7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Gyvenimas yra hobis, jei veiki tai, kas patinka

Žvarbų žiemos rytą esame pačiame Vilniaus centre įsikūrusioje menininkų dirbtuvėje „Studium P“. Tai nepriklausoma kūrybinė erdvė, kurioje savo buitimi ir kūrybiniais atradimais kasdien dalijasi čia gyvenantys bei užsukantys menininkai. Prieangyje sukrautos malkos, asketiškas medinių lentų gultas virš darbo stalo kambaryje, kuris labiau panašėja į dailidės dirbtuves. Tai bene viskas, ko reikia jaunam ir kūrybiškam tarpdisciplininio meno kūrėjui Simonui Nekrošiui. Su juo šiandien ir kalbamės apie praeitį, dabartį ir visa apimantį kūrybinį procesą.

Teisė būti kitokiam

Nuo šio penktadienio Lietuvoje pradedamas rodyti Čilės režisieriaus Sebastiáno Lelio filmas „Fantastiška moteris“ („Una mujer fantastica“, Čilė, JAV, Ispanija, Vokietija, 2017). Pernai jis buvo apdovanotas Berlyno „Sidabriniu lokiu“ už geriausią scenarijų, šiemet nominuotas „Oskarui“ už geriausią filmą ne anglų kalba. Pagrindinė filmo veikėja Marina pakeitė lytį. Ji jaučiasi moterimi ir nori tapti dainininke. Netikėtai mirus Marinos draugui, jauna moteris susiduria ne tik su jo giminių neapykanta bei įtarumu. Marina kovoja už teisę gedėti mylimojo. Pateikiame pokalbių su Daniela Vega, pasirodžiusių internetinėje erdvėje, fragmentus. Su aktore kalbėjosi Marta Bałaga ir Michałas Hernesas.

Amerikietiškos grožybės

Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba – „Honey, I’m Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis – premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Šventinės kasdienybės perlas

Pilnoje Šv. Kotrynos bažnyčios salėje vasario 8 d. įvyko koncertas, kuriame tik vieno, XVIII a. rašiusio kompozitoriaus kūrinius grojo ne gastrolieriai, o tarp mūsų gyvenantis muzikantų elitas. Ir grojo net ne daugumos mėgstamo baroko, o klasicizmo epochos muziką. Ironizuoju, nes kultūros šventę sukūrė reklaminių bruožų neturėjęs koncertas. Net neskelbdamas intencijų pagerbti Lietuvos Respublikos 100-metį, tą padarė netgi geriau už kai kuriuos į tai pretendavusius, dėmesį sutelkusius į kultūrinės komercijos sandorius. Nes aptariamasis vakaras mintis kreipė išimtinai dvasios link, ją nuraminant ir nuskaidrinant, galiausiai žvalinant ir džiuginant. Laisvės jausmo simboliu tapo Josepho Haydno muzika.

Algės Andriulytės knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnenis sum“ pristatymas

Kviečiame į Algės Andriulytės knygos „Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnenis sum“ pristatymą
š. m. vasario 23 d. 14 val., Vilniaus knygų mugėje, LITEXPO rūmuose, 5.5 konferencijų salėje.

Renginyje dalyvaus knygos autorė, rašytojas Ernestas Parulskis, Vilniaus kultūros tyrinėtoja menotyrininkė Laima Laučkaitė-Surgailienė, menotyrininkė ir tapytoja Sigita Maslauskaitė-Mažylienė.
Vilniaus dailės akademijos leidykla

Algė Andriulytė, Ferdynandas Ruszczycas: Civis vilnensis sum. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2018. P. 464. ISBN 978-609-447-199-5


Ferdynando Ruszczyco (1870–1936) meninę veiklą Vilniuje geriausiai apibūdina jo paties žodžiai, pasakyti 1919-aisiais, įkuriant Vilniaus mylėtojų draugiją: Civis vilnensis sum. Tai reiškia: Vilniaus pilietis esu. Ruszczyco pilietiškumas pasireiškė kaip siekis „kelti ir gražinti miestą“ ir geriausiai atsiskleidė realizuojant įvairius sumanymus: piešiant ar tapant miestą, kuriant knygų viršelius, dekoruojant spektaklius, rūpinantis paveldu, organizuojant renginius ar tiesiog kalbant ir rašant apie Vilnių – jo grožį, savitumą ir istoriją. Visgi, norint geriau suprasti Ruszczyco meninės veiklos Vilniuje pobūdį ir priežastis, reikia atsigręžti ir į ankstesnius dailininko gyvenimo etapus. Todėl šioje knygoje ne tik analizuojama Ruszczyco kūryba Vilniuje, bet ir gvildenami jo kilmės, studijų, kūrybos, socialinių ryšių klausimai iki vilnietiškojo periodo: siekiama rekonstruoti svarbiausius gyvenimo įvykius, pateikti juos platesniame dailės, kultūros ir visuomeninių procesų kontekste.


Knygą papildo gausi ikonografinė medžiaga, išsami santrauka anglų kalba. Prieduose pristatomi vilnietiškojo periodo Ruszczyco skelbtų straipsnių, skaitytų paskaitų, sakytų kalbų vertimai į lietuvių kalbą. Tai itin vertingas rašytinis šaltinis visiems, besidomintiems Vilniaus dvasine ir materialine kultūra, atveriantis dar vieną Ruszczyco asmenybės pusę, iki šiol menkai pažinotą, – siekį žodžiais įprasminti savąją miesto viziją, formuoti miesto spiritus loci įvaizdį.

Samprotavimas apie vaivorykštę ir pozityvistiniai apmąstymai

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad parodos kūriniai nesusiję ir lyg išsimėtę reiškiniai fiksuoja atsitiktines autorės patirtis. Tačiau taip galima teigti tik tuo atveju, jei tave parodoje labiau domina vynas – vita activa, o ne contemplativa. Ekspozicijos dėlionė susideda iš pagrindinių, visus kūrinius jungiančių motyvų, kurie, perduodami kaip estafetės lazdelė, kitose rankose įgauna kitus pavidalus. Objekte-girliandoje pavadinimu „Klevo lapas“ aprašomos vaivorykštės susidarymo sąlygos; ant sienos projektuojamame vaizde dokumentuojama vaivorykštė virš kalnų; kalno kontūrą atkartoja ir poezijos eilės piešinių cikle „Kalno kreivė“; kalvą primenanti nėštumo anatominė linija grafiniame vaizde ant sienos pavadinimu „Besilaukianti. Torso profilis“ atliepia ir Taivano salos kontūrą; kalnus simbolizuojantis objektas ant žemės ir iš jo sklindantis moters balsas, kitoje videoinstaliacijoje – moters kalbą sustabdo kompiuterio užstrigimą simbolizuojantis vaivorykštės spalvų skrituliukas. Patraukia būtent vaivorykštės motyvas, kurį galima suvokti kaip ir pačią parodą – arba kaip atskirų spalvų kratinį, arba integraliai, kaip tapačių šviesos dažnių dėlionę.

Viltis įniršio laikais

Įsivaizduoju, kaip Martino McDonagh filmas „Trys stendai prie Ebingo, Misūryje“ („Three Billboards Outside Ebbing, Missouri“, JAV, 2017) turi erzinti scenarijų „gydytojus“ ir kitokius aiškaus bei suprantamo kino specialistus. McDonagh spjauna į taisykles, nors iš pradžių ir pasakoja istoriją taip, kad ji atrodo sudėliota iš stereotipų: veiksmo vieta – JAV provincijos miestelis, kuriame, regis, dar gyvi visi steigiamieji mitai, vietiniai policininkai – rasistai ir homofobai, tariamai geraširdis kunigas atspindi bendruomenės veidmainystę, o pagrindinė veikėja Mildred negali susitaikyti, kad praėjo jau septyni mėnesiai ir vis dar nerastas jos paauglės dukters žudikas. Mildred nusprendžia apie tai priminti šerifui ir užsako atokiame kelyje tris stendus, klausiančius, kada bus ištirtas nusikaltimas. Stendai sukelia atitinkamą reakciją. Iš esmės miestelis reaguoja priešiškai, mat šerifas mirtinai serga, o nusikaltimus juk ne visada pavyksta ištirti. Bet Mildred tai nesvarbu. Ji apimta begalinio įniršio.

Profilaktinė saviplaka

Kartais gamta įkvepia labiau nei menas. Jūra – stipri varžovė. Klaipėdoje perkėla taip arti dramos teatro, kad grįžtant nuo jūros, atrodo, galima į fojė prinešti smėlio. Palyginus su ramiu jūros abejingumu, Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Kalės vaikai“ nemaloniai gelia – tarsi verstų bristi į ledinį vandenį. Nelyg siūlytų paglostyti ežį, kurio spygliai prismaigstyti laikraščių iškarpų. Duria šiuolaikinės mūsų visuomenės aktualijos, susipynusios su istoriniais tautos vargais bei nuodėmėmis. Spektaklyje išgverusi atrodo mūsų tauta ir tėvynė – jokios prošvaistės, gal tik krislas ironijos. Net jei ir lytų tas kelias saulėtas metų dienas, vandens vis tiek neužtektų nuodėmėms nuplauti ir sieloms apvalyti. O gal visa priklauso nuo žvilgsnio?

Kad gyventum ir mylėtum – reikia šiek tiek nuodų. Filmas „Nematomas siūlas“

Labai mėgstu žiūrėti filmų anonsus. Jau matytų ar naujų – nesvarbu. Filmą „Nematomas siūlas“ (Phantom Thread, D.Britanija, Šveicarija, 2017) įsimylėjau sau įprastu būdu, t. y. vos pamačiusi jo anonsą. Visgi jį žiūrėdama nustebau dėl režisieriui Paului Thomui Andersonui nebūdingo siužeto paprastumo.

„Akademijos“ galerijoje – K. Juršėno ir M. Bujačkovos tapybos paroda „Miškas rajone“

Vasario 19 d.  17 val. galerijoje „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius) atidaroma dviejų jaunų menininkų  Michaelos Bujačkovos ir Kęstučio Juršėno tapybos paroda „Miškas rajone“. Jų tapyba kontrasto principu kalba apie tą patį dalyką – savo aplinkos stebėjimą. K. Juršėnas, užaugęs Žirmūnuose, savo kūryboje analizuoja šio ir kitų panašių mikrorajonų kaitą sugriuvus Sovietų Sąjungai. M. Bujačkova, skirtingai nei K. Juršėnas, savo stebėjimo tašku pasirenka gamtą.

PUSLAPIS
IŠ
1003