7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Žaidžiantys revoliucionieriai

Nauji filmai – „Nocturama“

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.

„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
Ilona Vitkauskaitė

Būtasis dabarties laikas

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Kas yra tasai „Baltijos žvilgsnis“, – pavadinimas, provokuojantis nepatiklų sarkastišką šypsnį? Programos sudarytojai sufleruoja, kad tai galėtų būti istorinis ir kultūrinis sąmoningumas, atsakomybė reaguoti į nerimą keliančią dabartį ir jos politines grimasas bei konfliktus. Šiam žvilgsniui taip pat nesvetimos formos paieškos, sveikas (o kartais ir gerai apskaičiuotas) avantiūrizmas. Tai įrodo ne vienas į programą įtrauktas filmas – nuo istorinio, neadekvačių kontroversijų net Lietuvoje sulaukusio Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ (atrodo, pasisakiusieji prieš filmą arba jo nematė, arba matė tai, ką norėjo) iki anarchistine ir feministine dvasia alsuojančio Agnieszkos Holland „Pėdsako“. Iš pirmo žvilgsnio gana pritempta Baltijos jūros regiono kino tapatybės paieškų koncepcija netrukdo sudaryti įdomios, ambicingos konkursinės programos, kurioje šiemet parodyti keturi dokumentiniai ir šeši vaidybiniai filmai.

„Pėdsakas“
„Pėdsakas“
„Austerlicas“
„Austerlicas“
„Mokinys“
„Mokinys“
Ilona Vitkauskaitė

Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).

Ilona Vitkauskaitė

Kaip pabėgti nuo praeities?

Nauji filmai – „Traukinių žymėjimas 2“

Praėjus dvidešimčiai metų pasirodė jau į kino istoriją įėjusio ir populiariosios kultūros vaizduotės dalimi tapusio Danny Boyle’o „Traukinių žymėjimo“ (1996) antroji dalis „Traukinių žymėjimas 2“ („T2: Trainspotting“, D. Britanija, 2017). Pasak režisieriaus, mintis apie antrąją dalį jam kilo jau 2002 m., pasirodžius naujai Irvino Welsho, pagal kurio romaną ir buvo sukurtas garsusis filmas, knygai „Porno“. Tačiau scenarijus pasirodė nepakankamai geras, tad buvo nuspręsta dar šiek tiek palaukti. Naujas ilgamečio Boyle’o bendradarbio Johno Hodge’o scenarijus, regis, visus tenkino. Nors nemanau, kad filmo kūrėjai tokie naivūs ir tikėjosi, kad antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis sulauks pirmosios sėkmės. Greičiau filmą suprasčiau kaip tam tikrą reveransą sau, savo karjeros pradžiai ir toms negrįžtamai praėjusioms jaunystės dienoms.

„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
Ilona Vitkauskaitė

Sveiki atvykę į tikrovės dykumą

Nauji filmai – „12 kėdžių“

1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.

 

Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šiuo romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.

„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
Ilona Vitkauskaitė

Toddo Hayneso kinas: ieškant išėjimo

Viena svarbiausių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje suklestėjusio New Queer Cinema figūrų – Toddas Haynesas – teigia, kad dar vaikystėje matytas Roberto Stevensono filmas „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) nulėmė visą jo, kaip kino režisieriaus ir scenaristo, karjerą. Užaugęs Los Andželo priemiestyje, pasiturinčioje viduriniosios klasės šeimoje, šis amerikiečių režisierius visais savo filmais ardo vyraujančius socialinių idealų ir troškimų vaizdinius. Įžūlus ir provokatyvus Toddas Haynesas neabejotinai yra vienas įdomiausių ir intelektualiausių šiuolaikinio kino režisierių.

„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Nuodai“, 1991
„Nuodai“, 1991
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Saugi“, 1995
„Saugi“, 1995
„Auksinė praraja“, 1998
„Auksinė praraja“, 1998
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Manęs čia nera“, 2007
„Manęs čia nera“, 2007
Ilona Vitkauskaitė

Žaidžiant kiną

Nauji filmai – „Nuo Lietuvos nepabėgsi“

Ankstesni Romo Zabarausko filmai („Porno melodrama“, „Streikas“) buvo kritikuojami dėl jų schematiškų siužetų, literatūriškų dialogų, plakatiškumo ir deklaratyvumo, režisieriaus negebėjimo dirbti su aktoriais ir kt. Tikriausiai todėl naujausiame filme „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (Lietuva, 2016) Zabarauskas atsisakė bandymų pasakoti sklandžią, psichologiškai ir dramaturgiškai pagrįstą istoriją. Jis lyg bando laužyti tradicinio kino taisykles ir mėgina svarstyti apie pasakojimą, jo reikšmę fikcijoje ir gyvenime, beveik visi filme vaidinantys aktoriai yra neprofesionalūs – šokėjai, dainininkai, draudimo agentas. Bet ar Zabarauskui pavyko išvengti ankstesnių klaidų ir pergudrauti žiūrovus „kebliu“ filmo siužetu bei ištarme, autentišku aktorių buvimu prieš kamerą?

 

„Nuo Lietuvos nepabėgsi“ pasakoja istoriją apie trijų jaunuolių vienos dienos pasivažinėjimą raudona sportine mašina. Aktorė Indrė Latinytė (Irina Lavrinovič), paakinta karjeros galimybių ir svajonės vaidinti Holivude, nužudo savo motiną ir pavagia jos pinigus. Vėliau sužinome, kad tam galėjo būti ir gilesnių pasąmoninių priežasčių – iš tikrųjų Indrė norėjusi nužudyti savo moteriškumą, kuris trukdo pasireikšti jos genialumui patriarchalinės Lietuvos sąlygomis. Bent taip jau mano jos bičiulis kino režisierius Romas Zabarauskas (jį vaidina Denisas Kolomyckis), nusprendęs padėti Indrei šioje keblioje situacijoje ir išvežti ją į Portugaliją. Į kelionę leidžiasi ir Zabarausko vaikinas Karlosas (Adrian Escobar), kuris, kaip išaiškėja vėliau, yra ne vaikinas, o apmokamas sekso partneris. Greta bėdų meilės srityje, Romo Zabarausko personažas turi daugybę kitų kompleksų, susijusių su talento klausimu, globėjišku tėvų elgesiu, tėvo homofobija. Taip pat Zabarauskas niekaip negali „išeiti“ iš režisieriaus vaidmens ir pradeda telefono kamera filmuoti Indrės pabėgimą.

Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Kadras iš filmo „Nuo Lietuvos nepabėgsi“
Ilona Vitkauskaitė

„Gimme Danger“: dionisiško meno pagrindai

„The Stooges“ yra geriausia visų laikų rokenrolo grupė“, - teigia užkadrinis Jimo Jarmuscho balsas viename naujausių savo filmų (Jarmuschas buvo vienintelis režisierius šių metų Kanų festivalyje pristatęs du filmus – „Gimme Danger“ ir „Patersonas“). Šiuo Jimo Jarmuscho, nepriklausomo Amerikos kino ikonos ir ilgamečio grupės fano, teiginiu ir prasideda „Gimme Danger“ (liet. „Suteik man pavojų“) – dokumentinis filmas apie pankroko pirmtakus „The Stooges“ ir grupės lyderį Iggy Popą.

„Gimme Danger“
„Gimme Danger“
Ilona Vitkauskaitė

Ieškant savo laiko herojų

Baltijos šalių filmai „Scanoramoje“

Šių metų „Scanoramos“ konkursinėje „Naujojo Baltijos kino“ programoje pristatyti penki lietuvių, trys latvių ir trys estų trumpametražiai filmai, iš jų trys animaciniai ir nė vieno dokumentinio. Programoje „Kertant Europą“ parodyti latvio Renaro Vimbos ir estės Triin Ruumet ilgametražiai debiutai – taip pat vaidybiniai. Peršasi nuomonė, kad debiutuojantiems šių šalių režisieriams vaidybinis kinas tampa vis patrauklesnis, siekiant apmąstyti gyvenamą laiką, socialinius, vertybinius pokyčius, ieškant savo laiko herojų arba tiesiog norint pasidalinti savo įžvalgomis, jausenomis. O animatoriai pelnytai prašo vis daugiau dėmesio.

 

Renaro Vimbos „Klampynė“ tapo man šių metų „Scanoramos“ atradimu. Debiutuojantis režisierius, kuris yra ir filmo scenarijaus autorius, išties nustebino kruopščia, švaria bei santūria režisūra, įsiminė ir jaunųjų aktorių vaidyba. Pasakodamas istoriją, kurios motyvus kiekvienas tikriausiai yra ne kartą girdėjęs, Vimba tiksliai atkuria skurdžią, sudėtingą ir kartais košmarišką sapną primenančią provincijos realybę. Mirus tėvui, o motinai emigravus į D. Britaniją, septyniolikmetė Raja (Elina Vaska) ir jos mažametis brolis (Andzejs Janis Lilientals) lieka gyventi Latvijos kaimo gilumoje, prižiūrimi girtaujančios močiutės. Ši netikėtai miršta. Raja, siekdama išvengti vaikų namų, su broliu močiutę pakasa miške. Likę vienu du brolis ir sesuo turi ne tik sugalvoti, kaip nuslėpti močiutės mirties faktą, bet ir kaip toliau (iš)gyventi.

„Klampynė“
„Klampynė“
„Sumaišties dienos“
„Sumaišties dienos“
„Kupranugaris“
„Kupranugaris“
„8 minutės“
„8 minutės“
„Mauzoliejus“
„Mauzoliejus“
Ilona Vitkauskaitė

Beveik neišsiskiriantys filmai

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“

Konkursinė programa „Nauja Europa – nauji vardai“ rodo debiutinius arba antrus režisierių iš Vidurio ir Rytų Europos, Balkanų šalių filmus. Šiemet jų pristatyta dešimt. Pagrindinės filmų temos – praeities traumos ir jų įtaka dabarčiai, šeimos institucija, ją ištinkančios krizės, režisieriai bando užčiuopti visuomenės įtampas. Filmuose pinasi ir noras analizuoti, išreikšti požiūrį į socialinę tikrovę, ir kičas bei stilizacija, kuriais kartais bandoma pridengti banalias intencijas.

 

Man vienas įdomiausių programos filmų – Agnieszkos Smoczyńskos debiutas „Šokių aikštelės dukterys“ – į 8-ojo dešimtmečio Varšuvą nukeliantis miuziklas, sėkmingai derinantis folklorą ir kičą. Hanso Christiano Anderseno pasakos „Undinėlė“ motyvais sukurtoje alegorinėje istorijoje susilieja melodramos, siaubo ir fantastikos elementai. Dvi paauglės sirenos – Auksinė (Michalina Olszanska) ir Sidabrinė (Marta Mazurek) netikėtai atsiduria Varšuvos linksmybių sūkuryje, tampa naktinio klubo „Adria“ sensacija ir pradeda koncertuoti su disko grupe. Tačiau Sidabrinė beviltiškai įsimyli gražuolį bosistą (Jakub Gierszal), dėl kurio nusprendžia tapti moterimi – pasidaryti visos apatinės kūno dalies operaciją. Kartu filmas – tai brendimo, tapimo moterimi istorija. Sidabrinė, jos tikrosios meilės paieškos ir tragiška auka atspindi tradicinę moteriškumo sampratą, ieškanti savęs ir savo seksualinės tapatybės Auksinė – šiuolaikinę.

„Šokių aikštelės dukterys“
„Šokių aikštelės dukterys“
„Troškulys“
„Troškulys“
„Gera žmona“
„Gera žmona“
„Filmas apie šeimą“
„Filmas apie šeimą“
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas