Lenkų sociologai paskelbė, kad 40 procentų šalies piliečių jaučia emocinį nuovargį. Pas mus kiekvienas yra pats sau sociologas, bet kad televizijos pavargo – akivaizdu. Vasaros sezonas – tai nesibaigiantys ne tik filmų kartojimai. Be to, prieš rinkimus televizijas visada ištinka déjà vu. Kartais atrodo, kad net „Dviračio žinių“ peliukai kartoja tuos pačius juokelius, ką jau kalbėti apie politikus. Įdomu, ar prancūzų filosofas Émile’is Boirac, kuris 1876 m. pasirodžiusioje knygoje „Psichikos mokslų ateitis“ pirmas apibūdino šią būseną, sugebėtų paaiškinti, kodėl jo sugalvotas terminas paplito visame pasaulyje ir dabar jį žino net beraščiai.
Dažnai prisimenu šį klausimą žiūrėdamas filmus. Jie lyg ir nauji, bet tiesmuka režisūra ar bukas baksnojimas į tai, kas ir taip aišku, paverčia filmą dar vienu jau kadaise matyto kartojimu. Net jei iš istorijos analų ištraukiamas koks nors negirdėtas vardas, o jo savininkas tampa naujo filmo herojumi. Toks ir 2014 m. pasirodžiusio Angelinos Jolie filmo „Nepalūžęs“ (LRT, šiąnakt, 12 d. 00.30) herojus – JAV lengvaatletis bėgikas Louisas Zamperini. 1936-aisiais jis dalyvavo Berlyno olimpiadoje, nelaimėjo, bet krito į akį Hitleriui ir buvo pakviestas į fiurerio ložę. Antrojo pasaulinio karo metais jo lėktuvas sudužo virš Ramiojo vandenyno. Zamperini (Jack O’Connell) su dviem draugais 47 dienas dreifavo ant plausto, o juos atakavo ir rykliai, ir japonų bombarduotojai. Paskui Zamperini pateko į japonų nelaisvę, buvo kankinamas ir žeminamas, bet nepalūžo, vėliau kaip tikras krikščionis atleido savo kankintojams. Istorija optimistinė ir pamokanti, šlovinanti dvasios stiprybę, kurios taip stinga lietuvių politikams bei jų aplinkai. Tarp „Nepalūžusio“ scenarijaus autorių matome Ethano ir Joelio Coenų pavardes, bet neskubėkime džiaugtis.
Didelės širdies ir aukštų moralinių principų moteris Jolie filme atsisakė visko, kas galėtų suteršti didvyrio įvaizdį. Pavyzdžiui, neužsimenama, kad Berlyne jos herojus pavogė nacių vėliavą ar kad Zamperini buvo „sunkus“ paauglys, kuriam vėrėsi tiesus kelias į banditus. „Nepalūžęs“ – lyg nuotraukų albumas, kurį mėgsta atsiversti seni žmonės, kad įsitikintų, kokie buvo jauni ir gražūs. Todėl režisierei nelabai svarbus dramaturginis ryšys tarp atskirų scenų, o Zamperini lyg koks žaidimų herojus nugali vis naujus likimo išbandymus. Kiek kainuoja filmo veikėjui jo sportininko šlovė, taip ir nepamatysime, atrodo, lyg sėkmė ateitų savaime. Ir kituose Jolie režisuotuose filmuose akivaizdus polinkis į melodramatiškumą, patosą ir kičą, „Nepalūžęs“ tai tik patvirtina. Net kompozitorius Alexandre’as Desplat, regis, pasidavė Jolie įtakai.
Atrodytų, polinkis supaprastinti būdingas tik Holivudui. Tačiau panašių pasakojimų vis daugiau kuriama ir Europoje. Jie gal ne tokie pompastiški, bet vis dažniau tenkinasi išmintimi, panašia į tą, kurią mėgsta Paulo Coelho skaitytojai. Safy Nebbou filmo „Antroji aš“ (TV1, 14 d. 21 val.) herojė – Juliette Binoche suvaidinta penkiasdešimtmetė literatūros dėstytoja Kler. Ji išsiskyrusi, augina du sūnus. Kler trokšta meilės, susižavėjusių žvilgsnių ir polėkio, bet jaunasis meilužis Liudo leidžia suprasti, kad viso to nebus. Tik seksas ir nieko daugiau. Tada Kler nusprendžia jam atkeršyti. Feisbuke ji apsimeta Klara ir pradeda vilioti Liudo draugą – jauną fotografą Aleksą. Paaiškėja, kad tai ne taip ir sunku: užtenka parašyti komplimentų sentimentalioms Alekso fotografijoms, kuriose sugretinti jaunų gražuolių veidai ir gėlės, įvaldyti jaunimo žargono pradmenis ir apsimesti dvidešimt ketverių stažuotoja. Vėliau dar prisidės jautrūs pokalbiai telefonu bei seksas (taip pat laikant prie ausies mobilųjį), o tada – jau tik keli žingsniai iki tragedijos, nes Kler bijo susitikti su Klarą pamatyti aistringai trokštančiu Aleksu.
Iš tikrųjų Binoche vaidinti nėra ko, nes ir Kler, ir viską, kas filme vyksta, Nebbou redukuoja iki masinės žiniasklaidos vartotojo lygio. Jam suprantama kalba kūrėjai paaiškina, kokie pavojingi gali būti socialiniai tinklai, ką jaučia vyro į jauniklę iškeista penkiasdešimtmetė moteris, kiek nedaug reikia jauniems ambicingiems menininkams, kad jie patikėtų pašaukimu ar nusiviltų gyvenimu, kaip elgiasi psichoterapeutai, kai jų pacientai siekia užmegzti žmogiškesnį kontaktą, ir t.t. Visa tai jau buvo ne viename ambicingesniame filme.
Į tokio vardą pretenduoja ir lietuvių žiūrovų numylėtinis Paolo Genovese („Tobuli melagiai“). Jo „Šventos vietos“ (TV3, 13 d. 21.40) veiksmas vyksta bare, į kurį žmonės ateina tikėdami, kad paslaptingas nepažįstamasis išpildys jų slaptus troškimus ir svajones. Už tai jis nori, kad trokštantieji atliktų keistus pavedimus. Kuo didesnė svajonė – tuo aukštesnė kaina, pavyzdžiui, norintis praregėti aklasis turi išprievartauti moterį. Kiekvienas bus priverstas rinktis. Režisierius mano, kad pasakoja apie gyvenimo žiaurumus, kiekvieno atsakomybę už egoistišką laimę ir priverčia žiūrovus susimąstyti apie egzistenciją. Tačiau „Šventos vietos“ forma labiau primena „auksines mintis“, kurias galima perskaityti ir senamadiškame kalendoriuje.
Riba tarp gero filmo ir jo imitacijos dar niekad nebuvo tokia paslanki. Manau, taip atsitiko iš dalies todėl, kad analizuojant kūrinį (nebūtinai filmą) vis dažniau kalbama tik apie jo temą. Svarbu, jog ji būtų aktuali ir išdėstyta taip, kad visiems taptų prieinama ir aiški, iškart formuluotų požiūrį (dažnai už žiūrovą ar skaitytoją, nes bijoma, kad pats jis nesugebės). Kai dominuoja tema, lengva tapti ir „politinio korektiškumo“ įkaitu. Tokie ir trys šios savaitės filmai. Jų kūrėjų intencijos kilnios, bet kai kalbama apie meną, to negana. Jie pamiršo formą, kuri ir paverčia kūrinį unikaliu. Ji gali būti minimalistinė, gali būti barokinė, bet turi būti. Formą reikia ilgai mokytis suprasti, o tai reikalauja laiko, žinių ir pastangų, kurių, kad ir kaip būtų keista, lieka vis mažiau net karantino laikotarpiu.
Jūsų – Jonas Ūbis
