7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Technologijų utopijos kaina

Nauji filmai: „Interneto valytojai“

Socialiniai tinklai nėra tik platforma, kurioje žmonės dalijasi savo naminių gyvūnėlių ar vakarienės nuotraukomis. Šis Silicio slėnio kūrinys – tai didžiulę politinę įtaką turintis įrankis, keičiantis viešąjį diskursą ir intymius žmonių santykius mums sunkiai suvokiamais būdais ir mastais. Daugiau nei du milijardai žmonių visame pasaulyje naudojasi feisbuku, kuriame seka naujienas, diskutuoja apie politiką ar prisijungia prie politinių judėjimų, bendrauja su šeima ar draugais. Ši platforma tapo globaliu socialinės sąveikos pagrindu, būdu, kuriuo formuojami ir palaikomi žmonių santykiai. Šiandien „Facebook“ ir „Twitter“ neabejotinai yra galingiausios privačios institucijos, formuojančios visuomenę ir viešąjį diskursą taip, kad net didžiųjų technologijų kompanijų vadovai to tikriausiai nesupranta, o George’as Orwellas net negalėjo įsivaizduoti.

 

Tačiau, pasirodo, tokių gigantų kaip „Google“, „Twitter“ ar „Facebook“ turinį redaguoja ne specialiai parengti asmenys, o vos mokyklą baigę jaunuoliai iš besivystančių šalių. Dokumentinis vokiečių režisierių Hanso Blocko ir Moritzo Riesewiecko filmas „Interneto valytojai“ („The Cleaners“, Vokietija, Brazilija, Olandija, Italija, JAV, 2018) supažindina su šia šešėline didžiųjų technologijų kompanijų verslo puse. Filmo centre – vadinamieji turinio moderatoriai, kurie tikrina informaciją socialiniuose tinkluose ir jų taisykles pažeidžiančius įrašus naikina. Palaikydami socialinių tinklų „švarą“, jie yra atsakingi už tai, kokia informacija turėtų mus pasiekti, kas laikomas teisėta, tinkama ir priimtina. Nors socialinius tinklus nuo pornografijos ar smurtinio turinio srauto moderatoriai saugo turėdami tik dvi galimybes – remdamiesi griežtomis kompanijos taisyklėmis ištrinti arba ignoruoti, jie neabejotinai atlieka cenzorių funkciją. Kaip teigia Blockas: „Tų žmonių rankose yra įtaka demokratijai. Juk tai, kas vieniems yra teroristinė grupuotė, kitose šalyse gali būti vertinama kaip laisvės kovotojai. Ar juos cenzūruoti, priklausys nuo žmonių, sėdinčių priešais monitorių.“

Kadras iš filmo „Interneto valytojai“
Kadras iš filmo „Interneto valytojai“
Kadras iš filmo „Interneto valytojai“
Kadras iš filmo „Interneto valytojai“
Ilona Vitkauskaitė

Trys savaitės tekstai

„The New York Times Magazine“ išspausdintame straipsnyje „Moralės karai“ Wesley Morrisas teigia, kad dabar kultūra kur kas labiau vertinama dėl savo moralinio korektiškumo nei kokybės. Pasak jo, civilizuota vakarienė su draugais tampa nebeįmanoma. Viskas – politika, maistas, televizija, lytis – tapo per daug sureikšminta.

„Jei Beale gatvė galėtų kalbėti“
„Jei Beale gatvė galėtų kalbėti“
Ilona Vitkauskaitė

Dabarties ir istorijos verpetuose

Įspūdžiai iš 43-iojo Gdynės lenkų vaidybinio kino festivalio

Prieš popiežiaus vizitą Lietuvoje, kuris sutraukė daugiau nei 100 tūkstančių žmonių (regis, tik tokios galios figūros gali priversti lietuvius pasirodyti gatvėse, nors, manau, mūsų politinio klimato sąlygomis tam yra kur kas daugiau priežasčių), Gdynės kino festivalyje „etatinis“ provokatorius Wojciechas Smarzowskis pristatė savo naujausią filmą „Kleras“ („Kler“). Smarzowskis, atrodo, kiekvienam naujam filmui renkasi vis kontroversiškesnę temą. Šį kartą jo žvilgsnis nukrypo į Lenkijos katalikų bažnyčią. Ir nors pasigirdo ne vienas raginimas boikotuoti filmą, jis pavadintas provokacija, kurią įkvėpusios priešiškos šaliai jėgos, praėjusią savaitę Lenkijos kino teatruose pasirodęs „Kleras“ gerina žiūrimumo rekordus. Žinoma, tai gali būti skandalo efekto padariniai, tačiau esu įsitikinusi, kad tai rodo ir visuomenės poreikį diskutuoti apie Bažnyčios vaidmenį.

 

„Klere“ Smarzowskis kalba ne tik apie kunigų pedofiliją. Jis rodo, kad ir atskiriems kunigams, ir Bažnyčiai, kaip institucijai, nėra svetimos septynios mirtinos nuodėmės, ir iš esmės tik kondensuoja tai, apie ką nuolatos galime skaityti žiniasklaidoje (Smarzowskis panaudojo olandų žurnalisto Ekke’s Overbeeko dokumentinio filmo „Baimė. Lenkijos bažnyčios pedofilijos aukos“ fragmentus). Filme rodomi įvairiems „sluoksniams“ priklausantys Bažnyčios atstovai. Milžinišką šventovę statantis ir turtais bei galia besimėgaujantis arkivyskupas Mordovičius (Janusz Gajos) įsakinėja politikams ir bičiuliaujasi su mafiozais. Kunigas Lisovskis (Jacek Braciak) yra pedofilas, trokštantis bet kokia kaina padaryti karjerą ir išvykti dirbti į Vatikaną, todėl jis pasiryžęs kiekvieną pašalinti iš savo kelio, terorizuoti net arkivyskupą. Miestelio kunigas Kukula (Arkadiusz Jakubik), kuris vaikystėje buvo seksualiai išnaudojamas kunigo, pats neteisingai apkaltinamas pedofilija. Jis nori demaskuoti Lisovskį, tačiau yra „nutildomas“ Bažnyčios viršūnių ir apimtas nevilties susidegina per mišias. O kaimo parapijos kunigas Trybusas (Robert Więckiewicz), turintis silpnybę alkoholiui ir moterims, nusprendžia mesti kunigystę, kad būtų kartu su mylima moterimi (Joanna Kulig), kuri laukiasi jo kūdikio.

„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.
„Kleras“. B. Mrozowski nuotr.
„Skylė galvoje“
„Skylė galvoje“
„Vilkolakis“
„Vilkolakis“
„Fuga“
„Fuga“
„Autsaideris“
„Autsaideris“
Ilona Vitkauskaitė

Banalybės dykumos

Nauji filmai – „Pliusas“

Kas kartą žiūrėdama naują „pozityviausią“ ar dar kokiu kitu epitetu apibūdintą lietuvišką komediją galvoju, kad dugnas jau pasiektas, žemiau kristi neįmanoma, – kiekviena iš jų nustebina primityviu humoro jausmu, siužetu, aktorių iš sudegusio teatro vaidyba ir taip toliau, ir taip toliau.

Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“
Kadras iš filmo „Pliusas“
Ilona Vitkauskaitė

Bandymai gaivinti teatrą

Pokalbis su režisiere Susanne Kennedy

„Tegul mūsų kūnai susprogsta į tūkstančius fragmentų ir sukuria save iš naujo. Tapkime kažkuo kitu: moterimi, gyvūnu, augalu, mašina, molekule. Teatras – puiki vieta pradėti šį pokytį. Scenoje galime stebėti žmonių transformaciją į įvairias būtybes ir būsenas. Teatras mums siūlo eksperimentavimo erdvę. Mano teatro vizijoje balsai atsieti nuo kūnų, veidas neperteikia emocijų, o kūnas nebepriklauso subjektui scenoje. Tekstas nebėra pasakojimas, o aktorius juda tarp skirtingų būsenų ir veda žiūrovą į nepažinias zonas“

Susanne Kennedy. F. Sinn nuotr.
Susanne Kennedy. F. Sinn nuotr.
Scena iš spektaklio „Moterų vargas“. J. Röder nuotr.
Scena iš spektaklio „Moterų vargas“. J. Röder nuotr.
Scena iš spektaklio „Jaunosios savižudės“. J. Buss nuotr.
Scena iš spektaklio „Jaunosios savižudės“. J. Buss nuotr.
Ilona Vitkauskaitė

Konformizmas ir komercija

Pasikalbėkime apie lietuvių kiną

Praėjusių metų rugpjūtį Šarūno Barto „Šerkšnu“ prasidėjęs lietuvių kino sezonas buvo kaip niekad gausus filmų. Pagaliau galime lygintis su vėlyvuoju sovietmečiu, kai per metus buvo pagaminami penki vaidybinių filmų „vienetai“. Tačiau pilno metražo dokumentinių filmų per metus buvo sukuriama vos vienas ar du. Kita vertus, dar niekad anksčiau, juolab sovietmečiu, lietuviški filmai nesurinkdavo tiek daug žiūrovų. Padėtis akivaizdžiai keičiasi, bet vis dažniau kyla klausimų apie šiuolaikinio lietuvių kino raidos tendencijas. Nusprendėme paklausti kino kritikų, savaitraščio autorių ir visų norinčių dalyvauti diskusijoje, kokios tendencijos lietuvių kine jau įsitvirtino, kokios dar tik ryškėja, kas atrodo prasminga arba svarbiausia. Kas lietuvių kinui kelia didžiausią pavojų? Kokie vardai įsiminė ir kodėl?

„Šerkšnas“
„Šerkšnas“
„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“
„Klasės susitikimas. Berniukai sugrįžta“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Poilsiautojai. Pavydo žaidynės“
„Poilsiautojai. Pavydo žaidynės“
„Šventasis“
„Šventasis“
Ilona Vitkauskaitė

Apie mikroutopijas ir maistą

Spektaklis „Mūsų namai“ festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“

Šių metų „Naujojo Baltijos šokio“ festivalio organizatoriai buvo pasiryžę lankytojus supažindinti su Kitu. Juo gali būti įvardyti visi, nepatenkantys į dominuojančios Vakarų, heteroseksualaus baltaodžio vyro kultūros rėmus. Žinoma, klausimas, kiek tas Kitas scenoje išlieka kitoniškas, nes dažniausiai yra tiesiog kolonizuojamas, nugrimuojamas, „įkomponuojamas“ pagal visas konvencijas ar stereotipus, kad būtų lengvai priimtas (t.y. perkamas) plačiosios visuomenės ar bent jau teatro mėgėjų ir žinovų. Į tokį Kitą be didesnių trukdžių galima paganyti akis, jam su ovacijomis paploti.

Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Spektaklis „Beytna“ („Mūsų namai“). D. Matvejevo nuotr.
Ilona Vitkauskaitė

Penki savaitės tekstai

Šiais metais Kanų festivalio konkursinėje programoje puikuojasi ir kino maištininko Jeano- Luco Godard’o filmas „Vaizdų knyga“ („Le Livre d’image“). Kai visi Kanuose dar pakavo prabangius apdarus naujausios Godard’o provokacijos premjerai, Bilge Ebiri straipsnyje „Diena, kai jie atšaukė Kanus“, publikuojamame „The Village Voice“, prisiminė 1968-uosius. Tais metais Kanai prasidėjo išskirtinių politinių neramumų įkarštyje.

Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Kadras iš filmo „Vienas plius vienas“
Jean-Luc Godard
Jean-Luc Godard
Franz Rogowski
Franz Rogowski
Franzas Rogowskis filme „Koridoriai“
Franzas Rogowskis filme „Koridoriai“
Kadras iš filmo „Keršytojai. Begalybės karas“
Kadras iš filmo „Keršytojai. Begalybės karas“
Nigerijos aktorė Regina Danielsen filme „Galinga nekaltoji“
Nigerijos aktorė Regina Danielsen filme „Galinga nekaltoji“
Ilona Vitkauskaitė

Konfliktai su tikrove

Apie nepriklausomybės kino rinktinę „Nojaus arka“

Minint valstybės atkūrimo šimtmetį, „Skalvijos“ kino centre jau kuris laikas vyksta nepriklausomybės kino rinktinės „Nojaus arka“ peržiūros. Kaip galime suprasti iš retrospektyvos pavadinimo, jos išeities tašku pasirinktas Rimtauto Šilinio dokumentinis filmas „Nojaus arka“ (1988), nors pirmieji seansai buvo skirti tarpukario kronikai. Kino rinktinėje taip pat buvo galima pamatyti permainų laikotarpiu debiutavusios vadinamosios lūžio kartos filmus – Šarūno Barto „Tris dienas“ (1991), Arturo Jevdokimovo „Aukštyn upe“ (1992), Audriaus Stonio „Antigravitaciją“ (1995), iki šiol aktualią Algimanto Maceinos „Juodą dėžę“ (1994), rečiau rodomus Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“ (1993), Audriaus Juzėno debiutinį ilgametražį „Rojuje irgi sninga“ (1994), Algimanto Puipos „Ir ten krantai smėlėti“ (1990), taip pat Giedrės Beinoriūtės „Vulkanovką. Po Didžiojo kino“ (2005), Oksanos Burajos „Dienoraštį“ (2002) ir kitus daugiau ar mažiau nuskambėjusius filmus.

Kadras iš filmo „Ir jis pasakė jums sudie“
Kadras iš filmo „Ir jis pasakė jums sudie“
Kadras iš filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario-mirtis“
Kadras iš filmo „Venecijaus gyvenimas ir Cezario-mirtis“
Kadras iš filmo „Nojaus arka“
Kadras iš filmo „Nojaus arka“
Katerina Golubeva filme „Trys dienos“
Katerina Golubeva filme „Trys dienos“
Ilona Vitkauskaitė

Žvilgsnis į posovietinių šalių kiną

Įspūdžiai iš „goEast“ kino festivalio

Vysbadene, viename seniausių Europos kurortų, patenkančių į turtingiausių Vokietijos miestų dešimtuką, balandžio 18–24 dienomis aštuonioliktą kartą vyko Rytų ir Centrinės Europos kinui skirtas festivalis „goEast“.

„Sveta“
„Sveta“
„Kartą lapkritį“
„Kartą lapkritį“
  PUSLAPIS IŠ 5  >>> Archyvas