Krėsle prie televizoriaus
Sovietų nomenklatūra turėjo iškart atpažįstamą kalbėjimo manierą ir intonaciją. Ją primindavo Dalia Grybauskaitė, ypač bendraudama su vadinamąja liaudimi ar su žmonėmis, kuriuos laikė žemesniais už save, – kalbėdavo su jais pabrėžtinai maloniai ir energingai. Partinės nomenklatūros žodynas buvo sudarytas iš žodžių blokų, kuriuos patogu kaitalioti, pritaikant prie aplinkybių.
Karantino tekstai
Gegužės 28 d., būdamas 67-erių, mirė rašytojas, feljetonistas, dramaturgas, kino scenaristas Jerzy Pilchas. Jo knygos „Stiprusis angelas“, „Kiti malonumai“, „Mano pirmoji savižudybė“ išleistos ir lietuviškai, Lietuvoje rodytas ne vienas filmas pagal jo kūrinius. Balandžio 13 d. „Gazeta Wyborcza“ išspausdino Michało Nogaśio pokalbį su rašytoju (https://wyborcza.pl/7,75517,25860556,pilch-zdobycie-wladzy-w-czasach-zarazy-to-jest-o-wiele-slabsza.html). Tai buvo paskutinis Pilcho interviu.
Krėsle prie televizoriaus
1993-iaisiais pasirodęs Steveno Spielbergo „Šindlerio sąrašas“ (LRT, šįvakar, 29 d. 22.50) jau tapo klasikiniu filmu. Pasirodymo metais šis pasakojimas apie iš Čekijos atvykusį fabrikantą Oskarą Schindlerį, kuris Antrojo pasaulinio metais Krokuvoje gelbėjo žydus, sulaukė milžiniško pasisekimo.
Karantino tekstai
Apie karantino patirtį ir pasekmes dabar rašo visi. Filosofas Michailas Jampolskis tekstą „Epidemija: nežinojimas ir tiesa“ apie tai, kaip pandemija griauna žinojimo iliuziją (https://www.colta.ru/articles/society/24006-mihail-yampolskiy-o-tom-kak-pandemiya-razrushaet-illyuziyu-znaniya), pradeda panašiai: „Apie koronavirusio epidemiją šiandien kalba visi. Kaip pasakė viena mano pažįstama filosofė, didėjanti pasisakymų banga pati primena žodinę medijų epidemiją. Platėjantis diskursų laukas, apimantis populiariąją epidemiologiją, politologiją ir politiką, daugiausia paaiškinamas tuo, kad nieko aiškaus apie tai, kas vyksta dabar, pasakyti neįmanoma. Mažai žinome apie viruso ypatybes, nesuprantame, kiek truks epidemija, o juo labiau – kokios bus demografinės, ekonominės ir politinės jos pasekmės. Ir būtent šis nežinojimas man atrodo esminis to, kas vyksta, aspektas.“
Krėsle prie televizoriaus
Jau ir ministras Aurelijus Veryga sako, kad visi pavargome nuo karantino. Aš gal labiau pavargau nuo tos tuštybių mugės, neprofesionalių, bet su aplombu pateikiamų žurnalistinių tyrimų bei interviu ar politikų rietenų, pasivejančių iškart, vos įsijungiu radiją, internetą ar televizorių. Gyvenimas be viso to net ir karantino sąlygomis atrodytų palaima. Kažką panašaus siūlo Jimo Jarmuscho „Patersonas“ („LRT Plius“, 28 d. 21.30) – tobulas paprasto ir gilaus kino pavyzdys. Jarmuschas kalba apie gyvenimo prasmę, rodo kasdienių ritualų grožį, priverčia stabtelėti ir įsiklausyti į save kurtinančiame laiko bei prasmės rijikų gaudesyje.
Krėsle prie televizoriaus
Christiano Petzoldo „Tranzitas“ („LRT Plius“, 21 d. 21.33) – iš geriausių kelių pastarųjų metų filmų. Jis sudėtingas ir originalus, o toks derinys labai retas, juk net Kanų „Auksine palmės šakele“ apdovanoti filmai pastaruoju metu vis dažniau stebina ne meniškumu, bet perdėtu režisierių noru paprastai ir prieinamai paaiškinti filmo siunčiamą žinutę. Petzoldas, regis, nenori ir negali taikytis su šia tendecija.
Moterys, kūrusios Lietuvą, sudarytoja Aurelija Auškalnytė, dizainerė Jurga Juodytė, dailininkė Akvilė Malukienė, Vilnius: Lygių galimybių plėtros centras, 2020.
Labai džiaugiuosi, kad galėjau drauge su kitais 257 žmonėmis užsisakyti knygą „Moterys, kūrusios Lietuvą“ iš anksto per WHUB renginių erdvę tam, kad knyga būtų išleista. Pirmosiomis karantino dienomis sulaukiau siuntinio. Pati nustebau, kad tik išpakavusi iš jaudulio apsiašarojau. Negaliu iki šiol parašyti knygos recenzijos, nes – dar keisčiau – skaitydama vėl susigraudinu.
Krėsle prie televizoriaus
Balandį „Merriam-Webster“ sudarytojai papildė žodyną 535 žodžiais. Tarp jų ir „self-isolate“, ir „deepfake“, bet man labiausiai patinka „truthiness“. Ilgai svarsčiau, kaip jis skambėtų lietuviškai: „tiesutė“, „tieselė“, „tiesiukė“, „tiesutėlė“... Variantų daug ir jau seniai laikas rasti lietuvišką atitikmenį, nes kasdien žiniasklaidoje gali aptikti šimtus tokių „truthiness“, sklindančių iš politikų ir žurnalistų lūpų.
Spektaklis kūdikiams „Čia tu? Čia aš!“
Nors spektakliai jauniausiai publikai – kūdikiams – vis populiarėja, Lietuvoje juos kuria gana glaudus kūrėjų ratas. Praėjusiais metais jį papildė Klaipėdos jaunimo teatras. Spektaklį „Čia tu? Čia aš!“ drauge su kolegomis čia sukūrė šio teatro aktorė Evelina Šimelionė.
Krėsle prie televizoriaus
1990-aisiais pagrindiniame Kanų kino festivalio konkurse dalyvavo 18 filmų. Bernardo Bertolucci vadovaujama žiuri „Auksinę palmės šakelę“ nusprendė skirti Davido Lyncho filmui „Laukinė širdis“ (LRT, gegužės 3 d. 00.15). Sprendimas buvo įvertintas švilpimu, pasipiktinusiųjų riksmais ir kojų trypimu. Iš dalies su postmodernistiniu kinu užaugusiems šiuolaikiniams žiūrovams tokia reakcija pasirodys keista, bet prieš trisdešimt metų ji atrodė suprantama, nes Lynchas pasikėsino į daugybę nerašytų ir rašytų kino taisyklių.