Daugiau temų

Eglė Rindzevičiūtė

Įspūdžiai iš „Frieze“ meno mugės Londone

Pokalbio nuotrupa „Frieze Masters“ palapinėje (anglų k.):

Mergina (ryžtingai žingsniuodama tarp galerijų stendų rodo ranka): Išėjimas į tą pusę.

Vaikinas (kaip koks asmeninis treneris eina į priešingą pusę): Tu gali tai padaryti, tu tikrai gali. Einam ten, pažiūrėk į šitą galeriją, tu gali. Žinau, jau greitai užsidarys, bet nieko tokio, galime ateiti rytoj.

Mergina (atsidūsta, apsisuka ant aukštakulnių ir eina paskui vaikiną): Tik ne rytoj. Rytoj mes turim normaliai apsipirkti.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Komercinis kinas neatsisako minties šviesti liaudies masių, nesvarbu, kokiame žemyne jos gyventų. Pastaraisiais metais dažnai pasirenkamos katastrofų, siaubo, apokaliptinio filmo konvencijos. Kalbėdami apie grėsmę žmonijai, tokie filmai dažniausiai aiškina ekologiško gyvenimo taisykles.

Danutė Zovienė

Lietuvos dailininkų sąjungoje (Vokiečių g. 4, Vilnius) 2021 m. spalio 11 d. pristatyta knyga „Gražina Kliaugienė. Su savo tiesa“, ją išleido VšĮ „Nepriklausomi meno kritikai“, sudarė menotyros mokslų daktarė Danutė Zovienė. Knygoje panaudotos nuotraukos iš savaitraščio „Literatūra ir menas“, Lietuvos dailininkų sąjungos, Dailininkų sąjungos leidyklos „artseria“, žurnalo „Dailė“, Lietuvos literatūros ir meno archyvų, taip pat iš Gražinos Kliaugienės šeimos bei dailininkų Jono Daniliauskio, Živilės Bardzilauskaitės ir Jurio Bergino, Jurgitos ir Dariaus Gerlikų, Raimondo Martinėno, Raimondo Savicko, Mindaugo Skudučio, Jūratės Stauskaitės, Ramunės Vėliuvienės, Nijolės Vilutienės, Elenos Nonos Zavadskienės asmeninių archyvų. Viršelyje – Raimondo Savicko paveikslas „Dailės kritikė Gražina Kliaugienė“ (1993) iš Juozo Pilipavičiaus kolekcijos. Leidinio tiražas – 500 vnt. Šia proga publikuojame knygos pratarmę.

Vlada Kalpokaitė-Kručkauskienė

Viename seniausių Vokietijos miestų – menininkės Patricijos Jurkšaitytės paroda

Spalio 6 d. Augsburgo (pietvakarių Bavarija) galerijoje „Neue Galerie im Höhmannhaus“ atidaryta tapytojos Patricijos Jurkšaitytės darbų paroda „Shelters // Bleiben“ – pirmoji menininkės personalinė paroda Vokietijoje. Pastarųjų dviejų dešimtmečių (nuo 2005-ųjų iki 2021 m.) Jurkšaitytės kūrybos pristatymas – Lietuvos kultūros sezono Bavarijoje programos dalis.

Emilija Vanagaitė

Pokalbis su psichikos sveikatos menų festivalio „Ryšiai“ įkūrėja Karolina Zakarauskaite

Šiuolaikinio meno lauke galima pastebėti, kaip madinga tapo naudoti psichikos sveikatą kaip prieigą prie žiūrovo. Kartais atrodo, jog šioks toks šių problemų romantizavimas, estetizavimas pakiša koją nuoširdžiam pokalbiui apie jas, išeičių paieškoms. Šį rudenį vykstantis pirmasis Lietuvoje psichikos sveikatos menų festivalis „Ryšiai“ patraukia savo siekiu kalbėti apie šias problemas tiesiogiai, o ne naudoti jas kaip įrankį. Apie tai ir kitus aspektus kalbuosi su jo įkūrėja, organizatore Karolina Zakarauskaite.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Kai televizoriaus ekrane matau politikų ir politikių, ministrų ir ministrių veidus, kai klausausi jų negyvos, plastmasinės kalbos, jų primityvių argumentų, apima bejėgiškumo jausmas ir neviltis. Jei prieš trisdešimt metų kas būtų pasakęs, kad lietuviai nuoširdžiai pamils komunistę aukštosios partinės mokyklos dėstytoją, būčiau pasukiojęs prie smilkinio pirštą. Dabar taip pat nuoširdžiai mylimi nacionalistai, homofobai ar tiesiog apgailėtini fašistėliai.

Monika Krikštopaitytė

Tarptautinė paroda „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“

Tai glaustai ir įspūdingai papasakota kelių tūkstantmečių istorija, formavusi Europą, ir intriguojantis pasakojimas apie pagrindinę jos tyrinėtoją – nuostabiąją Mariją Gimbutienę (1921–1994). Nors ši lietuvė archeologė nepertraukiamu atkakliu darbu ir drąsia vaizduote, visada paremta sunkiai suvokiamu kiekiu empirinės medžiagos, pelnė pasaulinės garsenybės laurus, pateko į svarbiausių pasaulio archeologų penketuką, Lietuvoje neretai jos įžvalgos palydimos kažkokiu įkyriu „bet“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Roy’aus Anderssono filmas „Apie begalybę“ („LRT Plius“, šįvakar, spalio 1 d. 21.30) – dar vienas režisieriaus bandymas suvokti, kas yra žmogus, jo kasdienybė, vienatvė ir neviltis. Keista, bet pandemijos patirtis, regis, sustiprina Anderssono mintį, kad tik suvokę būties trapumą sugebame įvertinti tai, ką turime. Priešingai nei dauguma kino moralistų, režisierius nepamokslauja, neaiškina, kaip reikia gyventi.

Živilė Pipinytė

Nauji filmai – „Šuolis“

Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“ (Lietuva, Latvija, 2020) prasideda Šaltojo karo kronikos epizodais. Jie taikliai apibūdina situaciją, į kurią pateko JAV prezidentas Richardas Nixonas, kai atgal į SSRS buvo sugrąžintas prieglobsčio paprašęs lietuvis jūreivis. Bet iš tikrųjų filmas prasideda dramatiškais prisiminimais. Nors praėjo pusšimtis metų, Simas Kudirka gerai prisimena tą šaltą 1970-ųjų lapkričio dieną, kai jis peršoko iš laivo „Tarybų Lietuva“ denio į JAV pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“.

Algė Gudaitytė

Nauja Lukiškių kalėjimo versija

Lukiškių kalėjimo kompleksas Vilniaus centre žinomas tikrai visiems. Apipintas istorijomis, gandais, ten kalėjusių ar dirbusių pasakojimais, jis nepaliauja žadinti žmonių fantazijų ir emocijų jau daugybę metų. Baigtas statyti 1904 m., per visą laiką iki pat uždarymo 2019 m. vasarą jis nepakeitė savo išvaizdos ir funkcijos: buvo naudojamas kaip įkalinimo įstaiga. Nuo 2021 m. kovo Lukiškių kalėjimo laikinos nuomos konkursą laimėjo muzikos agentūra „8 Days A Week“. Su vienu iš jos įkūrėjų, Martynu Butkevičiumi, ir kalbuosi saulėtą rytą. Būtent Lukiškėse.