Daugiau temų

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Barry Selas buvo keleivinių lėktuvų lakūnas, dirbęs ir CŽV, ir Medeljino narkotikų karteliui. Kontrabanda vežiodamas narkotikus ir būdamas slaptasis informatorius, jis užsidirbo milijonus ir sumaniai pasinaudojo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV politikos balaganu. Sealo istoriją Limanas pagardina žiupsneliu nostalgijos – VHS poetika persmelkia filmą, jo ritmas įtraukiantis, bet asmenybei vietos nelieka. Nors, kita vertus, ar Cruise’as ją suvaidintų?

Agnė Narušytė

(1941–2021)

„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.

Martyna Jurkevičiūtė

Davido Hockney paroda „Pavasario atėjimas, Normandija, 2020“ Karališkojoje Londono dailės akademijoje

2019 m. pradžioje pasaulinio garso menininkas Davidas Hockney (g. 1937) iš nuolatinės savo rezidencijos Los Andžele intensyviam kūrybiniam darbui persikėlė į vilą Normandijoje, Šiaurės Prancūzijoje. Čia menininkas turėjo galimybę ne tik saugiai išbūti karantino laikotarpį, bet ir atsidėti darbui. „Niekuomet nemėgau minios, tikriausiai tai dėl mano klausos problemų. Man patinka vienatvė, joje suvokiu esantis gamtos dalimi“, – duodamas interviu laikraščiui „The Guardian“ prisipažino menininkas.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kasdienybė dažnai būna dramatiškesnė nei tai, ką matome istoriniuose filmuose ar melodramose. Bet ją parodyti sugeba ne kiekvienas režisierius. Pirmiausia jis turi būti idealus tikrovės stebėtojas. Toks yra Roy’us Anderssonas.

Danutė Zovienė

Knygų dailininko Jokūbo Jacovskio paroda Šiauliuose

Pirmoje asmeninėje knygų dailininko Jokūbo Jacovskio parodoje, kuri rugsėjo 9 – spalio 5 d. eksponuojama Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje, rodoma tik labai nedidelė jo gausios kūrybos dalis – vos 33-ijų knygų viršeliai. Paroda surengta gavus Lietuvos kultūros tarybos individualią stipendiją.

Agnė Narušytė

Vidurio Europos fotoknygų paroda Nacionalinėje dailės galerijoje

„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Tarptautinio pripažinimo ir kritikos dėmesio Roy’us Anderssonas sulaukė, kai Kanų žiuri prizu 2000-aisiais buvo apdovanotas jo filmas „Dainos iš antro aukšto“ („LRT Plius“, šįvakar, 10 d. 21.30). Tada ne vienas nustebo, kad filmo kūrėjas visai ne debiutantas, bet brandus menininkas. Tai buvo trečias Anderssono filmas, tik sukurtas po ilgos, dvidešimt penkerius metus trukusios pertraukos.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Gal tik man taip sekasi, bet vasarą retkarčiais įsijungęs televizorių būtinai pamatydavau kokios nors LRT laidos anonsą, o jame – būtinai virėją Beatą. Vulgariai kvatojančią, vartančią akis lyg blogame filme, garsiai rėkiančią, agituojančią skiepytis...

Autorių grupė

Lietuvos kultūros ministerijos suburtos Literatūros tarybos nariai, veikiantys kaip patariamasis organas, atsiliepdami į šių metų rugpjūčio 24 d. Kultūros ministerijos išplatiną žinią, kad Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos ekspertų komisijos sprendimu Petro Cvirkos paminklas Vilniuje išbraukiamas iš Kultūros paveldo registro, kreipėsi į kultūros ministrą Simoną Kairį. Literatūros tarybos nariai reiškia susirūpinimą tokia kultūros administravimo praktika, kai vengiama platesnės diskusijos su kultūros ir meno lauko ekspertais, ir nepritaria būdui, kuriuo buvo priimtas šis savavališkas politizuotas sprendimas, kultūros ministrui neparodžius jokios iniciatyvos pasitarti.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.