7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Amerikiečių rašytojas Douglas Kennedy straipsnyje „Kaip film noir paaiškina Donaldą Trumpą“ britų žurnale „New Statesman“ teigia, kad naujojo Amerikos prezidento nuožmus materialistinis baltojo vyro pasaulėvaizdis nėra naujas. Pasak autoriaus, kamuojamas porinkiminių pagirių, jis iškart prisiminė makartizmo laikotarpiu sukurtą Alexanderio Mackendricko „Saldų sėkmės kvapą“ („Sweet Smell of Success“, 1957), kuris atskleidžia, kad socialinis darvinizmas išlieka amerikietiško gyvenimo būdo varomąja jėga.

„Tamsiausia valanda“
„Tamsiausia valanda“
„Kiss Me Deadly“
„Kiss Me Deadly“
„Pradink“
„Pradink“
„Trys stendai Ebinge, Misūryje“
„Trys stendai Ebinge, Misūryje“
„Tarnaitės pasakojimas“
„Tarnaitės pasakojimas“
Ilona Vitkauskaitė

Amerikietiškos grožybės

Apie Ado Burkšaičio spektaklį „Honey, I’m Home!“

Dar rugsėjo mėnesį programuotojas Adas Burkšaitis „Menų spaustuvės“ jaunųjų menininkų programoje „Atvira erdvė“ pristatė spektaklį „Brangioji, aš namie!“ (tikriausiai pabrėžiant amerikietišką spektaklio tapatybę naudojamas pavadinimas anglų kalba – „Honey, I’m Home!“). Dėl vienokių ar kitokių priežasčių spektaklis liko neaptartas. Tikriausiai nereikėtų stebėtis, rugsėjis – premjerų metas, ir dėmesį kur kas labiau traukė tiesiogine žodžio prasme didesni spektakliai, kaip antai „Lokis“ ar „Tartiufas“. Vis dėlto tokie atvejai, kai į teatro sceną įsileidžiamas kito profesinio lauko atstovas, nėra dažni. „Atviros erdvės“ organizatoriai, atrodo, išties bando vadovautis pavadinime nurodytu atvirumo principu. Gal vieną dieną šalies teatro padangėje vietos atsiras režisieriui, neatėjusiam iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos.

Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Valerijus Kazlauskas, Ieva Savickaitė ir Vigita Rudytė spektaklyje „Honey, I’m Home!“.
Valerijus Kazlauskas, Ieva Savickaitė ir Vigita Rudytė spektaklyje „Honey, I’m Home!“.
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Scena is spektaklio „Honey, I’m Home!“. „Glasses’n beard photography“
Ilona Vitkauskaitė

Dar kartą apie nieką

Nauji filmai – „Aš Žvaigždė.“

Kad suprastum, kokia nyki yra Lietuvos populiariosios kultūros erdvė, tereikia užmesti akį kad ir į debiutinį Roberto Kuliūno filmą „Aš Žvaigždė.“, kurio pavadinime įsivėlusios rašybos klaidos tik liudija apie ne ten, kur derėtų, dedamus akcentus. Nemanau, kad ištversite filmą iki pabaigos, tuo labiau jog tai – nevykusi amerikiečių komikų Andy Sambergo, Akivos Schafferio, Jormos Taccone muzikinės komedijos „Popžvaigždės istorija: niekada nesustok nepasiduoti“ („Popstar: Never Stop Never Stopping“, 2016) jeigu ne kopija, tai akivaizdus inspiracijos šaltinis. Sakyčiau, pastarajame filme Sambergas ir bičiuliai kultivuoja labai jau specifinį humoro jausmą, kurio subtiliu nepavadinsi. O Kuliūno filme nelieka net šio kad ir berniokiško vulgaraus humoro. Satyrą apie heteroseksualią „žvaigždę“, jos desperatiškus bandymus įtvirtinti mačo įvaizdį ir popkultūros absurdiškumą, banalumą apskritai, siaubingus dainų tekstus (bent jau taip bandau pateisinti filmą) keičia dar vienas lietuvių filmas apie vėlyvą infantilo vyro brendimą. Nesinorėtų dabar užsiiminėti psichoanalize, bet ar jums neatrodo, kad tai kažką sako?

„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“
„Aš Žvaigždė.“
Ilona Vitkauskaitė

Antikinė tragedija ar komedija?

Nauji filmai – „Šventojo elnio nužudymas“

Turiu prisipažinti, niekada nebuvau graiko Yorgoso Lanthimoso filmų gerbėja, nors režisierius turi išties keistą, trikdantį humoro jausmą, kuris kartais gali patraukti dėmesį ir išprovokuoti nervingą juoką. Naujame savo filme „Šventojo elnio nužudymas“ („The Killing of a Sacred Deer“, JAV, Airija, D. Britanija, 2017) Lanthimosas siekia išlaikyti kur kas rimtesnį toną nei, pavyzdžiui, ankstesniame „Omare“, tačiau ir čia matome ne vieną absurdišką sceną su juodojo humoro atspalviais. Nors, atrodo, būtent režisieriaus rimtumas, pretenzingumas, bandymai gąsdinti žiūrovą labiausiai kuria šį humoristinį efektą. Todėl filmas gali palikti juodosios komedijos, sukurtos kuo rimčiausiu veidu, įspūdį.

„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
„Šventojo elnio nužudymas“
Ilona Vitkauskaitė

Pabaisos jaudina

Pokalbis su Antoine’u Barraud

Sausio pabaigoje Vilniuje lankėsi prancūzų kino režisierius, scenaristas, prodiuseris Antoine’as Barraud. Jis žiūrovams pristatė prancūzų kino festivalio „Žiemos ekranai“ pagrindinėje programoje rodytą savo antrą ilgametražį filmą „Menininko portretas“ („Le Dos rouge“, 2015), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė vienas įdomiausių šių dienų prancūzų kino režisierių Bertrand’as Bonello. Tikras sinefilas, Barraud gali daugiau kalbėti apie kitų filmus nei apie paslėptas savo filmų prasmes.

Antoine Barraud ir Bertrand Bonello
Antoine Barraud ir Bertrand Bonello
Kadras iš filmo „Menininko portretas“
Kadras iš filmo „Menininko portretas“
Ilona Vitkauskaitė

Šventę švęsti reikia

Nauji filmai – „Grąžinti nepriklausomybę“

Moralinis jaunimo balsas, komikas Olegas Šurajevas sako, kad „Grąžinti nepriklausomybę“ – universali, viena geriausių komedijų Lietuvos istorijoje. Akivaizdu, kartais net komikams ar save tokiais laikantiems pritrūksta autoironijos. Filmo idėjos ir scenarijaus autorius, panašiai kaip ir prieš metus pasirodžiusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai, per daug nesikuklindamas sako sukūręs šventinį filmą valstybės šimtmečio proga. Regis, filmai tautinių ar valstybinių švenčių proga tuoj taps tradicija. Keisčiausia, kad tuo užsiima jauni, progresyviais save laikantys socialinių tinklų veikėjai ir kino kūrėjai.

„Grąžinti nepriklausomybę“
„Grąžinti nepriklausomybę“
„Grąžinti nepriklausomybę“
„Grąžinti nepriklausomybę“
Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Straipsnyje „Sight & Sound“ Johnas Berra supažindina su penkiomis ryškiausiomis Kinijos aktorėmis nuo Šanchajaus „aukso amžiaus“ iki šių dienų: Ruan Lingyu, Li Lili, Gong Li, Zhou Xun ir Zhao Tao. Pastaroji geriausiai žinoma iš vaidmenų, sukurtų Jia Zhangke filmuose. Kaip ir dauguma nacionalinių kino industrijų, Kinijos kinas garsėja savo aktorėmis, kurių ekrano tapatybės neatsiejamos nuo socialinės atmosferos ir įkūnija savo laiko žiūrovų fantazijas bei nerimą. Nors filmų gamyba Kinijoje buvo pradėta jau 1905 m., tikros kino žvaigždės iškilo tik 4-ajame dešimtmetyje. Kairiųjų judėjimui įgyjant pagreitį, aktorėms Ruan Lingyu, Li Lili, Lumin Lu, Yuan Meiyun, Chen Yumei ir Hu Die atsirado nemažai galimybių atsiskleisti socialiai angažuotuose filmuose. 1933-iųjų apklausoje, renkant populiariausią kino žvaigždę, Hu Die buvo išrinkta pirmąja „kino karaliene“, po metų surengtoje apklausoje jos titulą perėmė Chen Yumei. Tačiau dabar dėl vaidmens „Deivėje“ (1934) su šiuo laikotarpiu tapatinama Ruan Lingyu, o Li Lili geriausiai žinoma dėl bendradarbiavimo su režisieriumi Sun Yu (filmai „Sporto karalienė“, 1934, „Didysis kelias“, 1934). Kitų aktorių karjera, pavyzdžiui, Shangguan Yunzhu („Daugybė žibintų“, 1948, ir „Varnos ir žvirbliai“, 1949), apėmė tiek pirmąjį (4-asis dešimtmetis), tiek antrąjį (5-ojo dešimtmečio pabaiga) Kinijos kino „aukso amžių“. Prieš pat radonųjų pergalę sukurto Fei Mu filmo „Pavasaris mažame miestelyje“ (1948) pagrindas buvo intensyvi Wei Wei vaidyba: jos veikėja blaškosi tarp ištikimybės neįgaliam vyrui ir jausmų netikėtai pasirodžiusiai vaikystės meilei.

Gong Li ir Zhang Yimou
Gong Li ir Zhang Yimou
„Pašauk mane savo vardu“
„Pašauk mane savo vardu“
„Skrenda gervės“
„Skrenda gervės“
Daniel Day-Lewis filme „Nematomas siūlas“
Daniel Day-Lewis filme „Nematomas siūlas“
Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Straipsnyje „Sight & Sound“ Alexander Jacoby supažindina su dešimt ryškiausių japonų kino „aukso amžiaus“ aktorių. „Jeigu norite ką nors pasakyti apie Japoniją, turite sutelkti dėmesį į moterį“, – sakė aktorė Hidari Sachiko. Daugelis kanoninių japonų filmų – tai moterų patirčių studijos, ypač pirmaisiais pokario dešimtmečiais. Šiuo laikotarpiu kurtų filmų grožis ir subtilumas daugiausia priklausė nuo puikių aktorių, kurių sodrūs, niuansų kupini vaidmenys padėjo atskleisti, ką reiškė būti moterimi dramatiškų socialinių transformacijų akivaizdoje. Kaip teigia kino istorikai Josephas Andersonas ir Donaldas Richie, japonų kinas – tai vyrų režisierių kinas, tačiau jį nulėmė filmuose vaidinusių aktorių asmenybės, jos buvo kūrėjos ir interpretuotojos. Juk neįmanoma galvoti apie Yasujiro Ozu kiną neprisimenant švelnios Setsuko Haros šypsenos, arba apie Mikio Naruse kiną be Hideko Takamine trapaus ryžto ir emocinio gylio. Net viską kontroliuoti filmavimo aikštelėje mėgęs režisierius Kenji Mizoguchi apie aktores Isuzu Yamada ir Kinuyo Tanaka yra sakęs, kad nebuvo jokios prasmės bent kiek koreguoti jų vaidybą. Jis tegalėjo pritarti moterų vaidybos stiliui ir rasti tinkamą ritmą jų judesiams.

Paul Thom Anderson ir Joaquin Phoenix
Paul Thom Anderson ir Joaquin Phoenix
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
Ilona Vitkauskaitė

Kasdienio gyvenimo heroizmas

Nauji filmai – „Veidai kaimai“

Nuo debiutinio 1955-ųjų vaidybinio filmo „Miestelis La Pointe Courte“ („La Pointe Courte“) iki naujausio dokumentinio „Veidai kaimai“ dauguma Agnès Varda filmų (o jų daugiau nei penkiasdešimt) – apie paprastus žmones. „Nemėgstu filmuoti žmonių, turinčių galią. Mane daug labiau domina maištautojai, žmonės, kovojantys už savo gyvenimą“, – sako Varda ir priduria, kad paprastų žmonių nuostabūs veidai ir nuostabios istorijos, jie turi būti pamatyti ir išklausyti. Juokais vadinamos prancūzų Naujosios bangos senele (tokį titulą Varda gavo vos perkopusi trisdešimt) Varda kūryba išsiskiria unikaliu požiūriu, filmavimo technikų įvairove, stiliaus ir politiniu filmų komentaru. Ji ne tik kūrė avangardišką prancūzų Naujosios bangos kiną, bet iki šiol išlieka viena originaliausių nepriklausomo kino kūrėjų. Režisierės filmografijoje –vaidybiniai ir dokumentiniai filmai, kurių neįmanoma nei priskirti vienam ar kitam žanrui, nei galiausiai nubrėžti aiškią ribą tarp fikcijos ir tikrovės. Tačiau juos visus vienija autorės asmenybė. Varda būdingas šioks toks anarchizmas, išlaisvinantis noras surasti įkvėpimą ir net grožį tame, kas tradiciškai gali būti atmetama kaip grubu, negražu, kasdieniška.

„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“
„Veidai kaimai“
Ilona Vitkauskaitė

Slystant paviršiumi

Naujojo Baltijos kino konkursas „Scanoramoje“

Pradėsiu nuo statistikos. „Scanoramos“ konkursinėje Naujojo Baltijos kino programoje šiais metais pristatyti penki lietuvių režisierių, penki latvių ir estų filmai, tarp jų – trys animaciniai, vienas dokumentinis ir šeši vaidybiniai trumpo metražo filmai. Šių metų programa – tikriausiai viena silpniausių pastarųjų metų programų. Išryškėjęs bruožas – dažniausiai gana padori ar net kokybiška techninė filmų pusė, „raštingi“ operatorių darbai, įtikinama aktorių vaidyba. Tačiau siužetai, pasakojamos istorijos, tai, kaip jos pasakojamos, tiesiog neįdomūs, nes istorijos dažniausiai vienplanės; užsižaidžiama forma, kamera ir jos judesiu, muzika tarsi bandant „užtušuoti“ tvyrančią už siužeto tuštumą. Pasakojamos madingos, ne kartą matytos istorijos ir bandoma jas pateikti kaip savas. Žinoma, programoje būta išimčių. Manau, esminė bėda ta, kad režisieriai patys sau rašo scenarijus ir nors jų režisūra daugiau ar mažiau gali būti pakenčiama, pasakojamos istorijos tiesiog kelia nuobodulį. Juk ne kiekvienas režisierius gali būti scenaristas.

„Jei medžiai galėtų kalbėti“
„Jei medžiai galėtų kalbėti“
„Atsivertę“
„Atsivertę“
„Paskutinė diena“
„Paskutinė diena“
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“
„Kur dingsta daiktai, kur dingsta žmonės“
  PUSLAPIS IŠ 3  >>> Archyvas