivių gal ir neturėtos. Daugelis jų vėliau sunaikintos, slepiant artimųjų „antisovietines pažiūras“ nuo represinių struktūrų. Jų daugiau išsaugojo tremtiniai, nebeturėję ką prarasti. Taigi šis fotografijų rinkinys vizualiai monotoniškas, bet monotonija nukreipia žvilgsnį į veidą, o mintis – į jauno žmogaus būseną šioje žemėje, šioje valstybėje, bet kitame laike, prieš šimtą metų.

Netiesa – prieš šimtą metų šių kareivių dar nebuvo.

Daug kalbame apie Vasario 16-ąją pasirašytą Nepriklausomybės aktą, anksčiau išleistą „Lietuvos aido“ numerį, kad nespėtų įsikišti cenzoriai, ir konfiskuotą tiražą, dingusį aktą, pernai atrastą Liudo Mažylio ir dabar eksponuojamą Signatarų namuose. Buvau ten – pritemdytame kambarėlyje susirangiusi eilė norinčių žvilgtelėti į modernios valstybės egzistenciją grindžiantį dokumentą. Senoviniai baldai ir knygos dar kvepia anų laikų dvasia, jų medžiagiškumas įtikina pagrindų tvirtumu. O iš tiesų lietuvybės idėja Vilniuje pleveno kaip snaigė, galinti ištirpti pasikeitus politiniam orui. Ją puoselėjo tik nedidelė grupelė inteligentų – ne tik aktą pasirašiusių vyrų, bet ir moterų. Žaviuosi įžūlia jų teiginių drąsa – esą Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę“. Kas jai suteikė tokią teisę! Vokiečių valdžia netruko pademonstruoti, kad niekas: akto tekstą padauginusią spaustuvę sunaikino, valstybės nepripažino ir ją kurti trukdė. O tuo metu šie Grigaliūno parodoje vienas kitą priešais fotoaparato „akutę“ keičiantys uniformuoti vaikinai dar tebesėdėjo gimnazistų suoluose, arė dirvą, mėžė tvartus, mokė vaikus, siuvo batus ir t.t. Jų kilmė įvairiausia, kaip ir tautybės – reikia nepamiršti, kad už Lietuvos nepriklausomybę kariavo ne vien lietuviai, bet ir lenkai, žydai bei baltarusiai, susidarė net atskiras baltgudžių batalionas. Jie visi jautėsi šios žemės šeimininkais, jiems buvo atsipykęs visų atėjūnų savivaliavimas, prieš šimtą metų jie laukė ženklo iš centro – iš Vilniaus.

Fotoateljė portreto formatas sukuria uniforminį kario įvaizdį ir užantspauduoja jį laike – šiuos jaunuolius mes ir matome kaip karius, visada kaip karius, tokius kaip čia: pasitempusius, besididžiuojančius savo žygdarbiais ar statusu, tvirtus, nors kartais ir išsigandusius, bet garbingai atliekančius pareigą. Bet šios fotografijos padarytos kiek vėliau. Tik nedaugelis jų – 1919 metais, kitos – nuo 1920 iki 1923 metų. 1918-ųjų čia nėra, nes kariuomenės dar nebuvo. Lietuvos teritorijoje tebešeimininkaujantys vokiečiai jos neleido kurti. Pati Taryba irgi mėtėsi, svarstė, kad gal taikiai valstybei kariuomenės iš viso nereikia. Įsakė ją formuoti tik lapkričio 23 d., kai buvo aišku, kad bolševikų įsiveržimo į šalies teritoriją nepavyks išvengti. Prieš pat Naujuosius, gruodžio 29 d., buvo išplatintas jausmingas kreipimasis į Lietuvos piliečius, kviečiantis stoti į Krašto apsaugą savanoriais: „Vyrai! Nekartą Lietuvos priešai norėjo uždėti ant mūsų amžiną nepakeliamą jungą, bet mūsų Tėvynė nenugalėta. Ji gyva.“

Vieną po kito skaitant savanorių prisiminimus ryškėja tos nutolusios praeities vaizdas: jaunuoliai ryžosi mesti darbus, palikti šeimą, kai kurie – slapta, nes artimieji nepritarė, ir keliavo per šalčius į nepažįstamus miestus, kur galbūt jau formavosi tik įsivaizduojama dar nesančios, niekieno nepripažintos valstybės kariuomenė. Jie vyko nesitikėdami ką nors gauti, nes nieko ir nebuvo. Tokių idealistų iš pradžių buvo mažai. Jų skaičių padidino tik sausį paskelbta mobilizacija, savanoriams pažadėta žemė. Bet, teigia kai kurie tyrinėtojai, tai nebuvo svarbiausia paskata ginti valstybę.

Archyvuose yra fotografijų, kuriose užfiksuotos pirmosios priesaikos ir rikiuotės – ten vatinukais vilkintys savanoriai panašesni į skubiai surinktus vargetų būrius. Iš pradžių jie taip ir kovėsi – su savais drabužiais, kaip atėję iš namų. Viena detalė man itin ryškiai įsiminė: tų, kurie neturėjo batų, tik klumpes ir vyžas, ar basų, neėmė į pirmąjį mūšį prie Jiezno, kad ir kaip jie veržėsi. Ji pasako daugiau nei visos gražbylystės apie patriotizmą ir primena daug vėlesnę kovą už nepriklausomybę – Sausio 13-ąją žmonės irgi ėjo priešintis tankams neturėdami ginklų (nors ir batuoti). Tokiais momentais atributai ir karo meno išmanymas lieka fone.

Grigaliūno parodoje matome kitą etapą, kai visi kariai jau uniformuoti. Uniformos, tiesa, įvairios – tai vokiškos, tai angliškos, tai amerikietiškos, tai rusiškos. Kad atskirtų savą kariuomenę nuo svetimos, kolekcininkui teko su didinamuoju stiklu tyrinėti ant kepurių segimus ženkliukus – kokardas su Vyčiu. Vėliau rašytuose prisiminimuose kariai vis pasidžiaugia, kai gali savo sudriskusius drabužius iškeisti į uniformas – vilniečiai ir kauniečiai jau nebevadins jų „klumpiais“. Bet ne visos uniformos jiems buvo gražios. Štai nuo sužeidimų apakęs Pranas Daunys vėliau savo paties išleistoje knygoje prisimena: „Spalių mėn. pradžioje davė mums angliškus rūbus ir pusbačius. Iš karto tie rūbai mums labai nepatiko: milinės buvo trumpos – iki pakinklių, o blauzdas turėjome vynioti ilgais bintais. Kareiviai vienas kitą pravardžiuodavo „judošiais“, nes kažkas iš mūsų tarpo tokiais drabužiais matęs paveiksluose Judą Iskarijotą...“ Rinkau panašias istorijas knygai, nes žiūrint į portretus rūpėjo suprasti, kaip jautėsi, ką galvojo prieš beveik šimtą metų šie jaunuoliai – pirmą kartą išgirdę lietuviškas komandas, dešimtis kilometrų žygiavę alkani, turėję žudyti, matę, kaip žūva draugai, įsakinėję kitiems žudyti, ėmę į nelaisvę, apsupę ir atakavę iš pasalų, traukęsi nuo stipresnio priešo, bijoję kulkų, pripratę prie šūvių garso, apšaudyti iš lėktuvų, nepabėgę nuo durtuvų, atėmę kaimą po kaimo iš bolševikų, bermontininkų ir lenkų. Ir viskas – dėl valstybės, kurios dar niekas nepripažįsta.

Toms vietoms, už kurias jie kovėsi, simboliškai atstovauja tapyti fotoateljė fonai: ilgesingi peizažai, dvarų sodai, „prabangūs“ interjerai su kolonomis, arkiniais langais ir paveikslais. Tai – tarsi įsivaizduojama ateities Lietuva, siekiamybė. Rengdami knygą su Kęstučiu pagal tuos fonus, kiek įmanoma, nustatėme fotografus – tuos, kurie ant vienos kitos nuotraukos paliko antspaudą. Tai buvo lyg žaidimas, bet įsižiūrėdama į detales mintimis persikėliau į tas fotoateljė skirtinguose miestuose, mačiau, kaip visu būriu ateina kareiviai ir fotografuojasi kaitaliodami pozas ir atramas, o fotografas vis kitaip iškadruoja nutapytą peizažą, kad portretai nebūtų vienodi. Bet dažniausiai tai buvo laikinos studijos, įkurtos pačiose kareivinėse ar poilsio vietoje, kartais tik pakabinus drobę. Fotografuotis reikia, kai pasitaiko proga, nes kitos gali nebebūti.

Bedėliojant fotografavimosi vietų pasjansą paaiškėjo, kad vienas fonas, knygoje pavadintas „peizažu tarp dviejų kolonų“, kartojasi itin dažnai – jų šeštadalis šioje kolekcijoje. Iš kur jie? Kas fotografas? Jokio ženklo. Per atostogas naršiau archyvus – tai buvo įdomiausias praeitų metų detektyvas. Paaiškėjo, kad Lietuvos Valstybės Taryba iš anksto rūpinosi karo įamžinimu – jau pačiame pirmame kariuomenės projekte buvo numatyti fotografų etatai inžinerinėje ir aviacijos dalyje. Kelis kartus vyriausybė įsakė kaupti karo fotoarchyvą, o 1920 m. – fotografuotis Fotografijos dalyje: „Visi kariškiai, norintieji gauti viršminėtų fotografiškų nuėmimų, privalo kreiptis į Inžinerijos dalį, kurioje galima juos nusipirkti mokant už ekzemp. 1 auks. (13 x 18 formato). Taip pat nusiminėti už nustatytą užmokesnį kaip pavieni, taip ir grupėmis kariškiai.“ Fotografijos turėjo būti įrodymas Jungtinėms Tautoms, kad Lietuva turi civilizuotą, gerai parengtą kariuomenę. O jas publikuojant laikraščiuose „Šešėliai“ ir „Atspindžiai“ savo šalies piliečiams buvo siunčiama žinia apie pergales fronte, apie blogą priešų elgesį su belaisviais, apie žuvusiųjų pagerbimą. Publikuojami ir pasižymėjusių karių portretai, kuriuos dažnai užsakydavo Karo muziejaus viršininkas, Vyriausias armijos gydytojas generolas-leitenantas Vladas Nagys-Nagevičius. Apie vieną jų radau štai tokią viršilos Antano Šukio istoriją:

„[1921 m.] Rugsėjo 8 dienai pulkai komandiravo po keletą daugiau pasižymėjusių karių į Kauną dalyvauti Tautos šventėje. Į jų tarpą patekau ir aš. Daugiausia buvome dviejų Vyties Kryžių kavalieriai. Vyties Kryžiaus kavalieriai stovėjo Karo muziejaus sodelyje čia vykusių pamaldų metu ir per kariuomenės paradą. Kariuomenės dalys pražygiavo iškilmės maršu Donelaičio gatve. Paskutinė prajojo Geležinio Vilko pulko šimtinė, kuri padarė labai gerą įspūdį.

Ta proga aplankiau Karo muziejų, kur radau iškabintą savo nuotrauką ir karabiną, kurį atėmiau iš lenko Augustavo miškuose. Kai kurie Karo muziejaus skyriai darė mums, jauniems kariams, neaprašomą ir neišdildomą įspūdį. Tai buvo kažkas nežemiška.“

Netrukus Šukys gavo dvi savaites atostogų ir grįžo namo. Motina klausia: „kodėl tavo nuotrauką laikraščiai išspausdino? Aš buvau labai nusigandusi dėl tos nuotraukos.“ Ji pasiuntė jaunesnį sūnų į Šakių knygyną išpirkti visus „Atspindžių“ egzempliorius, „jog kiti žmonės negalėtų pamatyti bei sužinoti“. Bet „knygininkas pasisakė neparduosiąs ne tik visų, bet nė vieno, nes ten nieko bloga neparašyta, vien tik gera, ir dar pridūrė, kad apie mūsų narsiuosius karius turi pasiskaityti daugiausia žmonių.“

O dabar juos turi kuo daugiau žmonių pamatyti. Parodoje lėtai vienas kitą keičiantys portretai fotografuoti visoje Lietuvoje. Pasibaigus seansui tęsiasi karas, pozuojančių kareivių likimai skirtingi, dažnai – užmiršti. Lygiai prieš šimtą metų, kai signatarai pasirašo nepriklausomybės deklaraciją, ši kariuomenė dar tik bus – dar tik kitais metais. Ji deklaracijos žodžius pavers kūnu.

Paroda veikia iki vasario 24 d.

Galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12 –17 val.