Gal tik man taip sekasi, bet vasarą retkarčiais įsijungęs televizorių būtinai pamatydavau kokios nors LRT laidos anonsą, o jame – būtinai virėją Beatą. Vulgariai kvatojančią, vartančią akis lyg blogame filme, garsiai rėkiančią, agituojančią skiepytis... Mintyse net praminiau LRT Virėjos Beatos televizija – VBT, bet, kita vertus, juk virėja ir yra tikrasis lietuviškos televizijos veidas. Ji ir dešimtys kitų, skirtinguose kanaluose įsikūrusių laidų apie maistą, gražius namus ir verandas ar kitokius vartojimo objektus vedėjų. Televizijos taikosi prie žiūrovų, o lietuviai mėgsta pavalgyti, pasigirti namais, gyvūnais, vaikais ir trispalviu patriotizmu. Todėl nenustebino naujas programų tinklelis, kuriame atiduota duoklė visiems šiems tautos poreikiams. Norėjau pasmerkti tą lietuvišką tuštybę, bet prisiminiau Martino Scosese’s serialo herojės – rašytojos Fran Lebowitz – žodžius: „Vieni kalbasi su savimi. Kiti dainuoja sau. Ar kuri nors grupė turi teisę jaustis geresnė? Ar Dievo akyse ne visi yra lygūs? Taip, Dievo akyse visi lygūs. Tačiau kai kurie iš jo gavo dovaną kalbėti savo žodžiais.“
Kine tokių kalbančių savo žodžiais taip pat nedaug. Vienas jų – Jimas Jarmuschas, kurio „Sulaužytas gėles“ primins LRT (4 d. 22.10). Tai filmas apie vidutinio amžiaus vyriškį Doną (Bill Murray), kuris kitą rytą po to, kai jį paliko mylima mergina, gauna laišką iš anoniminės senų laikų draugės ir sužino, kad turi devyniolikmetį sūnų. Donas bando spėti, kuri iš buvusių mylimųjų parašė laišką. Jis išsirengia į kelionę, aplanko keturias kadaise mylėtas moteris, kurias suvaidino Frances Conroy, Jessica Lange, Sharon Stone ir Tilda Swinton.
Be abejo, tai kelio filmas. Kelias – banali gyvenimo metafora, bet Jarmuschas ir banalybes sugeba paversti tikrais atsivėrimais. Filmas prasideda kaip komedija, bet pamažu darosi vis niūresnis. Žiūrėdamas į savo herojų režisierius priverčia susimąstyti apie praėjusias meiles, kurios galiausiai tampa slogiais praeities fantomais (ar ne todėl nemėgstame susitikti net su pačių nekalčiausių savo nuotykių personažais?). Apie tai, kas yra bendravimas, nes lengva pamatyti save dykinėjančiame po tuščius namus Murrey’aus personaže. Apie gyvenimo smulkmenas, bet kartu ir reikšmingas detales, kurios kada nors gali nulemti viską.
Paauglys kino kritiko sūnus Jarmuschas pasimėgaudamas žiūrėjo B klasės filmus – jau tada jo nedomino Holivudo spindesys. „Sulaužytose gėlėse“ jis rodo B klasės Ameriką – pakelių motelius, gyvenimo patirties nuvargintas gražuoles, kurios vis dar tiki amerikietiškos svajonės likučiais... Tai universalu, nes juk beveik visi gyvename B klasės gyvenimą.
Tą patį vakarą „LRT Plius“ (4 d. 21 val.) primins 1985 m. pasirodžiusį Johno Landiso filmą „Į naktį“, tobulą ironiško B klasės kino pavyzdį. Filmo herojus trisdešimtmetis Edas (Jeff Goldblum) – kažkokio Los Andželo biuro darbuotojas. Į nuobodų gyvenimą jis reaguoja paradoksaliai – liaujasi miegojęs naktį, bet dieną gali nusnūsti ir darbe (tai leidžia viską, kas jam atsitiks, interpretuoti kaip sapną). Supratęs, kad žmona jam neištikima, vieną naktį Edas susirengs į oro uostą, o pakeliui ant jo mašinos kapoto užgrius Michelle Pfeiffer vaidinama gražuolė.
Paskui atsiras kontrabandiniai smaragdai, Irano specialiųjų tarnybų bendradarbiai, samdomi žudikai anglai, pagyvenę milijonieriai, jachtos, sportiniai automobiliai, pinigų lagaminai, Bela Lugosis ir Elvį Presley pamilęs gėjus. Edas – lyg Alisa šioje „pavažiavusioje“ film noir šalyje, kuri kartais gali virsti ir filmavimo aikštele: atsirėmęs į plytinę sieną, Edas nesupras, kad ji iš faneros. Štai čia, matyt, ir glūdi esmė – Landisas, ko gero, anksčiau už kitus pajuto, kad už melagingo tikrovės fasado atsiveria kita erdvė, kurią jau netrukus ims savo filmuose rodyti ir Scorsese, ir Davidas Lynchas. Būsimas „Į naktį“ postmodernizmas pasireiškia dar ir tuo, kad filme suvaidino būrys kino kūrėjų ir kitokių žvaigždžių: pats Landisas vaidina persą, Davidas Cronenbergas – Edo viršininką, Paulas Mazursky – kino režisierių, Jonathanas Demme – FTB agentą, Donas Siegelas išeina iš tualeto, jame palikęs nuogą gražuolę, Roger Vadimas prisistato prancūzų gangsteriu Melviliu, o ūsuotas Davidas Bowie grasina peiliu.
Daug sinefiliško džiaugsmo žada ir šįvakar (3 d. 21.30) per „LRT Plius“ prasidedanti švedų režisieriaus Roy’aus Anderssono (g. 1943) filmų retrospektyva. Pirmasis jos filmas – 1970 m. sukurta debiutinė „Švediška meilės istorija“. Kitaip nei dauguma režisieriaus filmų, kurių atpažinimo ženklu tapo savotiška nuo realybės atsieta ir sutirštinta tikrovė, „Švediška meilės istorija“ labiau primena prancūzų Naujosios bangos filmus. Anderssonas pasakoja istoriją apie pirmąjį dviejų jaunuolių meilės ryšį. Automobilių mechaniko sūnui Perui – tik penkiolika, Anika metais jaunesnė. Jos tėvas pardavinėja šaldytuvus.
Pirmosios meilės paveikslą Anderssonas kuria iš smulkių pastebėjimų, detalių, ne visada konkrečių gestų ir žvilgsnių. Herojai beveik nesikalba. Kalbasi suaugusieji, ir jų pokalbiai dažniausiai konfliktiški. Suaugusiųjų santykiai paremti įvairiomis konvencijomis, bet jaunieji meilužiai instinktyviai nori pabėgti iš tokio pasaulio. Tik režisierius neakcentuoja kartų konflikto. Jam įdomiau stebėti ypatingą paauglių pasaulį.
„Švediška meilės istorija“ – labai šiltas, net optimistinis filmas. Režisierius pasitelkia daug stambių planų, nors ir stebi herojus iš toli, naudodamas teleobjektyvą, taip tarsi tapdamas uždaro ir asmeniško įsimylėjėlių pasaulio vujeristu. Filmas buvo gerai sutiktas, o režisieriui pasiūlyta kurti istorijos tęsinį. Bet Anderssonas nesutiko, ir buvo visiškai teisus.
Jūsų – Jonas Ūbis
