7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Autorius: Ilona Vitkauskaitė

Ilona Vitkauskaitė

Teisė būti išgirstiems

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros – „Drugelio miestas“

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
Ilona Vitkauskaitė

Penki įdomūs savaitės tekstai

Helovino proga internetą užtvindė geriausių siaubo filmų „topai“ ir kitokie sąrašai, kurie jų sudarytojams siejasi su siaubu (pvz., 10 geriausių filmų apie mirtį).

„Tvin Pyksas“
„Tvin Pyksas“
„Feniksas“
„Feniksas“
Ilona Vitkauskaitė

Šokiai su rožiniais meškučiais

Nauji filmai – „Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“

Debiutiniame Alejandro Amenábaro filme „Tezė“ (1996) kino profesorius paskaitoje rėžia aistringą kalbą, kad ispanų kinas atgims tada, kai duos žiūrovams tai, ko šie trokšta. Vėliau paaiškėja, kad jis – vienas iš nelegalaus snuff kino (eksploatuojančio realius kankinimų, mirties vaizdus) kūrėjų.

„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
„Kaip susigrąžinti ją per 7 dienas“
Ilona Vitkauskaitė

Peržengiant ribas

Moterų filmai Gdynės lenkų vaidybinių filmų festivalyje

Šių metų Gdynės kino festivalyje išties daug dėmesio buvo skirta moterų filmams. Pagrindinėje konkursinėje programoje – penki moterų režisierių filmai iš septyniolikos (ir du sukurti bendradarbiaujant).

„Laukinės rožės“
„Laukinės rožės“
„Šėtonas liepė šokti“
„Šėtonas liepė šokti“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Bokštas. Šviesi diena“
„Pėdsakas“
„Pėdsakas“
Ilona Vitkauskaitė

Žaidžiantys revoliucionieriai

Nauji filmai – „Nocturama“

Jau savo kino karjeros pradžioje prancūzų režisierius Bertrand’as Bonello pelnė provokatoriaus, „ekstremisto“ statusą. Daugumos jo filmų išeities taškas – įvairiausio plauko obsesijos (žinoma, dažniausiai seksualinės) ir iš to kylanti vidinė personažų frustracija – pornografinių filmų režisieriaus vis neapleidžia idée fixe iš pornografijos sukurti meną („Pornografas“); kunigas namo rūsyje įkalina ir seksualiai išnaudoja transseksualą („Tirezijas“); „amžinosios“ profesijos – prostitucijos – kasdienybė ir „nekaltojo“ amžiaus pabaiga „Prisiminimuose iš viešnamio“; be galo garsus, tačiau tiek pat vienišas, atitrūkęs nuo realybės, beprotybėje ir narkotikuose paskendęs dizaineris filme „Sen Loranas. Stilius – tai aš“.

Nors iš pirmo žvilgsnio tyrinėja visiškas socialines marginalijas, tamsiausius žmonių elgesio ir (pa)sąmonės kampus, „įkalina“ savo personažus epochos interjeruose ar rūsiuose, Bonello (jis dažniausiai ir scenarijų bendraautorius) niekada nepraranda sąlyčio su vaizduojamo laiko dvasia – ar per estetines nuorodas (impresionistų tapyba „Prisiminimuose iš viešnamio“), ar galiausiai per pačių personažų psichologiją, jų nuogąstavimus dėl išgyvenamo laiko – išorinio laiko nuorodų gausu ir filme apie Saint-Laurent’ą. Jau „Pornografe“ Jeano-Pierre’o Léaudo vaidinamas pagyvenęs, net kiek apgailėtinas režisierius reiškia sentimentus „neįvykusiai“ Gegužės revoliucijai ir išblėsusioms revoliucinėms aspiracijoms. Todėl, manau, nereikėtų stebėtis ir „Nocturamos“ atsiradimu, ypač po tokios daug žadėjusios akcijos kaip Volstryto okupacija aušros ir greito saulėlydžio tikrovėje. Taip pat nereikėtų pamiršti, kad pats Bonello – 7-ojo dešimtmečio, kai žmonės dar tikėjo alternatyvos galimybe, kūdikis. Regis, naujausiame savo filme jis nusprendė stoti akis į akį su modernybe ir grynu veiksmu.

„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
„Nocturama“
Ilona Vitkauskaitė

Būtasis dabarties laikas

„Kino pavasario“ konkursinė programa „Baltijos žvilgsnis“

Kas yra tasai „Baltijos žvilgsnis“, – pavadinimas, provokuojantis nepatiklų sarkastišką šypsnį? Programos sudarytojai sufleruoja, kad tai galėtų būti istorinis ir kultūrinis sąmoningumas, atsakomybė reaguoti į nerimą keliančią dabartį ir jos politines grimasas bei konfliktus. Šiam žvilgsniui taip pat nesvetimos formos paieškos, sveikas (o kartais ir gerai apskaičiuotas) avantiūrizmas. Tai įrodo ne vienas į programą įtrauktas filmas – nuo istorinio, neadekvačių kontroversijų net Lietuvoje sulaukusio Wojciecho Smarzowskio filmo „Voluinė“ (atrodo, pasisakiusieji prieš filmą arba jo nematė, arba matė tai, ką norėjo) iki anarchistine ir feministine dvasia alsuojančio Agnieszkos Holland „Pėdsako“. Iš pirmo žvilgsnio gana pritempta Baltijos jūros regiono kino tapatybės paieškų koncepcija netrukdo sudaryti įdomios, ambicingos konkursinės programos, kurioje šiemet parodyti keturi dokumentiniai ir šeši vaidybiniai filmai.

„Pėdsakas“
„Pėdsakas“
„Austerlicas“
„Austerlicas“
„Mokinys“
„Mokinys“
Ilona Vitkauskaitė

Laisvės sala

Andrzejaus Wajdos (1926-2016) kinas visuomet reagavo į audringas istorines ir kultūrines Lenkijos transformacijas. Kalbėdamas apie XX a. šalies istoriją, kartu jis kalbėjo apie patį XX a. ir šiuolaikinį žmogų dramatiškų pasirinkimų akivaizdoje. Wajdos indėlį į lenkų kiną tikriausiai būtų sunku pervertinti – nors buvo ištikimas nacionalinio kino idėjai, tai netrukdė jo filmams tapti universaliais. Paskutinis režisieriaus filmas „Povaizdis“ (Powidoki, Lenkija, 2016) pasakoja apie tapytoją, meno teoretiką, tarpukario avangardo lyderį, pedagogą Władysławą Strzemińskį (1893–1952).

Ilona Vitkauskaitė

Kaip pabėgti nuo praeities?

Nauji filmai – „Traukinių žymėjimas 2“

Praėjus dvidešimčiai metų pasirodė jau į kino istoriją įėjusio ir populiariosios kultūros vaizduotės dalimi tapusio Danny Boyle’o „Traukinių žymėjimo“ (1996) antroji dalis „Traukinių žymėjimas 2“ („T2: Trainspotting“, D. Britanija, 2017). Pasak režisieriaus, mintis apie antrąją dalį jam kilo jau 2002 m., pasirodžius naujai Irvino Welsho, pagal kurio romaną ir buvo sukurtas garsusis filmas, knygai „Porno“. Tačiau scenarijus pasirodė nepakankamai geras, tad buvo nuspręsta dar šiek tiek palaukti. Naujas ilgamečio Boyle’o bendradarbio Johno Hodge’o scenarijus, regis, visus tenkino. Nors nemanau, kad filmo kūrėjai tokie naivūs ir tikėjosi, kad antroji „Traukinių žymėjimo“ dalis sulauks pirmosios sėkmės. Greičiau filmą suprasčiau kaip tam tikrą reveransą sau, savo karjeros pradžiai ir toms negrįžtamai praėjusioms jaunystės dienoms.

„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
„Traukinių žymėjimas 2“
Ilona Vitkauskaitė

Sveiki atvykę į tikrovės dykumą

Nauji filmai – „12 kėdžių“

1928 m. pasirodęs Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo satyrinis romanas „Dvylika kėdžių“ – unikalus porevoliucinės Rusijos, išgyvenančios audringus socialinius pokyčius, dokumentas. Romanas sulaukė ne vienos ekranizacijos, pirmąkart į ekraną buvo perkeltas dar 1933-iaisiais: bendros čekų ir lenkų gamybos filmą sukūrė Martinas Fričas ir Michalas Waszynskis. 2004 m. „Dvylikos kėdžių“ ėmėsi vokiečių kino režisierė Ulrike Ottinger, teigdama, kad ši knyga vėl įgijo aktualumo ir gali būti suprasta kaip buvusių Sovietų Sąjungos šalių dabartinės būklės alegorija. Regis, šios klasikinės knygos aktualumą pajuto ir televizijos laidų vedėjas, komikas, muzikantas, politikas ir kitų sričių veikėjas Algis Ramanauskas-Greitai.

 

Algio Ramanausko filmą „12 kėdžių“ (Lietuva, 2016) sunku vertinti kaip savarankišką kino atvejį. Jei nebūčiau skaičiusi Ilfo ir Petrovo knygos ar mačiusi kultinės Leonido Gaidajaus komedijos, sunkiai suprasčiau, kas ir kodėl vyksta kino ekrane. Šiuo romano žinomumu ir populiarumu Ramanauskas bei filmo reklaminė kampanija atvirai ir manipuliuoja. Esu įsitikinusi, kad tai paveiks poros savaitgalių ar galų gale mėnesio kino teatrų lankomumo statistiką, bet kaip intelektualinis ar kinematografinis produktas ši Ramanausko versija, atvirai sakant, yra visiškas niekalas. Tačiau ji irgi gali pasiūlyti nemažai peno sociologams arba bent jau iliustruoti jų samprotavimus apie šiuolaikinę Lietuvą ir jos psichologinę būklę.

„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
„12 kėdžių“. P. Pienausko nuotr.
Ilona Vitkauskaitė

Toddo Hayneso kinas: ieškant išėjimo

Viena svarbiausių XX a. paskutiniajame dešimtmetyje suklestėjusio New Queer Cinema figūrų – Toddas Haynesas – teigia, kad dar vaikystėje matytas Roberto Stevensono filmas „Merė Popins“ (Mary Poppins, 1964) nulėmė visą jo, kaip kino režisieriaus ir scenaristo, karjerą. Užaugęs Los Andželo priemiestyje, pasiturinčioje viduriniosios klasės šeimoje, šis amerikiečių režisierius visais savo filmais ardo vyraujančius socialinių idealų ir troškimų vaizdinius. Įžūlus ir provokatyvus Toddas Haynesas neabejotinai yra vienas įdomiausių ir intelektualiausių šiuolaikinio kino režisierių.

„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žudikai. Filmas apie poetą Rimbaud“, 1985
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Žvaigždė: Karen Carpenter istorija“, 1988
„Nuodai“, 1991
„Nuodai“, 1991
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Doti gauna į kailį“, 1995
„Saugi“, 1995
„Saugi“, 1995
„Auksinė praraja“, 1998
„Auksinė praraja“, 1998
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Toli nuo rojaus“, 2002
„Manęs čia nera“, 2007
„Manęs čia nera“, 2007
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas