7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Kaip pagaliau atrasti Veščiūną?

„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

 Albertas Veščiūnas, Moteris I-II. 1957 m.
Albertas Veščiūnas, Moteris I-II. 1957 m.
„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodos fragmentas
„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodos fragmentas
 Albertas Veščiūnas, studentų meno lygoje (Niujorkas) sukurtos litografijos. 1951 m. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, studentų meno lygoje (Niujorkas) sukurtos litografijos. 1951 m. M.K. nuotr.
 Albertas Veščiūnas, kompozicija su keturiomis figūromis. 1958 m. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, kompozicija su keturiomis figūromis. 1958 m. M.K. nuotr.
 Albertas Veščiūnas, Kompozicija (Peizažas). 1955–1958 m. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, Kompozicija (Peizažas). 1955–1958 m. M.K. nuotr.
 Albertas Veščiūnas, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, ekspozicijos fragmentas. M.K. nuotr.
 Albertas Veščiūnas, piešiniai iš 1955 m. blonknoto. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, piešiniai iš 1955 m. blonknoto. M.K. nuotr.
 Albertas Veščiūnas, Sėdinti figūra. 1958 m. M.K. nuotr.
Albertas Veščiūnas, Sėdinti figūra. 1958 m. M.K. nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Pasikartojimas iš didžiosios „P“

Fabrizio Contarino paroda „Priešinga jūra“ galerijoje „Kairė–dešinė“

Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.

Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. M.K. nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. M.K. nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. M.K. nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. M.K. nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Fabrizio Contarino parodos „Priešinga jūra“ fragmentas. Autoriaus nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Džiaugsmas akims yra amžinas

Monikos Radžiūnaitės paroda „Apstybės / Superfluitates“

Šiais metais Vilniaus dailės akademiją baigė stiprus tapytojų kursas, visų darbai verti plataus meno publikos dėmesio, tačiau ne visų baigiamieji darbai tapo parodomis, dargi kuruotomis. Monikos Radžiūnaitės baigiamasis kūrybinis darbas – paroda „Apstybės / Superfluitates“ (vadovas Konstantinas Bogdanas, kuratorius Linas Bliškevičius) įsikūrė Pamėnkalnio galerijoje, kuri ta proga tapo viduramžiška šventykla su vitražais, slibinais, burgundiškosios juodos sienų plokštėmis, kolonų bazėse knibždančiomis bestiarijų būtybėmis, velniais ir šermuonėliais.

Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. V. Nomado nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Kaip tortas tapo choru?

Violetos Martinkėnaitės-Indriūnienės tapybos paroda Vidmanto Martikonio galerijoje

Visi turime draugų, kurie studijų metais buvo kurso žvaigždės, kūrė neįprastus įdomius darbus, išsiskyrė iš bendraamžių, žavėjo dėstytojus, tačiau po studijų dingo iš meno pasaulio, pasislėpė. Kalbant apie moteris menininkes, atrodydavo, kad dažniausiai priesaga „-ienė“ užčiaupia menininkę „-aitę“, banguojantis šeimos gyvenimas ant seklumos užneša kūrybos laivą, ją pačią nusineša kitoks, tikriausiai ne mažiau už meną įdomus gyvenimas.

Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Akis danguje“. 1996 m. Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Akis danguje“. 1996 m. Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Abu išėjo“ (2020), „Junk“ (2019). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Abu išėjo“ (2020), „Junk“ (2019). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Kaip tortas tapo choru“ (1994), „Pilkas dūmas“ (1997). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Kaip tortas tapo choru“ (1994), „Pilkas dūmas“ (1997). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Zefyras“. 2020 m. Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Zefyras“. 2020 m. Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Pieno butelis su komentaru“ (1996) ir „Batlaižys“ (1997). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Pieno butelis su komentaru“ (1996) ir „Batlaižys“ (1997). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė,„Abu išėjo“ (2020), „Galva“ (1994), „Brangus draugas“ (2020). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė,„Abu išėjo“ (2020), „Galva“ (1994), „Brangus draugas“ (2020). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Spalvotas namo stuburas“ (1992). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Spalvotas namo stuburas“ (1992). Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Vanduo“. 1994 m. Autorės nuotr.
Violeta Martinkėnaitė-Indriūnienė, „Vanduo“. 1994 m. Autorės nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Hommage Paryžiaus Dievo Motinai

Apie gotikinę katedrą

Viduramžių katedra – tai viduramžių miesto bažnyčia, jos centras – vyskupas, krikščioniško miesto valdytojas. Katedros statyba buvo religinis, ekonominis, technologinis, meninis žygis, kuriame dalyvavo visa visuomenė. Prancūzijoje per mažiau nei šimtmetį (1140–1230) buvo pastatyta 80 katedrų. Katedroje ne tik buvo švenčiama liturgija ir garbinama Dievo Motina (jai skirta didesnė Prancūzijos katedrų dalis), bet taip pat vyko įvairios šventės, buvo įprasta joje praleisti naktį, ilsėtis.

V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
V. Nomado nuotr.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“

Gruodžio 3 d. Vilniuje, Lauryno Gucevičiaus gatvėje esančių Šv. Kryžiaus namų kieme, atsidarė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ įrengta „Benamio prakartėlė“. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje viešai pastatytos, socialiai angažuotos prakartėlės sukūrimo idėjos autorius – šiais metais po biblistikos studijų Romoje grįžęs kun. Mozė Mitkevičius. Pradėjęs dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionu, kun. Mozė nusprendė, kad šalia Kalėdų eglute, muge ir tradicine prakartėle išpuoštos Katedros aikštės įrengta kitokia vaizdavietė būtų prasminga atsvara bei paskatinimas prisiminti ir paremti kitaip gyvenančius žmones.

„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“. Autorės nuotr.