7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kitokie genai

Krėsle prie televizoriaus

Jonas Ūbis
Nr. 25 (1346), 2020-06-26
Kinas Rodo TV
„Pasiklydę vertime“
„Pasiklydę vertime“

Apie tokius kaip Šarlotė ir Bobas sakoma, kad jie giminingos sielos. Seniai negirdėjau šio apibūdinimo, matyt, jis skamba pernelyg senamadiškai. Dabar visi nori priklausyti kokiai nors bendruomenei, o individualizmas atrodo kaip baubas. Neseniai per kažkokias žinias girdėjau, kaip viena pedagogė piktinosi, kad namie mokomi vaikai išaugs individualistai. „Tik pagalvokite, koks siaubas“, – buvo matyti didžiosiomis raidėmis užrašyta pedagogės veide. Sofios Coppolos filmo „Pasiklydę vertime“ (LRT, 26 d. 00.20, LRT Plius, 27 d. 00.50) veikėjai Šarlotė ir Bobas yra kaip tik tokie – nemėgstantys minios šurmulio, nenorintys priklausyti kokiai nors grupei. Jie susitinka Tokijo viešbutyje. Pagyvenęs aktorius, amerikiečių kino žvaigždė Bobas (Bill Murray) čia filmuojasi viskio reklamoje, o jaunutė filosofė Šarlotė (Scarlett Johansson) atlydėjo garsų savo vyrą fotografą. Tokijas spindi kaip pramogų parkas, tačiau šiame neoninių šviesų pasaulyje abu negali priprasti prie pasikeitusio laiko ir jaučiasi vieniši.

 

Režisierė leidžia priprasti prie lėto veikėjų gyvenimo tempo, matome, kaip jie atranda visiškai kitokią nei sau įprastą kultūrą. Pažintis pamažu keičiasi, amerikiečiai suartėja ir mandagus bendravimas vis labiau tampa gana ypatingu ryšiu. Tarsi kiekvienas norėtų sušilti būdamas šalia kito. Svetima aplinka ir vienatvė vis dėlto skatina ir bandyti suvokti savo gyvenimą, pasižiūrėti į jį lyg iš šalies. Abu supranta, kad gyvena ne taip. Tokie prisipažinimai nenuskambės, bet juos suprasime iš žvilgsnių, gestų, iš to, kas liks nepasakyta ar nutylėta. Coppola pamažu atveria filmo veikėjų vidų – jie atranda save lyg ir nieko ypatingo nedarydami, nes Šarlotė ir Bobas daug kalbasi ir leidžia laiką bare. Tai tiesiog buvimas kartu, švelnus, kupinas supratimo ir kartu subtilios erotikos. Atrodytų, dar žingsnis, ir viskas baigsis banaliu romanu, bet‚ laimė, Coppolai to nereikia.

 

Žinoma, filmas „Pasiklydę vertime“ pripildytas jausmų, režisierė pasakoja apie nusivylusius savimi, liūdnus ir sutrikusius herojus, bet stebuklingai išvengia melodramatiškumo ir banalybių, tykančių ties kiekvienu šios istorijos posūkiu. Žinoma, ji sentimentali, bet „Pasiklydusių vertime“ sentimentalumas kruopščiai paslėptas ir subtilus. (Gal ir ne vieta asmeniniams prisipažinimams, bet pirmą kartą pasižiūrėjęs filmą prisiminiau Antono Čechovo „Damą su šuniuku“.)

 

Terrence’as Malickas filmą „Daina po dainos“ (TV3, 28 d. 23.15) kūrė iškart po neseniai rodyto „Taurių riterio“. Dalis jo aktorių atsidūrė ir naujo filmo aikštelėje, tik šįkart režisierius iš aukštai žiūri ne į Los Andželo kino pasaulėlį, o į Teksaso Ostino muzikinę sceną, todėl filme pamatysime Iggy Popą, Patti Smith, Johną Lyndoną... Malickas bando suprasti jaunų muzikantų dvejones bei nusivylimus, jų pasirinkimus, kuriuos filmo herojė apibūdina taip: „Manėme, kad galima tiesiog ristis ir kristi, gyventi nuo dainos iki dainos, nuo bučinio iki bučinio.“

 

Šįkart režisieriaus herojais tapo du jauni muzikantai Fei (Rooney Mara) ir BV (Ryan Gosling). Jie abu yra tik karjeros pradžioje ir labai traukia vienas kitą. Abiem pasirengęs padėti įtakingas ir ciniškas prodiuseris Kukas (Michael Fassbender), kurio intencijos ne visai aiškios, o dar jo gyvenime atsiranda Ronda (Natalie Portman). Malickas rodo, kad jo herojai gali rinktis įvairias tapatybes, autoritetus, meilę arba seksą, arba viską kartu. 

 

Apie filmą sklando daug anekdotų. Goslingas tvirtino, kad jokio scenarijaus nebuvo, o Fassbenderis kažkam guodėsi: „Vaidinu labai įsijautęs, staiga nusisuku nuo kameros ir matau, kad Terrence’as filmuoja vabalą.“ Malickas iš tų režisierių, kurie be jokios sąžinės graužaties montuodami gali išmesti ne tik scenas, bet ir personažus (net jei juos vaidina žvaigždės). Sklando gandai, kad filme „Daina po dainos“ savęs nepamatė Benicio Del Toro, Christianas Bale’as ir ne vienas garsus muzikantas, o režisieriui priekaištauta, kad emocinę aktoriaus tiesą, gyvenimo prozą jis bando pakeisti poezija, šiuolaikiniu šokiu ir kosminiais vaizdais. Gal todėl jo filmai vieniems atrodo manieringa kino grafomanija, kitiems – filosofo apmąstymai apie šių dienų pasaulį. Režisieriui nepriimtina tradicinė kino naracija, padalijimas į scenas, sekvencijas. Vietoj dramaturgijos jis renkasi muzikalų filmo ritmą, asociacijų tėkmę, pojūčius. Jo nedomina realizmas, sociologija ar psichologija. Žiūrovas turi su tuo susitaikyti. Tam tikra prasme Malickas renkasi konservatyvų ir senamadišką kiną, nes nori, kad žiūrovas susikauptų, panirtų į filmą, ir nesukuria jam jokios ironiškos distancijos, tačiau vis dėlto pamėtėja šiokį tokį „Daina po dainos“ raktą – citatą iš Virginios Woolf „Bangų“.

 

Tradiciškesnio kino mėgėjams siūlau šįvakar (TV3, 26 d. 24 val.) užmesti akį į danų režisieriaus Christiano E. Christianseno Kanadoje kurtą  filmą „Velnio ranka“ (2014). Vėlų penktadieno vakarą bent jau man siaubo filmas yra geriausia atgaiva po sunkios darbo savaitės. „Velnio ranka“ nukels į uždarą amišų bendruomenę, kurioje birželio šeštą dieną šešios moterys pagimdo šešias mergaites. Amišai mano, kad pildosi sena pranašystė ir kad vienas iš šešių šešto mėnesio šeštą dieną gimusių vaikų yra „velnio ranka“. Kad taip neatsitiktų, viena gimdyvė nužudo savo kūdikį ir nusižudo pati, bet košmaras prasidės tik po aštuoniolikos metų...

 

Miriam Jakobs ir Gerhardo Schicko dokumentinis filmas „Tamsusis genas“, kurį 27 d. 22 val. rodys currenttime.tv, yra apie daug baisesnį košmarą. Filmo herojus daug metų serga lėtine depresija. Po kelių nesėkmingų bandymų nusižudyti gydytojas neurologas nori išsiaiškinti savo ligos priežastis. Gal jo DNR yra tamsusis genas, neleidžiantis džiaugtis gyvenimo malonumais?

 

Jūsų – Jonas Ūbis

„Pasiklydę vertime“
„Pasiklydę vertime“
„Daina po dainos“
„Daina po dainos“
„Velnio ranka“
„Velnio ranka“