Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Žurnale „Bomb“ spausdinamas Steve’o Macfarlane’o pokalbis su argentiniečių kino režisiere Lucrecia Martel, kurios naujausias filmas „Zama“ (2017) rodytas ir „Kino pavasaryje“.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Telma“ ir „Šventa vieta“

Joachimas Trieras naujausiame savo filme „Telma“ („Thelma“, Danija, Prancūzija, Norvegija, Švedija, 2017) rodo, kad bręstančios moters seksualumas gali būti visa naikinanti grėsmė aplinkiniams. Trieras renkasi klasikiniam siaubo kinui būdingą moters seksualumo temą, tik, kaip jau dabar įprasta, sukeičia tam tikras taisykles, pavyzdžiui, pagrindinė veikėja filme nėra „nubaudžiama“, t.y. nužudoma ar kitaip sužalojama, bet atvirkščiai – apdovanojama.

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Floridos projektas“

Nors amerikietis Seanas Bakeris kine nėra naujokas, tarptautinio dėmesio jis sulaukė tik po filmo „Mandarinas“ (2015), nufilmuoto mobiliojo telefono kamera. Tačiau ne faktas, kad filmas sukurtas naudojant „iPhone“, buvo svarbiausias, nors, žinoma, tai suteikė „Mandarinui“ tam tikro žavesio, bet tai, su kokia energija, empatija ir humoru papasakota istorija apie žmones, gyvenančius visuomenės paraštėse. Naujausiame filme „Floridos projektas“ („The Florida Project“, 2017) Bakeris siekia išlaikyti tą patį energijos, autentiškumo lygį, dialogų intensyvumą ir personažų žavesį, tačiau telefono kamerą iškeitė į 35 mm kino juostą, Los Andželo gatves – į skurdžius Orlando, kuriame įsikūręs garsusis Disnėjaus pramogų parkas, pakelės motelius. O ironiškas filmo pavadinimas (Floridos projektu Waltas Disney’us vadino savo statomą pramogų parką) nurodo, kad kapitalistinė visuomenė neapsieina be aukų, kurias mielai norėtume pamiršti ir netrukdomi pasinerti į infantilią Disneilendo pasaką.

Muni, kurią vaidina nepakartojamoji Brooklynn Prince, yra šešerių mergaitė. Jos namai – pigaus motelio, nudažyto akį rėžiančia violetine spalva ir pavadinto „Stebuklinga pilimi“, kambarys. Visai nemagiškoje pakelės užkandinių, prekybos centrų, suvenyrų parduotuvių ir automobilių stovėjimo aikštelių erdvėje, kuri filme kartais atrodo siurrealistinė, neprižiūrimi suaugusiųjų Muni ir jos bičiuliai leidžia vasaros atostogų dienas. Tačiau ši ekonominė dykvietė Disnėjaus pasaulio, apie kurio egzistavimą sužinome tik iš pravažiuojančių turistų kalbų ir tolumoje leidžiamų fejerverkų, šešėlyje tampa vaikų rojumi. Muni ir jos jaunutė bedarbė mama Hali (Bria Vinaitė), kuri elgiasi labiau kaip sesuo, gyvena šia diena, nes ateitis, kaip galime suprasti, pernelyg neaiški. Hali bando uždarbiauti nelegaliai pardavinėdama kvepalus turistams, nors, atrodo, daugiausia laiko leidžia rūkydama marihuaną ir žiūrėdama televizorių. Vėliau, kad galėtų išlaikyti save ir dukrelę, ji imsis drastiškesnių būdų užsidirbti.

Ilona Vitkauskaitė

Mačiau „Kino pavasaryje“

Kad bendras gyvenimas kartu gali būti be galo sudėtingas ir, žinoma, turėti savų privalumų, galime suprasti iš Łukaszo Rondudos filmo „Meilės širdis“, kurio centre – audringi šiuolaikinių lenkų menininkų Wojciecho Bąkowskio ir Zuzannos Bartoszek santykiai. Nors su dokumentika filmas tikrai neturi nieko bendra. Kai susiduria dvi dominuojančios, į narcisizmą linkusios asmenybės, kurios net išoriškai yra panašios (gal tai dar viena narcisizmo forma, vienas kitame jie mato savo paties atspindį?), nieko gero nelauk. Filmo personažai (juos įkūnija Justyna Wasilewska ir Jacekas Poniedziałekas) konkuruoja, vienas kitą emociškai kankina ir kartu įkvepia ar net „skolinasi“ vienas kito idėjas. Kasdienis gyvenimas ir kūryba susimaišo. Filme pasakojama tikra šiuolaikinė meilės istorija, pavyzdžiui, poligamija čia tik „pakursto“ santykius, nėra joks tabu, bent jau iš Bąkowskio pusės, nes Zuzanna pavydi net lenkų kino klasikos – Władysławo Pasikowskio „Šunų“ – herojei. Taip pat „Meilės širdis“ rodo, iš kokios „medžiagos“ atsiranda dažnai keiksnojamas šiuolaikinis menas. Užuot su molbertais ėję į pievas ar miškus, ieškoję įkvėpimo vidiniuose išgyvenimuose, Zuzanna ir Wojciechas įkvėpimo eina ieškoti į prabangų prekybos centrą, lempų skyrių. Stilizacija, preciziškomis kompozicijomis pasižyminti „Meilės širdies“ forma prilygsta ekscentriškai filmo temai, beje, filme girdime paties Bąkowskio kurtą muziką.

Konkursinėje „Europos debiutų“ programoje rodomas Bertrand’o Mandico filmas „Laukiniai berniukai“ pirmiausia išsiskiria savo atvirai naudojama kempo (camp) estetika. Kalbant apie filmą tikriausiai būtų galima pateikti daugybę ne tik kinematografinių įtakų: čia ir Williamas S. Burroughsas, Guy Maddinas, Walerianas Borowczykas, apie kurį daugiausia kalba pats režisierius. Penki XX a. pradžios aukštuomenės berniukai, kuriuos, beje, vaidina moterys, užvaldyti gaivališkų jėgų ir paveikti alkoholio, padaro žiaurų nusikaltimą. Už tai juos nusprendžiama perauklėti. Atiduoti į paslaptingo kapitono rankas berniukai patenka į negyvenamą salą, kuri, pasirodo, yra tikras seksualinių malonumų rojus. Čia vykdoma tikrai netradicinė perauklėjimo programa – berniukai paverčiami moterimis.

Ilona Vitkauskaitė

Tadas Friendas „The New Yorker“ rašo apie amerikiečių reperį, dainininką, rašytoją, komiką, aktorių Donaldą Gloverį, daugeliui tikriausiai geriau žinomą sceniniu pseudonimu „Childish Gambino“. Šių metų „Grammy“ apdovanojimuose jo albumas „Awaken, My Love!“ ir singlas „Redbone“ nominuotas penkiose kategorijose, 2017 m. jis taip pat pelnė „Auksinių gaublių“ ir „Emmy“ statulėles geriausiam aktoriui (taip pat „Emmy“ už režisūrą) savo kuriamame televizijos seriale „Atlanta“, juodojoje egzistencinėje komedijoje apie juodaodžių gyvenimą.

Ilona Vitkauskaitė

Mačiau „Kino pavasaryje“

Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ pasakoja apie Paryžiaus „ACT UP“ judėjimą, kovojusį su visuomenės, valdžios organų ir farmacijos koncernų abejingumu AIDS epidemijos akivaizdoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai filmas apie žmones, kurie sąmoningai politiką patyrė pirmuoju asmeniu

Ilona Vitkauskaitė

Nauji filmai – „Rūta“

Regis, sportininkų ir menininkų gyvenimas vis dar yra neblėstantis įkvėpimo šaltinis ne vienam lietuvių kino kūrėjui. Apie sportininkus – ir du pastaruoju metu šalies kino teatruose pasirodę dokumentiniai filmai: Arūno Matelio „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir debiutuojančių režisierių Ronaldo Buožio ir Roko Darulio „Rūta“. Arūnas Matelis atvirai idealizuoja savo herojus ir dviračių sporte ieško transcendencijos, o Ronaldas Buožis ir Rokas Darulis renkasi visiškai kitą perspektyvą ir bando parodyti tikrąją, ne „glamūrinę“ plaukikės Rūtos Meilutytės asmenybės ir karjeros pusę, siūlydami iš arčiau susipažinti su bene garsiausia Lietuvos sportininke.

Ilona Vitkauskaitė

Įspūdžiai iš Berlyno kino festivalio

Šių metų Berlyno kino festivalis įsirėžė gausa vidutiniškų arba kartais net sunkiai pažiūrimų filmų ir tik keletu šviesesnių atradimų (nors nei Małgorzatos Szumowskos, nei Christiano Petzoldo filmus vadinti atradimais liežuvis neapsiverčia). Berlinalėje lankiausi pirmą kartą, todėl nustebino, mano požiūriu, dirbtinai išpūstos programos. Kartais tikrai nesuprasdavau, kaip ir kokiais atrankos kriterijais remiantis vienas ar kitas filmas pateko į programą, kad ir į pagrindinę.

Ilona Vitkauskaitė

Richardas Brody „The New Yorker“ rašo apie vieną pirmųjų Amerikos kino kritikų, poetą Harry Alaną Potamkiną (1900–1933), kuris per savo trumpą kritiko karjerą suformulavo net ir dabar aktualius teiginius bei principus. Kaip teigia Brody, dėl estetikos ir politikos, formos ir reprezentacijos, tikrovės ir stiliaus sintezės savo kritiniuose tekstuose ir šiandien Potamkinas būtų laikomas pavyzdiniu kritiku.

Ilona Vitkauskaitė

„Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“

Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.