Vertybių ribos

Tarptautinio pripažinimo ir kritikos dėmesio Roy’us Anderssonas sulaukė, kai Kanų žiuri prizu 2000-aisiais buvo apdovanotas jo filmas „Dainos iš antro aukšto“ („LRT Plius“, šįvakar, 10 d. 21.30). Tada ne vienas nustebo, kad filmo kūrėjas visai ne debiutantas, bet brandus menininkas. Tai buvo trečias Anderssono filmas, tik sukurtas po ilgos, dvidešimt penkerius metus trukusios pertraukos.

„Dainos iš antro aukšto“ rodo švedų miesto gyventojų kasdienybės epizodus. Siužetiškai jie gal nelabai susiję, bet visi kartu formuluoja pabaigos, vertybių žlugimo idėją. Filmas – savotiška amžiaus pabaigos esė, gal net eilėraštis, juk neatsitiktinai režisierių įkvėpė Peru poeto Césaro Vallejo kūryba. Paryžiuje 1938 m. miręs poetas ne tik plėtojo Anderssonui artimas temas, bet ir buvo vienas didžiausių XX a. eksperimentuotojų. Anderssonas, regis, perėmė Vallejo būdingą stilių, kai trumpas, tarpusavyje nesusietas situacijas sujungia mirties tema. Pagrindiniu „Dainų iš antro aukšto“ veikėju galima vadinti verslininką, kuris padegė savo firmą apimtas nevilties, kai išprotėjo sūnus poetas. Režisierius nuosekliai naudoja bendrus planus, išskyrus vieną epizodą, visur kamera statiška, spalvos šaltos, lyg pablukusios. Aktoriai sąmoningai vaidina dirbtinai, o jų kuriamų personažų nerealumą pabrėžia lavoną primenantis grimas. Situacijos, kurias stebime, arba perdėtai tikroviškos, kaip ta, kurioje moteris bando įtikinti pasimylėti vyrą darboholiką, arba primenančios sapną, kaip besiplakantys „nusidėjėliai“ miesto gatvėse. Kartais situacijos atrodo pakibusios tarp tikrovės ir košmaro. Rodydamas savo personažus, Anderssonas lyg sako, kad visi, siekiantys įgyvendinti savo tikslus ar svajones, yra pasmerkti beprotybei arba atsiduria už sociumo ribų.

Ridley Scotto „Visi pasaulio pinigai“ (LNK, 14 d. 22.30) – taip pat apie pasaulį ties vertybių riba, nors jo personažai visai realūs, o rodomi įvykiai – turtingiausiu pasaulio žmogumi vadinto Jeano Paulo Getty anūko pagrobimas – 1973-iaisiais tapo tikra sensacija. Filmas pasirodė 2017 m. ir, deja, pirmiausia buvo kalbama ne apie jį, o apie sprendimą iškirpti visas scenas, kuriose vaidino seksualiniu priekabiavimu apkaltintas Kevinas Spacey. Scenos buvo perfilmuotos, Getty suvaidino Christopheris Plummeris, o žiniasklaida ėmėsi aptarinėti ir papildomus aktorių honorarus. Manau, kad pagaliau bus galima pasižiūrėti filmą tokį, koks yra. Tai rimtas, gal kiek senamadiškas, be dabar jau beveik privalomų panašiems reginiams fejerverkų ir egzaltacijos kūrinys, nes režisierius susitelkia į personažus, jų išgyvenimus.

„Visi pasaulio pinigai“ prasideda efektingu nespalvotu kadru: Romos centre nežinomieji jėga įtraukia jaunuolį (Charlie Plummer) į automobilį. Po kelių dienų paauglio šeima sužino pagrobėjų reikalavimą – 17 milijonų dolerių išpirka. Bet nors yra pasakiškai turtingas, šeimos patriarchas visai nenori skirtis su pinigais. Tai sudėtinga asmenybė: viena vertus, megalomanas, apimtas minties sukurti galingą dinastiją, bet kartu ir tikras niekšas, besielgiantis su artimaisiais taip, lyg šie būtų tik finansinių operacijų objektai, ir vienišas žmogus, tapęs savo turtų įkaitu. Vienintelė galinti jam pasipriešinti – pagrobtojo mama Gail (puiki Michelle Williams). Konfliktas tarp Getty ir marčios – tik viena iš gausių ir ne visai išplėtotų filmo temų, bet Scottas toks geras ir stilingas pasakotojas, kad apie tai net nepagalvoji, kai matai saulės išdegintos Italijos provincijos vaizdus, viržių laukų apsuptus Anglijos rūmus ar stiklu tviskančią korporacijos būstinę.

Karalienės Viktorijos likimą LRT serialo žiūrovai, be abejo, žino puikiai, bet Stepheno Frearso filmas „Viktorija ir Abdulas“ (LRT, 12 d. 21.50), ko gero, sutrikdys ne vieną melodramiškų pasakojimų gerbėją, nors, kaip ir dera šiais laikais, yra paremtas tikra istorija ir dokumentais. Istorija prasideda, kai soste praleisto penkiasdešimtmečio garbei surengtame priėmime karalienė Viktorija (Judi Dench) pastebi jauną indą musulmoną Abdulą Karimą (Ali Fazal). Jis – vienas iš dviejų Indijos miesto Agros delegatų. Karalienė paskiria jam audienciją, ir netrukus jaunuolis taps tikru Viktorijos patikėtiniu, jam bus sukurtas specialus titulas „munši“ (kažkas tarp mokytojo ir asistento). Karalienė net pradės mokytis urdu kalbos, jai grįš gyvenimo džiaugsmas. Tačiau karalienės santykiai su indu sužadins baisų dvaro nerimą.

Ironišką „Karalienę“ su Helen Mirren sukūręs Frearsas nebūtų savimi, jei Viktorijos dvaro intrigų nerodytų sarkastiškai ir neleistų Judi Dench vaidinti ne melodramos, bet ironiškos komedijos heroję. Aktorė kartais elgiasi kaip tikra chuliganė, ir tai žavu. Po Viktorijos mirties stengtasi sunaikinti viską, kas galėtų liudyti apie ypatingus karalienės ir Abdulo santykius. Faktai iškilo daug vėliau, kai buvo rasti stebuklingai išlikę dokumentai, tarp jų ir urdu kalba rašyti karalienės sąsiuviniai. Frearsas ir scenaristai jais pasinaudojo, bet pirmiausia davė valią savo fantazijai ir priartino herojų problemas prie mūsų dienų. Nors, jei atvirai, žiūrint „Viktoriją ir Abdulą“ visai nesvarbu, kaip buvo iš tikrųjų.

Jei pasiilgote melodramų, nepražiopsokite palestiniečio Hany Abu-Assado „Kalnai tarp mūsų“ (TV3, 12 d. 22 val.), net jei iš pradžių atrodys, kad tai dar vienas katastrofų filmas. Mat du filmo herojai, kuriuos suvaidino Kate Winslet ir Idrisas Elba, patiria lėktuvo katastrofą ir kalnuose turi kovoti dėl išgyvenimo. Racionalusis Benas yra gydytojas, spontaniškoji Aleks – žurnalistė. Jie susipažino Aidaho oro uoste, kur įstrigo per audrą. Abu skuba: Aleks į vestuves, Benas – į operaciją, todėl nusprendžia kartu išsinuomoti mažą lėktuvą, kuris nuskraidintų juos į Denverį. Tačiau ore pilotą ištinka širdies smūgis...

„Kalnai tarp mūsų“– iš tų filmų, kuriuos galima lengvai sukritikuoti, apkaltinti stereotipais, blogu skoniu, gailėtis talentingų aktorių. Bet galima ir daug juoktis, nes komiški intarpai padeda išgyventi dramatiškas akimirkas. Gyvenime taip pat.

Jūsų – Jonas Ūbis