Kaip pagaliau atrasti Veščiūną?

Pirmą kartą Alberto Veščiūno paveikslus Kauno Mykolo Žilinsko dailės galerijoje pamačiau 1996 metais. Labiausiai įstrigo „Peizažas Nr. 2“ (1958–1959). Taip įstrigo, kad parėjusi namo pas senelius Kaune nutapiau à la Veščiūno maniera, tai yra plonai ir ekspresyviai, sodo obelį. Pamenu, tąkart jaučiausi partizaniškai ir mokytojams paveikslo nerodžiau, nes drovėjausi taip labai man patikusio „nežinomo išeivijos dailininko“. O šią savaitę visus kviečiu bėgti į „ABA“ – Alberto Veščiūno (1921–1976) parodą „Titanike“ (kuratorius Vidas Poškus) ir pirkti knygą „Albertas Veščiūnas“ (sudarytoja Vaida Ščiglienė). Reikia žiūrėti parodą, švęsti Veščiūno šimtmetį ir skaityti leidinį, ypač menininko laiškus, antraip asmens, „nuo kurio likimas nusisuko“, nepažinsime ir nesuprasime.

Neskaičius knygos, paroda gali pasirodyti mįslinga: viena 1949 m. nuotrauka, kurioje matome du stilingus jaunuolius – Žibuntą Mikšį ir Albertą Veščiūną, šeštojo dešimtmečio Veščiūno piešiniai ir tapyba iš dviejų muziejų (Vilniaus dailės akademijos ir Nacionalinio M.K. Čiurlionio) bei dviejų privačių rinkinių (Janinos ir Vyginto Ališauskų, taip pat sesers Aldonos Veščiūnaitės-Janavičienės) ir Petro Repšio 1980 m. medalis su užrašu: „Gimė Pandėly, mirė Niujorke, visų užmirštas, paveikslai sudeginti, apverkė Žibuntas [Mikšys] Paryžiuje ir mes“.

Kaip susieti šiuos parodos segmentus ir kaip suprasti kolektyvinę amneziją: kodėl Aba (ko verta vien menininko pravardė!), kaip choru skelbia paieškos internete, yra „pamirštas, neįvertintas, mažai žinomas“, nors jo parodos Lietuvoje rengtos 1996, 1997 ir 2001 metais? Ir kaip suvirškinti šokiruojančią žinią, kad 1976 m. Veščiūnui staiga mirus darbo vietoje (dirbo braižytoju architektūros biure) jo kūryba buvo išmesta iš YMCA’os (YMCA ir YWCA – Young Men`s arba Young Women`s Christian Association) viešbučio, kuriame dailininkas gyveno, ir žuvo Niujorko sąvartynuose?

Nebūdama žinovė, tik skaitydama knygą, radau atsakymą Veščiūno laiškuose bičiuliui menininkui Žibuntui Mikšiui: tai kova ir kapituliacija.

1944 m. iš Lietuvos pasitraukęs ir 1949 m. mokslus Štutgarto meno akademijoje metęs ir į JAV persikėlęs Albertas Veščiūnas buvo gražus, gabus, dėmesį traukiantis vyras. Tačiau dėl nepriteklių, graužiančios džiovos, vienatvės, nuolatinės kovos už būvį ir dėl „prakeikto fizinio silpnumo ir su tuo susijusių dvasinių ligų“ Niujorke jautėsi nuolat kapituliuojantis ir meno, ir socialinio statuso, ir asmeninių kovų laukuose. Nuolat kovoti ir dėvint išdidumo kaukę nuolat kapituliuoti, nejaučiant jokio pasitenkinimo, tik pagirias, – tikra kančia. Atrodo, kad Žibuntas Mikšys buvo vienintelis draugas, prieš kurį jam nereikėjo vaidinti: „Tūkstančius kartų aš netgi gal būt prieš savo norą susirišdavau su tūkstančiais žmonių, ieškodamas su jais asmenio santykio, ir absoliutinėj daugumoje buvau sušiktas, nunuogintas ir paliktas kvailiu“ (126). Kitaip nei dauguma jautruolių, Veščiūnas kaltina ne tiek kitus, kiek save: „Tikrumoje ta savybė, kuri daro iš žmogaus baidyklę, besistengiančią paslėpti po išdidumo kauke savo silpnybes, ta baimė sukelti užuojautą, baimė bandyti eiti tarp žmonių be to užsidarymo kaukės, niekuomet nebuvo man svetima“.

Abos laiškuose nėra patoso, savigailos, didžių idealų deklaravimo, tėvynės ilgesio gaidų, arba ne: visa tai yra, tik giliai paslėpta, persunkta per autoironijos sietą. Jo laiškai persiskaito taip, tarsi skaityčiau savo draugų – šiandieninių išeivių, pavyzdžiui, XX a. pabaigos VDA absolventų, – feisbuko „postus“, rašomus Norvegijoje, Vokietijoje, Anglijoje: sarkastiškus, su keiksmažodžiais, su kvailių pašiepimu, su moteris niekinančia gaida. Tačiau nekuriančių draugų išeivių „postuose“ niekada nerasiu svarstymų apie pačių kūrybą, tema „kodėl nekuriu arba kodėl kuriu, bet man nesiseka“ mano kartai neegzistuoja. Tuo tarpu matydamas Meno studentų lygos (žymi JAV dailės ugdymo institucija) kurso draugų darbus Aba rėžia: „Peržiūrėjau kitų darbus ir dar labiau pasijutau sušiktai. Kai kurie dalykai, dėl kurių dar kruvinai kovoju, buvo prieš mane kaip gatavas produktas. (...) darosi aišku, kad jokiomis blatnomis kombinacijomis čia niekada nieko nenustebinsiu, nors stengčiausi, kad pautai suktųsi. Žmogeliai tų kombinacijų pažinime stovi galva aukščiau.“ Arba: „Staiga pamatai, kad tavasis „pranašo žodis“ kartojamas kiekvieno amerikoniško „buržua“ lūpose“, o „mūsų „drąsa“ čia pralenkiama šimtais mylių padoriausio socialinio gyvenimo atstovų su tokiu šaltumu ir savaime suprantamumu, kad ima didžiausia gėda, jog mes kadaise šiuo mirties keliu bandėme eiti ir didžiuotis.“

Taigi Veščiūno kapituliacija yra nulemta ne tik sudėtingo sarkastiškojo menininko charakterio, ne tik, kaip pastebi Vidas Poškus, įtakingų pažinčių neturinčiam dailininkui negailestingos meno rinkos, bet ir asmeninio pasirinkimo „negaminti šūdo“, hiperkritiško požiūrio į save ir į aplinkinius.

Rašyti tik apie parodą, kurioje eksponuojami Alberto Veščiūno sukurti piešiniai, grafikos ir tapybos darbai, reikštų kartoti tyrinėtojų taiklius apibūdinimus: taip, Aba – „kaligrafiniu ir muzikiniu išraiškingumu pasižyminčios linijos virtuozas“, taip, jo „kompozicijose juntamas Europos piešimo  meistrų ir rytietiškosios Zen estetikos alsavimas“ (Vaida Ščiglienė), iš tiesų Veščiūno tapyba (aliejinė, akrilu, tempera) yra unikali, o meistryste ypač stebina portretai; 1958–1959 m.,  Veščiūnui dirbant Pietų Prancūzijos pajūryje, Vilfranšo miestelyje, buvo sukurti paveikslai, nutapyti naudojant senųjų meistrų techniką, išlaikant dažo permatomumą, „flirtą su drobe“, skaidrius spalvų niuansus. Tačiau norint pagaliau atrasti Veščiūną būtina skaityti knygą, nes jos neskaičius – nebus suprastas menininko ir jo kūrybos likimas, nebus pajaustas nuotraukos ir medalio parodoje svoris, nebus aišku, kodėl ir apie 1992-uosius Niujorke galima buvo rasti šiukšlyne (ir vėl) Veščiūno darbų (Arūno Kulikausko informacija, minima Jono Meko „Laiškuose iš niekur“), nesuprasime, kaip į nacionalinius muziejus ir Vilniaus dailės akademijos muziejų bei privačias kolekcijas pateko Abos darbai.

Svajoju, kad nereikės laukti dar vieno jubiliejaus ir Albertas Veščiūnas bus parodytas didelio biudžeto parodoje, gal net panašioje į jo bendraamžės niujorkietės Aleksandros Kašubos, kokia buvo surengta šiemet NDG, o šiandien dėkoju Vidui Poškui, kad Alberto Veščiūno „pamiršimas“, iš dalies nulemtas jo pasirinkimo „galutinai kapituliuoti be jokio pareigos jausmo atsilyginti žmonijai (chi chi)“, privalo būti rašomas kabutėse.

Kapituliuoti Abai nepavyko ir nepavyks. Chi chi.

Paroda veikia iki rugpjūčio 25 d.

Knygą „Albertas Veščiūnas“ galima įsigyti parodoje „Titanike“