Quis custodiet ipsos custodes?

„Viešpaties akys mato visur,

jos stebi blogus ir gerus.“

(Patarlių knyga, 15:3)

Nuo seno žmonių pasąmonėje pasėta mintis, esą pasaulis yra stebimas iš viršaus visa reginčios ir teisiančios akies. Apvaizdos akis – iš krikščioniškos ikonografijos kilęs visur esančio ir viską matančio Dievo akies simbolis, siejamas su dieviškąja visagalybe, menantis anapusinį žvilgsnį, nuolatos stebintį žmoniją. Pasaulį sekuliarizavus, dieviškoji galia, kuri stebi, teisia, o nusidėjėlius baudžia, vienokia ar kitokia forma atgijo ir pasaulietinėje visuomenėje ryškiausius pavidalus įgijo totalitarinėse sistemose. „Didysis Brolis stebi tave“ – žymioji George’o Orwello distopijos „1984-ieji“ frazė, kurioje Didysis Brolis pakeitė Didįjį Dievą ir užėmė visuomenėje religijai skirtą vietą. Fikcinė partijos personifikacija, budri visa matančio Brolio akis, totalitarinių ir represinių režimų simbolis, stebėjimo veiksmą paverčiantis viena iš pagrindinių valdžios galios, disciplinos ir valdymo priemonių.

Visa matančios akies metafora fizinį pavidalą įgyja pasitelkiant skirtingus stebėjimo įrankius. Naujai išleistoje Valentyno Odnoviuno fotografijų knygoje „Stebėjimas. Priežasties tipologija“ (išleido „Artprint.lt“, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2020) apie stebėjimą, priežiūrą ir kontrolę kalbama per vieną taikliai pasirinktą, universalią architektūrinę detalę – stebėjimo akutę. Kelerius metus (2016–2018) trukęs Odnoviuno fotografijų projektas, sugulęs į minimalistinę fotoknygą, šį stebėjimo įrankį paverčia pačiu stebėjimo objektu. Užfiksuotos priartintos buvusių Rytų Europos politinių kalėjimų durų akutės, savo apvalia forma atkartojančios dieviškos akies ir visa apimančios galios simbolį, čia tampa ir jos pasekmių, represinės žiūros simboliniu liudijimu. Įrankis, brėžiantis ribą tarp stebinčiojo ir stebimojo, vienoje pusėje esantį paverčiantis žiūros objektu, kitoje – galią ir viršenybę turinčiu stebėtoju, Odnoviuno fotografijose nebeveikia pagal savo pirminę paskirtį: pro užfiksuotas akutes niekas nebežiūri, o ir žvelgiant į jas neįmanoma nieko įžiūrėti. 54 išdidintos, vienodo dizaino ir paskirties pasikartojančios stebėjimo akučių nuotraukos, per kurias Rytų Europos represinių KGB ir „Stasi“ kalėjimų prižiūrėtojai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Ukrainoje, Lenkijoje ir Vokietijoje sekdavo „liaudies priešus“, gryniausia forma paliečia žvilgsnio, galinčio kontroliuoti ir disciplinuoti, klausimą per se, kuris šiandienos pasaulio kontekste įgyja vis naujas prasmes ir formas.

Michelis Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ (1975) kalėjimą pavadino ryškiausiu disciplinarinės visuomenės artefaktu, sistemos įrankiu, tobulai pritaikytu stebėjimui ir kontrolei. Nors kalėjimo durų stebėjimo akutė ir yra tiesioginis valdymo įrankis, paverčiantis stebimą kūną paklusniu ir naudingu, priklausomybė nuo šios architektūrinės detalės apsunkina nuolatinės kontrolės galimybę. Kita vertus, akutė ne tik skiria stebintįjį nuo stebimojo ir perskiria galios pozicijas, bet kartu ir kuria ryšį tarp abiejų, tampa vizualiu komunikacijos kanalu. Ši maža detalė priverčia žvelgiantįjį priartėti prie to, ką jis stebi, ir galimai susitapatinti su stebimuoju objektu.

Šiai problemai išspręsti Jeremy Benthamas sukūrė idealaus kalėjimo prototipą – panoptikumą. Architektūriniais sprendimais įgyvendinama nuolatinio stebėjimo prezumpcija, prilygstanti dieviškajai visaregystei. Nematomo prižiūrėtojo reprezentacija fizinę prievartą, tiesioginį stebėjimą ir ryšį padaro beprasmį – dėl pačios priežiūros galimybės prižiūrimasis pats imasi prievartinių, savęs drausminimo veiksmų ir tampa savo paties priežiūros ir pavergimo šaltiniu.

Šiuolaikinės skaitmeninės stebėjimo sistemos plėtra, vis didėjantis stebėjimo įrenginių, CCTV stebėjimo kamerų skaičius urbanizuotose teritorijose realizuoja panoptinio modelio viziją. Laiku pasirodžiusi Odnoviuno knyga tarsi primena, kad gali būti stebimas ir kontroliuojamas ir nebūdamas įkalintas. Žvelgiant į ritmiškai pasikartojančias apvalias akučių formas, mano žvilgsnis su kiekviena nuotrauka vis iš naujo atsimuša į žvilgsnio kiaurai nepraleidžiantį stiklą ir sugrįžta atgal – stebiu pati save. Šis autorefleksinis žvilgsnis neleidžia apsibrėžti pozicijos: kurioje pusėje esu – stebinčiojo ar stebimojo?

Orwello Didysis Brolis irgi niekur nedingo. Tačiau Orwellas savo pranašiškose ateities vizijose nenumatė šiuolaikinio vartotojiško kapitalizmo pakilimo ir subtilesnių masinio pavergimo formų. Fizinį stebėjimą praplėtė asmens duomenų rinkimas – sekamas ne tik kiekvienas žmogaus žingsnis, bet kiekvienas mygtuko paspaudimas. Didžiaisiais Broliais tapo teisėsaugos institucijos, telekomunikacijų kompanijos ir komercinės įmonės, gavusios valstybės leidimą sekti ir stebėti piliečius, įtvirtinant visapusišką, globalią priežiūrą. Shoshanos Zuboff pasiūlytas terminas „priežiūros kapitalizmas“ (surveillance capitalism), apibūdina pelną generuojantį ekonomikos modelį, kuriame vartotojų duomenys tampa naudojama nemokama žaliava rinkos naudai. Šis mechanizmas deindividualizuoja valdžią – esame stebimi, bet nežinome kieno. Totalitarinis Didysis Brolis transformavosi į Didįjį Kitą (The Big Other). Esame kontroliuojami, bet nepatiriame tiesioginės prievartos. Visur esanti anoniminė galia, žvilgsnio režimą paverčianti nauja prievartos forma, – realizuotas skaitmeninis panoptikumas.

Šiandieninė nepaprasta padėtis, pasaulį sukrėtusi pandemija, iš dalies išryškino šią masinę sekimo sistemą, kurią bandoma pateisinti, paaiškinant tai iškilusios problemos sprendimo būdu. Visame pasaulyje vyriausybės pradėjo rinkti privačių technologijų kompanijų ir elektroninių ryšių teikėjų kaupiamus duomenis, nušviečiančius visą piliečių veiklos spektrą, ir naudoti skaitmenines technologijas stebėjimui, prisidengiant viruso suvaldymo tikslais ir pažeidžiant pagrindines pilietines žmonių teises. Išryškėja ir pats stebėjimo objektas – sistemos „atpirkimo ožiai“. Sergantys, keliantys grėsmę pasauliui vien savo buvimu, stebimi ir izoliuojami naujieji „liaudies priešai“, tampantys totalitarinių veiksmų argumentais.

Tačiau čia kyla dvigubos priklausomybės problema. Mūsų kasdien naudojamos skaitmeninės technologijos izoliacijos laikotarpiu tampa ne tik stebėjimo įrankiu, bet ir vieninteliu ryšiu su išoriniu pasauliu. Kaip ir stebėjimo akutė lieka vieninteliu kalinio žvilgsniu į už durų esantį, atrodo, laisvą pasaulį – nors iš tikrųjų tokį pat ribotą ir padiktuotą valdžios. Sekant skaitmeninius įrenginius, ne tik kaupiami mūsų duomenys, bet ir remiantis jais formuojama tai, ką matome. Gauname vaizdą, sugeneruotą algoritmų, kurie apie mūsų norus sužino anksčiau, nei patys apie juos sužinome. Taip esame dvigubai izoliuoti – tiesiogiai, o kartu ir uždaryti sugeneruotų socialinių tinklų mikrokosmuose.

Todėl šiandienos pasaulis labiau primena kitą distopinį scenarijų, kurį įsivaizdavo Aldousas Huxley „Puikiam naujajam pasaulyje“. Čia nebėra Orwello Didžiojo Brolio. Nebelieka ir atšiaurios stalininės priespaudos ir propagandinių apgaulių. Čia dominuoja pasirinkimo laisvės iliuzija. Orwello ateities scenarijuje ribojamas informacijos srautas Huxley romane tampa perteklinis – įsiskverbiama į žmonių protą, pripildoma sugeneruotos informacijos, valdomas elgesys ir jų priimami sprendimai. Dar prisimenant visa apimantį vartotojiškumo skatinimą ir malonumų patenkinimą – Huxley vizijoje iš pažiūros laisvai veikiantys individai vergauja savo pačių norams. Galiausiai Huxley distopija yra ypač bauginanti tuo, kad pavergti gyventojai be galo myli savo vergiją.

Odnoviuno fotografijos iš dalies atkartoja šį šiandieninio pasaulio matymo ir suvokimo paradoksą. Fotografijų abstraktumas tarsi praplečia matymo / suvokimo ribas, sukurdamas platesnio, nei iš tikrųjų yra, žvilgsnio spektro iliuziją ir į antrą planą nustumdamas žvilgsnį ribojančius rėmus. Žvelgiant į juodame fone išdidintas stebėjimo akučių nuotraukas, galvoje kyla įvairiausios interpretacijos ir vaizdiniai. Vieną po kito versdamas knygos puslapius, žvelgi tarsi pro teleskopo ar mikroskopo stiklą, matai, regis, tolimas planetas, šerkšnu arba pelėsiu apaugusį langą ar netvarkingai susiraizgiusius voratinklius. Taip klajodamas mintimis pasiduodi iliuzijai, kuri užgožia matomos perspektyvos siaurumą: pamiršti, kad matai tik siaurą plotą, ribotą durų plyšį, tik tiek, kiek palikta erdvės tavo žvilgsniui. Tik paskutinėje (ir vienintelėje) knygos nuotraukoje durys baltos, todėl ir fonas toks. Akį trumpam sudirginantis spalvų kontrastas leidžia atsipeikėti, o įtraukiančiam stebėjimo žaidimui nutrūkus – prisiminti, ką iš tikrųjų matai.

Visa matančios akies privilegija, dieviškoji galia, pandemijos laikotarpiu sutelkta valstybės rankose, naikina demokratijai būtiną galios balansą, todėl nebeaišku, ar ji po krizės bus grąžinta atgal. Jei šiuolaikinės laisvos, demokratinės visuomenės samprata iš esmės prieštarauja visa reginčiai ir galią turinčiai akiai, tuomet kyla pagrindinis klausimas: o kas stebi stebintįjį?