Autorius: Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Laiškas iš Čilės Santjago
Sekant „Gerosios Vilties Viešpaties“ pėdomis
Niekada nemaniau, kad vienoje Vilniaus katedros koplyčioje kabantis menkai žinomas paveikslas nuves į Čilę ir suteiks didžiulį atradimo ir naujos draugystės džiaugsmą. 2020 m. išvydusi dailėtyrininkės Lauros Petrauskaitės el. laišką-kvietimą teikti straipsnius Vilniaus dailės akademijos Actos rinkiniui Nr. 105 (2022) apie Rytų Europos ir Lotynų Amerikos kultūrinius ryšius[1], nusprendžiau nusikabinti ir apžiūrėti keistos ikonografijos nedidelį atvaizdą su sidabro aptaisu. Laikas tam buvo palankus, nes prasidėjusi kovido pandemija užvėrė tikintiesiems šventovių duris, jose galėjo laisviau šeimininkauti muziejininkės.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Tarsi sapne
Laiškas iš Romos
Paauglystėje girdėdama močiutę sakant: „Gyvenimas kaip sapnas“, ironiškai galvodavau: „Na ir romantika“, o dabar beveik kasdien ši mintis suskamba mano galvoje čia, Romoje: „Sapnas!“ Ne tik dėl to, kad mane supa ypatingas Amžinojo miesto grožis ir šiaip nemenkas gyvenimo pokytis persikraustyti į kitą šalį (tapo Lietuvos ambasadore prie Šventojo Sosto – red. past.), bet ir todėl, kad tai, apie ką sapnuodavau Lietuvoje, dabar išsipildo realybėje: juk daugelis esame patyrę būseną – tai jau sapnavau!
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Iš nusidėjėlių didžiausia, bet mylimiausia
Vladislovo Neveravičiaus paveikslas „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“
Štai ir išmušė moterų valanda: nuo Venecijos bienalės „Svajonių pieno“ iki Lukiškių kalėjimo „KovotoJŲ“. Galbūt ne taip sureikšmintai, bet ne mažiau įdomiai Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje pristatoma „Iš nusidėjėlių didžiausia“ šv. Marija Magdalietė. Parodos kuratorė Joana Vitkutė kuria pasakojimą apie lietuviškąją Mona Lizą – Vladislovo Neveravičiaus (Władysław Mieczysław Niewiarowicz, 1814/1815–1891) paveikslą „Atgailaujanti šv. Marija Magdalietė“ (apie 1842).
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
„Tau skirta daryti šventuosius, o man – valstiečius“
Paroda „Donatello. Renesansas“ Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje
Ar įmanoma keliauti, žiūrėti, studijuoti ir negalvoti apie Ukrainą? Neįmanoma. Tačiau ir nepaliaujant galvoti apie karą, galima keliauti, žiūrėti ir studijuoti. Florencijos Strozzi rūmuose ir nacionaliniame Bargello muziejuje pristatomas ankstyvojo renesanso skulptūros genijus Donatello. Parodos pavadinimas „Donatello. Renesansas“ byloja, kad paroda yra istorinė ir, kaip sakoma anotacijoje, „nepakartojama“, nes stengiasi parodyti „svarbiausio ir įtakingiausio visų laikų Italijos menininko“ kūrybą, ją lyginant su tokių genijų kaip Brunelleschi, Masaccio, Andrea Mantegna, Giovanni Bellini, Raffaello, Michelangelo, Artemisia Gentileschi šedevrais.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Kaip pagaliau atrasti Veščiūną?
„ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) paroda „Titanike”
Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Pasikartojimas iš didžiosios „P“
Fabrizio Contarino paroda „Priešinga jūra“ galerijoje „Kairė–dešinė“
Su menininkais Fabrizio Contarino ir Alina Melnikova susitikau prieš Fabrizio parodos „Priešinga jūra“ Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė–dešinė“ atidarymą. Kalbėjomės apie jūrą, apie pabėgėlius migrantus, apie būsimą parodą. Fabrizio gimė Taorminoje, Sicilijoje (1976), augo prie Jonijos jūros, iki išvyko studijuoti į Perudžią, vėliau į Barseloną, kur pradėjo menininko karjerą kūrybinės dokumentikos srityje. Vėliau Fabrizio Contarino kaip menininkas ir kuratorius įžengė į šiuolaikinio meno pasaulį, kuriame, kaip rodo jo kūrybinė biografija, jis yra matomas, aktyvus, reiškiasi įvairiomis temomis. Menininkas gerai žino savo krašto istoriją ir amžinąją salos lemtį – būti migracijos punktu, praeivių žeme.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Džiaugsmas akims yra amžinas
Monikos Radžiūnaitės paroda „Apstybės / Superfluitates“
Šiais metais Vilniaus dailės akademiją baigė stiprus tapytojų kursas, visų darbai verti plataus meno publikos dėmesio, tačiau ne visų baigiamieji darbai tapo parodomis, dargi kuruotomis. Monikos Radžiūnaitės baigiamasis kūrybinis darbas – paroda „Apstybės / Superfluitates“ (vadovas Konstantinas Bogdanas, kuratorius Linas Bliškevičius) įsikūrė Pamėnkalnio galerijoje, kuri ta proga tapo viduramžiška šventykla su vitražais, slibinais, burgundiškosios juodos sienų plokštėmis, kolonų bazėse knibždančiomis bestiarijų būtybėmis, velniais ir šermuonėliais.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Kaip tortas tapo choru?
Violetos Martinkėnaitės-Indriūnienės tapybos paroda Vidmanto Martikonio galerijoje
Visi turime draugų, kurie studijų metais buvo kurso žvaigždės, kūrė neįprastus įdomius darbus, išsiskyrė iš bendraamžių, žavėjo dėstytojus, tačiau po studijų dingo iš meno pasaulio, pasislėpė. Kalbant apie moteris menininkes, atrodydavo, kad dažniausiai priesaga „-ienė“ užčiaupia menininkę „-aitę“, banguojantis šeimos gyvenimas ant seklumos užneša kūrybos laivą, ją pačią nusineša kitoks, tikriausiai ne mažiau už meną įdomus gyvenimas.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
Hommage Paryžiaus Dievo Motinai
Apie gotikinę katedrą
Viduramžių katedra – tai viduramžių miesto bažnyčia, jos centras – vyskupas, krikščioniško miesto valdytojas. Katedros statyba buvo religinis, ekonominis, technologinis, meninis žygis, kuriame dalyvavo visa visuomenė. Prancūzijoje per mažiau nei šimtmetį (1140–1230) buvo pastatyta 80 katedrų. Katedroje ne tik buvo švenčiama liturgija ir garbinama Dievo Motina (jai skirta didesnė Prancūzijos katedrų dalis), bet taip pat vyko įvairios šventės, buvo įprasta joje praleisti naktį, ilsėtis.
Sigita Maslauskaitė-Mažylienė
„Benamio prakartėlė + C + M + B + 2018“
Gruodžio 3 d. Vilniuje, Lauryno Gucevičiaus gatvėje esančių Šv. Kryžiaus namų kieme, atsidarė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ įrengta „Benamio prakartėlė“. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje viešai pastatytos, socialiai angažuotos prakartėlės sukūrimo idėjos autorius – šiais metais po biblistikos studijų Romoje grįžęs kun. Mozė Mitkevičius. Pradėjęs dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionu, kun. Mozė nusprendė, kad šalia Kalėdų eglute, muge ir tradicine prakartėle išpuoštos Katedros aikštės įrengta kitokia vaizdavietė būtų prasminga atsvara bei paskatinimas prisiminti ir paremti kitaip gyvenančius žmones.
