Vis dar svarstote, iš kur Prezidentūroje atsirado berniukas? Pasižiūrėkite 1997 m. nuskambėjusį Barry Levinsono filmą „Uodega vizgina šunį“ (TV1, 13 d. 21 val.). Jis apie tai, koks vaidmuo šiuolaikinėje politikoje tenka manipuliatyvioms politinėms technologijoms, kai reikia perkelti dėmesio centrą nuo situacijų, galinčių sukelti nepasitikėjimą ar kritinę rinkėjų reakciją. Filmo išeities taškas – su JAV prezidentu susijęs seksualinis skandalas. Situacija kritiška, nes netrukus – prezidento rinkimai. Todėl į Baltuosius rūmus iškviečiamas geriausias viešųjų ryšių specialistas Konradas Brinas (Robert De Niro). Jis siūlo sukurti „mažą pergalingą karą“ su Albanija ir taip atitraukti visuomenės dėmesį nuo skandalo bei asmeninio prezidento gyvenimo apskritai. Karas „vyks“ televizijos studijoje – tai tik imitacija, reginys. Kad sumanymas pavyktų, pasitelkiamas prodiuseris Stenlis Motsas (Dustin Hoffman). Jis gauna šansą ne tik įvykdyti svarbų politinį uždavinį, bet ir patenkinti savo ambicijas.
Psichologai yra nustatę, kad blogų naujienų gausa mažina gebėjimus kritiškai vertinti informaciją. Todėl informaciniame kare visada svarbu perkelti dėmesį į kitą objektą, neleisti visuomenės nuomonei suvokti ir išanalizuoti nepatogią situaciją, ją būtina nukreipti kita linkme. Tarp visų politinės manipuliacijos technologijų dėmesio perkėlimo metodas – vienas produktyviausių. Pagrindinis tikslas – sumažinti politiko veiksmų ar jo politinio kurso kritinį vertinimą.
Iš pirmo žvilgsnio „Uodega vizgina šunį“ situacija atrodo groteskiška: politinis procesas rodomas kaip surežisuotas spektaklis, kuriame pasyvaus žiūrovo vaidmuo tenka būsimiesiems rinkėjams. Tokio politinio veiksmo galimybė remiasi nauju politinės kultūros ir politinės sąmonės tipu. Kartu filmas yra politinių technologijų satyra ir rodo, kaip pagrindinis režisieriaus tikslas realiame gyvenime virsta politiniu farsu, vykstančiu manipuliuojamos virtualios sąmonės fone. Kai visuomenėje dominuoja vaizdų vartojimas, piliečiai (arba rinkėjai) praranda atsakomybės jausmą, jų elgesys ir suvokimas neišvengiamai infantilėja. Deja, tai matome ir Lietuvoje.
„Uodega vizgina šunį“ sulaukė ne vieno apdovanojimo ir tapo chrestomatiniu pavyzdžiu, kaip manipuliuojama visuomenės nuomone informacinių technologijų laikais. Todėl mokslinius straipsnius apie filmą iki šiol rašo ne kino istorikai, o politologai ir viešųjų ryšių specialistai. Kita vertus, praėjus keliems mėnesiams po filmo pasirodymo, nugriaudėjo Billo Clintono ir Monicos Lewinsky skandalas, kurį netrukus užgožė NATO bombardavimai Serbijoje.
Filmo pavadinimas gimė iš anekdoto: „Kodėl šuo vizgina uodegą? Todėl, kad šuo protingesnis už uodegą. Jei uodega būtų protingesnė, ji vizgintų šunį.“ Egzistuoja ne viena šio anekdoto interpretacija. Vieni mano, kad šuo simbolizuoja visuomenės nuomonę, o uodega – masinės informacijos priemones, kiti atvirkščiai: šuo įkūnija žiniasklaidą, o uodega – konkrečią politinę kampaniją. Dar kiti mano, kad šuo – eiliniai piliečiai, o uodega – turintieji valdžią. Būtų įdomu sužinoti, ką apie tai mano šunelis Grikis, bet jo nuomonės greičiausiai nesužinosime.
Konrado Brino frazė „Negali būti karo be priešo. Toks gali būti, bet tai būtų labai nuobodus karas“ tinka ne tik lietuvių politikams, bet ir Oliverio Stone’o filmui „Snoudenas“ (TV1, 19 d. 21 val.). Vladimiro Putino gerbėjas ir neįtikėtinai saldaus, kičinio dokumentinio filmo apie jį kūrėjas Stone’as pasakoja buvusio CŽV bendradarbio Edwardo Snowdeno, nutekinusio žiniasklaidai slaptus JAV dokumentus, istoriją. Deja, ir šiame filme režisierius kuria labiau savo personažo pašlovinimą nei tikrą istoriją. Tai labiau publicistika, o ne bandymas suprasti filmo veikėją, jo motyvus: dialogai skamba nenatūraliai, sunku patikėti erdvės, kurioje vyksta veiksmas, realistiškumu, net scenos, kuriose Stone’as bando kurti įtampą, pavyzdžiui, slaptų duomenų vogimas, nepakeliamai nykios. Gal todėl subtili pagrindinį veikėją įkūnijančio Josepho Gordono Levitto vaidyba tik patvirtina, kad Soudenas yra joks.
Man vasara – ne filmų, o skaitymo metas. Jau senokai savo eilės laukia Sarah Waters romanas, pagal kurį filmą „Tarnaitė“ (TV3, 18 d. 00.20) sukūrė Park Chan-wookas, išgarsėjęs Quentinui Tarantino patikusiu „Seniu“. Waters romano veiksmą režisierius iš Viktorijos laikų Anglijos perkėlė į 4-ojo dešimtmečio Korėją, atsidūrusią japonų protektorate. Japonų okupacija nėra tik fonas – ji savaip simboliška ir net, sakyčiau, paryškina erotinį ar sadomazochistinį rodomos dramos pobūdį. Pagrindinė veikėja – vagišė Suk Chi – įsidarbina tarnaite milžiniškame dvare, kur gyvena kolaborantas ir bibliofilas Kuzukis bei jo giminaitė japonė, turtų paveldėtoja Chideko. Ji yra našlaitė ir Kuzukis planuoja vesti merginą. Suk Chi turi padėti įgyvendinti save vadinančio grafu aferisto planą. Jis taip pat nori vesti Chideko ir pasisavinti jos turtus, o pačią įkalinti psichiatrinėje. Tačiau Suk Chi greit supranta, kad nori būti su Chideko. Kiekvienas personažas yra ir grobuonis, ir auka, kiekvienas apsimeta kažkuo kitu, o paraleliai rutuliojasi dviejų moterų meilės drama.
„Tarnaitę“ rodo naktį, nors dvi su puse valandos sekti netikėtus kostiuminio detektyvo veiksmo posūkius gal ir bus sunku (filmas primena Akiros Kurosawos „Rašiomoną“ – trys veikėjai pasakoja savo įvykių versijas), bet tai filmas, žadantis su kaupu vadinamųjų „guilty pleasure“. Vakarų kultūroje malonumas dažniausiai sukelia tam tikrą nepasitikėjimą, juk kūniški malonumai atskiriami nuo tų aukštesnių, dvasinių. Kažkas yra sakęs, kad „guilty pleasure“ problema dažniau kyla žmonėms su aukštesniu kultūriniu kapitalu ir socialiniu statusu, mat kuo labiau esame išsilavinę, moraliai tobulesni, tuo rafinuotesnis turi būti mūsų skonis.
„Tarnaitė“ panašias dilemas nustumia į šalį – filmas skatina grožėtis Rytų kultūra (pavyzdžiui, Kuzukio pornografinių leidinių kolekcija), veikėjų jausmų pasireiškimu ir nesigėdyti kūno malonumų. O kartu priimti kaip savaime suprantamas gana vulgarias (ar nepadorias) filmo metaforas. Nors gal pats nepadoriausias filme yra jo neįtikėtinas vizualinis grožis – kostiumai, interjerai, gamta, kūniškumas. Bet Park Chan-wookas turi tikrą dovaną – jis visada stabteli nepriėjęs atviros banalybės: „Tarnaitė“ pakeri humoru, autoironija ir net sentimentalumu. Todėl skandalingo filmo etiketė prie „Tarnaitės“ nelimpa.
Jūsų – Jonas Ūbis
