Estetiniai nesutarimai

Išeinu į gatvę – žmonės kaip žmonės. Kiekvienas kitoks, bet ši įvairovė tik patvirtina, kad realybė egzistuoja. Įsijungiu televizorių, atsiduriu visai kitoje (nors ekrane – tas pats Vilnius) erdvėje ir prisimenu disidento Andrejaus Siniavskio frazę, esą jo nesutarimai su sovietų valdžia grynai estetiniai. Internete galima rasti jos variantų – vienur skirtumai „estetiniai“, kitur „grynai stilistiniai“, bet esmė nesikeičia.

Lietuviškos televizijos, regis, jau baigė kurti savo tikrovę. Ji hipertrofuota, kupina ryškių spalvų, nenatūralių susižavėjimo klyksmų, dirbtinių intonacijų ir keistų žmonių, kurie nemoka kalbėtis ne tik su laidų vedėjais, bet ir tarpusavyje. Vis kalba tik apie save (ir savo pasiekimus) arba meldžiasi ir dainuoja (kartais tai „du viename“). Dainuoja ir groja dabar visi, gal todėl, kad nebemoka kalbėtis? Ši dirbtinė televizijų, ypač LRT, tikrovė kiaurai fetišizuota: pernai fetišu tapo kardelių puokštės, šį pavasarį visi kėlė vėliavas. Žinoma, televizijos atspindi Lietuvoje įsigalintį vartojimo fetišizavimą, bet fetišai nebeturi tokios magiškos galios kaip anksčiau ir vis labiau virsta seksualinio ar patriotinio susižadinimo instrumentais. Tokių fetišų galiojimo laikas trumpas, todėl reikia kurti vis naujus.

Panašią skurdžią tikrovę, kuri savaime personažams neturi jokios vertės ir ją įgyja tik tada, kai yra paženklinta kokio nors geismo, rodo Andrejus Zviagincevas „Nemeilėje“ („LRT Plius“, 25 d. 21.30). Filmo veikėjai išgyvena sunkias skyrybas. Ženia ir Borisas dar gyvena kartu, bet kiekvienas jau pradėjo naują gyvenimo skirsnį. Nugrimzdę į konfliktus jie nepastebi savo dvylikamečio sūnaus, nesuvokia, kad jis patiria pragarą. Ženiai ir Borisui pragaras prasidės, kai vieną dieną berniukas dings. Zviagincevas, be abejo, pasakoja ne tik šeimos istoriją. Jis diagnozuoja šiuolaikinės Rusijos, nugrimzdusios į dviveidystę, egoizmą ir pasyvumą, būseną, kurią tiksliai simbolizuoja Ženios marškinėliai su užrašu „Russia“ filmo finale. Nesu didelis šio režisieriaus gerbėjas: man jo filmai, nepaisant manieringumo, pernelyg tiesmuki ir aiškūs. Deja, panašų įspūdį padarė ir lietuvių per karantiną pamėgtas Bong Joon-ho „Parazitas“. Jį, žinoma, netrukus taip pat parodys kuri nors televizija, bet dabar vasara – kartojimų metas.

Gyvenimas visada įdomesnis už fikciją, todėl kinematografininkai, ypač Holivudas, mėgsta biografinius filmus. Aktoriaus ir režisieriaus Warreno Beatty (kadaise tai buvo geidžiamiausias jaunikis Holivude) filmo „Taisyklės negalioja“ (LNK, 24 d. 23.30) herojus – milijardierius Howardas Hughesas (1905–1976). Beatty, kuris jį ir vaidina, kviečia prisiminti 1958-uosius, kai Hughesas sudarydavo kontraktus su gražiomis merginomis, nuomodavo joms prabangius namus ir rengdavo aktorių bandymus. Viena jų – pradedanti aktorė ir karšta baptistė Marla (Lily Collins), regis, miršta iš nuobodulio. Jos gyvenimą paįvairina tik jausmai milijardieriaus vairuotojui, kuris, deja, yra metodistas. Beje, tai ne pirmas filmas apie keistuolį, iš jų garsiausias Martino Scorsese „Aviatorius“.

TV3 (20 d. 22 val.) primins Pablo Larraíno filmą „Žaklina“. Jis apie visų Jackie (toks ir originalus filmo pavadinimas) vadintą JAV prezidento Johno Kennedy žmoną ir našlę, tiksliau, apie tai, kaip ji kūrė savo vyro mitą. Filme rodomi Jackie Kennedy, kurią suvaidino Natalie Portman, gyvenimo įvykiai iškart po vyro nužudymo Dalase 1963-iaisiais. Filmo šerdis – herojės interviu „Life“ žurnalistui Theodore’ui H. White’ui (Billy Crudup). Dešiniųjų nemėgstamas White’as ir sukūrė pasakojimą apie naująjį Kamelotą bei gražius jame gyvenusius žmones.

Johnas Kennedy buvo neištikimas vyras, jo, kaip prezidento, sąžinei tenka dešimtmečius trukęs Vietnamo karas ir daug kitų bėdų, bet našlė nusprendė kurti JFK legendą, kuri, regis, gyva iki šiol. Dabartinio JAV prezidento žmona primena nebylę. Gal tai ir gerai.

Dabar Amerikoje kalba kitos moterys. Viena jų – televizijos laidų vedėja Oprah Winfrey, dažnai pavadinama įtakingiausia JAV moterimi. Ji vaidina Avos DuVernay (apie ją praėjusiame „7md“ numeryje rašė Piktos kritikės) filme „Laiko vingis“ (TV3, 24 d. 19.30). Tai paskojimas apie paauglę Meg (Storm Reid), kurios tėvas mokslininkas vieną dieną dingsta. Mergaitė ir jos brolis padarys viską, kad jį surastų. Kartu su trimis magiškomis moterimis, kurias suvaidino Winfrey,  Reese Witherspoon ir Mindy Kaling, jie išsirengs į kelionę ir susidurs su blogio jėgomis.

„Laiko vingis“ – iš tų filmų, kuriems klijuojama etiketė „visai šeimai“. Baltasaro Kormákuro „Everestas“ (LRT, šįvakar, 19 d. 23.50) – iš panašių. Jis pasakoja apie pirmąją komercinę ekspediciją į aukščiausią pasaulio viršūnę 1996 metais. Tada ją bandė šturmuoti iškart kelios grupės, bet oro sąlygos buvo netinkamos, o pasirengimas – nepakankamas. Žuvo aštuoni dalyviai, tarp jų ir dviejų grupių vadovai, vienas liko neįgalus. Kormákuras pasinaudojo ne viena tokio žanro filmų kliše, surinko būrį gerų aktorių – Jasoną Clarke’ą, Jamesą Broliną, Jake’ą Gyllenhaalą, Robin Write, Keirą Knightley, Emily Watson, Samą Worthingtoną, bet sukūrė kopimo, kuris tapo pralaimėjimu, istoriją. Žmonės metė iššūkį gamtai ir pralaimėjo. Žuvo protingi ir išmintingi, kvaili pagyrūnai – liko gyvi, o kelias gyvybes išgelbėjo rusas instruktorius, nepastebimas antrojo plano personažas.

Nepastebimi žmonės viešųjų ryšių laikais išeina į kitą tikrovę. Užtat į viešumą ir televizorių ekranus braunasi visada šešėlį mėgę personažai – slaptųjų tarnybų vadai ir kitokie agentai. Mano požiūrį į panašias tarnybas suformavo Johnas le Carré, kurio romanus skaitau jau ne vieną dešimtmetį. Pagal vieną naujesnių 2014 m. Susanna White sukūrė filmą „Išdavikas“ (BTV, 20 d. 21.30). Filmo herojus – Londono universiteto dėstytoją Perį (Ewan McGregor) ir jo žmoną (Naomie Harris) – intriguoti ir susireikšminti pratę žvalgybininkai įtraukia į nešvarų žaidimą. Jie pasinaudoja poros noru padėti į mirtiną pavojų patekusiam turtingam rusui (Stellan Skarsgård) ir jo šeimai.

Jūsų – Jonas Ūbis