Menininkų dienoraščiai

Prasidėjus karantinui, Londono šiuolaikinio meno galerija „White Cube“ kvietė įvairius menininkus dalintis pasikeitusios kasdienybės dokumentacija. Taip galerijos instagramo profilis užsipildė ir tebesipildo menininkų vaizdo dienoraščiais, jais pasidalinti spėjo 9 menininkai: Tracey Emin, Antony Gormley, Sarah Morris, Theasteris Gates’as, Raqibas Shaw, Gilbertas ir George’as, Parkas Seo Bo, Ha Xiangyu, Ibrahimas Mahama. Kiekvienas menininkas savo nuožiūra į galerijos profilį 7 dienas iš eilės kėlė po vieną įrašą, dokumentuojantį gyvenimą ir darbą per izoliaciją. Galerijos meno vadovė Susan May apie šį projektą kalbėjo kaip apie bandymą susivienyti net ir atskirtyje: „Menininkai geriausiai sugeba iškomunikuoti kolektyvinius išgyvenimus, ir šiuo metu, kai esame apriboti to, ko patys nekontroliuojame, menas ir menininkai gali padėti surasti prasmę susiklosčiusioje situacijoje.“

Pirmoji savo pasikeitusia gyvenimo rutina dalinosi britų menininkė Tracey Emin (#traceyemindiary), o pirmas jos įrašas – 8 sekundžių videovaizdas, kuriame menininkė guli vonioje. Fone girdisi bėgantis vanduo, šalia matosi padėklas su kavos puodeliu, užkandžiais. Vaizdas trumpas ir jaukus, įvaizdinantis kartais užmirštamus malonumus, bet menininkės mintys ne tokios šviesios. Po įrašu Emin dalinasi savo jausmais: „Šiandien aš būčiau laiminga... Šiandien aš švęsčiau savo vienatvę... Jei tik nebūčiau persmelkta visa apimančio baimės jausmo... tamsos... kuri verčia norėti gyventi labiau nei bet kada anksčiau.“ Ketvirtą dieną Emin trumpai pristato vieną iš savo darbų, kurį tapo ir pertapo jau šeštas mėnuo. Penktą dieną dalis rodytos drobės uždažyta juodai, kita dalis uždengta plastikine plėvele, kad sustabdytų pačią menininkę nuo nesibaigiančio juodos spalvos naudojimo, lyg kitų spalvų ir nebūtų likę. Emin labai natūraliai pavyksta dalintis tiek asmeniniu gyvenimu, tiek darbo užkulisiais. Savaitės įrašai atrodo it išplėšti tiesiai iš menininkės asmeninio dienoraščio ir žiūrovas gali bent trumpam įlįsti menininkės galvon: matyti jos akimis, galvoti jos mintis. Emin ne tik pasakoja apie savo dieną ar nuveiktus darbus, svarbiausia – ji dalinasi susikaupusiais jausmais. Jos įrašai, nors kartais ir visai trumpi, visgi pulsuoja gyvybe ir atvirumu.

Tikiu, kad galerija neatsitiktinai pasirinko būtent Tracey Emin pradėti šį projektą. Ir tai ne vien dėl itin autobiografiškų jos meno kūrinių, kurie pirmiausia asocijuojasi su dienoraščio puslapiais, bet ir dėl didelio menininkės populiarumo. Instagrame pasirodžius pirmiesiems menininkės dienoraščio įrašams, apie tai rašė ne tik didieji Anglijos dienraščiai („The Guardian“, „The Times“, „Evening Standard“), bet ir mados žurnalas „Vogue“, įvairiausi meno tinklaraščiai. Apskritai Emin dienoraštis sulaukė daugiausia žiniasklaidos dėmesio, o kartu ne vieną žiūrovą paskatino ir toliau sekti įkeliamus kitų menininkų dienoraščius. Toks galerijos žingsnis pasiteisino, ir projektas, turėjęs trukti tik karantino laikotarpiu, panašu, bus tęsiamas dar kurį laiką. Šiaip ar taip, galerijos instagramo platforma tikrai pildoma įdomiu bei dėmesio vertu turiniu.

Vienas išskirtiniausių iš viso iki šiol publikuoto projekto dienoraščių priklauso britų menininkų duetui Gilbertui ir George’ui (#gilbertandgeorgediary). Menininkų pora visuomet teigė, jog jų gyvenimas ir kuriamas menas – neatskiriami dalykai, tad nenuostabu, kad ir šiame projekte jų savaitės dienoraštis kitoks. Dauguma menininkų savo dienoraštyje dalinosi asmeninio gyvenimo akimirkomis, kūrybiniais užkulisiais ar trumpais pasakojimais, kaip ir kodėl jie dirba, o Gilbertas ir George’as žiūrovams pateikė trumpus performansus: naują gyvenimo rutiną, kuriamą užsidarius tarp keturių sienų. Socializacija, pasivaikščiojimai, miesto gyvenimo stebėjimas visuomet buvo didelė ir svarbi menininkų gyvenimo ir kūrybos dalis. Su karantino pradžia pasauliui susitraukus iki jų namų-studijos sienų, menininkai ėmė ieškoti naujų būdų palaikyti įprastą gyvenimo tėkmę.

Kiekvienas menininkų dueto įkeltas videovaizdas prasideda ir baigiasi ranka rašytu plakatu. Pirmą dieną jie pasidalino įrašu „Mūsų naujas pasivaikščiojimas“, kuriame menininkai pasivaikščiojimą imituoja savo studijoje. Abu išlaikydami nepriekaištingą įvaizdį ir apsivilkę kostiumais, karantino metu Gilbertas ir George’as savo namuose-studijoje vaikšto aplink sustatytų stalų eilę. Pirmame plane stovi apvalus medinis stalas, nukrautas įvairiausiais reliktais: antikvariniais daiktais, keramika, šalia stovi jauno vyro nuotrauka. Stalas iškrenta iš aplinkos konteksto, atrodo it muziejinė detalė, natiurmortas, lyg menininkai bandytų už namų sienų likusį pasaulį kompensuoti ir atkurti juos supančiais daiktais. Antros dienos įrašas – „Mūsų naujas laisvalaikis“. Kambario centre vėl matome stalą, kairėje jo pusėje atsigulęs ant žemės (nors vis dar su kostiumu) mankštinasi Gilbertas, o dešinėje supamoje kėdėje įsitaisęs George’as skaito knygą. Kol vienas rūpinasi kūno gerove, kitas užsiima proto mankšta. Ant centre įkomponuoto stalo išdėstytos nuotraukos, šūsnys lapų, knygos parodo menininkus jungiantį kūrybos kelią, bet kartu stalas vizualiai atskiria juos vieną nuo kito, lyg tai būtų jų laikas atskirai.

Penktą dieną Gilbertas ir George’as pristatė įrašą „Mūsų nauji pietūs“. Virtuvė – mažiausiai naudojama patalpa menininkų būste, ne viename interviu jie minėję, kad ten gaminama nebent kava. Trumpame epizode matome serviruotą stalą su keletu papildomų taurių, lėkščių bei įrankių. Menininkai, pasitelkdami visą mandagumą, dalinasi negausiomis pietų gėrybėmis. Šalia Gilberto taip pat stovi net pora tualetinio popieriaus rulonėlių, tačiau tai visai neprastina bendro vaizdo, juk dar taip neseniai tualetinis popierius buvo virtęs beveik prabangos preke. Septynioms dienoms atrinkę skirtingas temas, vaizduojančias naują gyvenimo rutiną izoliacijoje, menininkai sukuria trumpametražę komediją. Menininkų keliami performansai trumpi, šmaikštūs ir apie esmę. „Formali ir disciplinuota, o kartu – ant siurrealistinio farso ribos, jų kasdienybės rutina tarsi bando išlaikyti įprastą gyvenimo tvarką ir principus chaotišku tapusiame pasaulyje“, – rašo „The Guardian“ meno kritikas Jonathanas Jonesas. Gilberto ir George’o menas visuomet kalba žmonėms, o šaipydamiesi iš liūdnos realybės jie ne tik įkvepia nepasiduoti pesimistinėms mintims, bet ir skatina kiekvieną susikurti savo naująją realybę, juk ir vaikščiojimui nebūtinos nesibaigiančios miesto gatvės.

Menininkų dueto dienoraštis išsiskiria forma ir originaliu humoro jausmu. Gilberto ir George’o publikuoti įrašai, nors ir surežisuoti, geriausiai atitiko ir pirminį „White Cube“ galerijos meno vadovės tikslą – susivienyti net ir sudėtingiausiose gyvenimo situacijose, o menininkų duetas kiekvienam suteikia šansą dar ir gerai iš viso to pasijuokti. Nors daugelyje šalių karantinas po truputį lengvinamas ir gyvenimas iš lėto vėl grįžta į savas vėžias, dienoraščių projektas vis dar tęsiamas ir kas savaitę vis kitas menininkas dalinasi savo pasikeitusios kasdienybės patirtimis.