1940-ųjų gegužę naciai įžengė į Belgiją ir Nyderlandus, o britų parlamentas susipyko dėl nesėkmingos kampanijos Norvegijoje. Premjeras lordas Chamberlainas nusprendė trauktis. Karas su Vokietija buvo neišvengiamas, ir vienintelis konservatorius, galintis vadovauti koalicinei vyriausybei, liko į nemalonę patekęs Winstonas Churchillis. Kitaip nei dauguma valdančiųjų, jis visada priešinosi deryboms su Vokietija. Karalius Jurgis VI, nors ir nerodydamas didelio entuziazmo, paskyrė Churchillį premjeru. Kaip tik tada, kai aplink prancūzų ir anglų kariuomenę Europoje ėmė gniaužtis vokiečių žiedas ir prasidėjo Prancūzijos žlugimas, į istoriją įėjęs kaip „keistasis karas“.
Joe Wrighto filmo „Tamsiausia valanda“ (LRT, 26 d. 21.50) veiksmas apima maždaug mėnesį, o didžiąją filmo dalį sudaro premjero kalbos. Tai, kaip jos buvo sumanytos, užrašytos, pasakytos ir kaip sutiktos. Ir tai be galo įdomu stebėti ne tik kaip aukščiausio lygio retorikos pamokas, iš kurių, būkime teisingi, lietuvių politikai net nesistengia mokytis. Profesionalią retoriką dabar keičia vienadieniai pažadai ir pigus populizmas. Trumpai tariant, „gerovės valstybė“ ir panašūs žodžių deriniai, kartais atskiesti kareivio Šveiko pastabomis. Turint omenyje, kad pastarasis oficialiai buvo pripažintas debilu, filmų apie lietuvių premjerus ar kitus valdančiuosius vargu ar greit sulauksime.
Bet grįžkime prie „Tamsiausios valandos“. Kad ji tamsi, pabrėžia ir rūke ar dūmuose paskendę Londono interjerai bei eksterjerai, ir lėtai jais judanti kamera. Wrightas kartu su Churchillį suvaidinusiu ir neatpažįstamai šiam vaidmeniui pasikeitusiu Gary Oldmanu rodo, koks svarbus gali būti vienas ar kitas politiko pasirinkimas. Filme premjeras turi priimti galutinį sprendimą: sutikti, kad vyktų derybos su Hitleriu, pasirašyti gėdingą susitarimą ir taip apsaugoti tautą nuo siaubingų karo padarinių, ar kviesti žmones į kovą. Toks pasirinkimas lyg ir nedera Oldmano personažui, kuris, regis, negali išsižadėti išpaikinto aristokrato įpročių: viskis – rytais, šampanas per pietus, konfliktai su bomondu bei kitoks ekscentriškas elgesys. Tačiau būtent Oldmano pastangos nugalėti gana nuspėjamą scenarijų ir daro filmą gana įtaigų. Ypač tai akivaizdu filmo kulminacijos scenoje, kai metro traukinyje atsidūręs premjeras ima bičiuliautis su tauta, – negali juo nesižavėti, net ir suvokdamas visą scenos dirbtinumą ir net, sakyčiau, propagandinį bukumą, o kartu ir vėl susimąstyti apie asmenybės vaidmenį istorijoje. Žinoma, jei politikas tikrai yra asmenybė.
LRT (šįvakar, 24 d. 22.55) rodo Dougo Limano filmą „Baris Sylas – Amerikos sukčius“. Jo herojus Barry Sealas tikrai nepriminė filme jį vaidinančio Tomo Cruise’o. Kita vertus, juk niekas ir negali priminti šio idealios fizinės formos penkiasdešimtmečio jaunuolio su tyra vaikiška šypsena ir baltais dantimis. Tačiau Cruise’as Sealo vaidmeniui pasirinktas tiksliai, nes jie abu įkūnija amerikietišką svajonę arba tai, kas pasakyta originaliu filmo pavadinimu „American Made“. Abu – ir personažas, ir aktorius – gali žadinti ir susižavėjimą, ir pasidygėjimą. Net jei nematėte dokumentinio filmo apie Sealą, kurį dažnokai kartoja „Discovery“ kanalas, su tokiu veikėju ne kartą susidūrėte, nes Limanas eina seniai pramintais takais ir pasakoja ne kartą matytą istoriją, kurioje – nusikaltimas, narkotikai, machinacijos ir garsus aktorius, vaidinantis „realų“ veikėją.
Barry Selas buvo keleivinių lėktuvų lakūnas, dirbęs ir CŽV, ir Medeljino narkotikų karteliui. Kontrabanda vežiodamas narkotikus ir būdamas slaptasis informatorius, jis užsidirbo milijonus ir sumaniai pasinaudojo 8-ojo ir 9-ojo dešimtmečių JAV politikos balaganu. Sealo istoriją Limanas pagardina žiupsneliu nostalgijos – VHS poetika persmelkia filmą, jo ritmas įtraukiantis, bet asmenybei vietos nelieka. Nors, kita vertus, ar Cruise’as ją suvaidintų?
Asmenybė yra Roy’us Anderssonas, rodantis šiuolaikinio žmogaus tikrovę kaip depresyvų „Monthy Pythono“ cirką. Jis nederina savo vizijos prie tikrovės, bet kuria tai, kas jam svarbu. Šįvakar (24 d. 21.30) „LRT Plius“ parodys 2014 m. sukurtą filmą „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“, kuris užbaigia „Dainų iš antro aukšto“ pradėtą trilogiją apie tai, ką reiškia būti žmogumi.
Pasižiūrėjęs Anderssono filmą kartais pagaunu save, kad televizoriaus ekrane išvydęs kokią nors populiarią lietuvišką žvaigždę matau ne savimi patenkintą narcizę ar narcizą, pasirengusį prekiauti net pačiais intymiausiais dalykais, o Anderssono „Balandžio...“ personažą – desperatiškai rimtą būtybę, iš visų jėgų įsikibusią į mirštančios motinos santaupas, ar be galo liūdną juokingų žaisliukų pardavėją. Juk būtent tokiais keistais veikėjais ir užpildo savo filmų pasaulį režisierius.
Tačiau jo filmuose svarbu ne tik „kas“, bet ir „kaip“. Specialiai įrengtoje Anderssono studijoje kuriami filmai primena senovines drobes, kuriose viskas vyksta lyg vienu metu. Atskirų scenelių nejungia montažas ar kameros judesys. Jos labai tiksliai sukomponuotos, o autorius susieja ne tik siužetus ir nuotaikas, bet ir skirtingus istorijos sluoksnius, todėl visai nestebina nykioje šiuolaikinių personažų kasdienybėje atsiradęs istorinis veikėjas. Visi jie – Anderssono kompozicijos dalis.
Iš esmės tai ir yra poetinis kinas, „įjungiantis“ arba žadinantis mūsų asmenines asociacijas ar apmąstymus apie Europos civilizaciją. Filme „Balandis tupėjo ant šakos ir mąstė apie būtį“ Andressonas interpretuoja Pieterio Bruegelio vyresniojo paveikslą „Medžiotojai sniege“, kuris paskatino režisierių balandžių akimis pažvelgti į žmogaus gyvenimą. Jis sako: „Negaliu nekurti filmų ir negalvoti apie žmogaus egzistenciją. Taip, aš ir esu tas balandis, kuris tupi ant šakos ir mąsto apie būtį. O ji – tragiška, nes visi galų gale mirsime. Bet esu optimistas ir matau, kiek toje mūsų būtyje yra komedijos. Ją ir noriu visiems parodyti.“
Jūsų – Jonas Ūbis
