Vejantis ryškiaspalvį pavasarį

2019 m. pradžioje pasaulinio garso menininkas Davidas Hockney (g. 1937) iš nuolatinės savo rezidencijos Los Andžele intensyviam kūrybiniam darbui persikėlė į vilą Normandijoje, Šiaurės Prancūzijoje. Čia menininkas turėjo galimybę ne tik saugiai išbūti karantino laikotarpį, bet ir atsidėti darbui. „Niekuomet nemėgau minios, tikriausiai tai dėl mano klausos problemų. Man patinka vienatvė, joje suvokiu esantis gamtos dalimi“, – duodamas interviu laikraščiui „The Guardian“ prisipažino menininkas.

Karantinas Hockney tapo vienu produktyviausių laikotarpių. Viešėdamas Normandijoje menininkas išsikėlė tikslą: simboliškai 2020 metais sukurti 220 darbų seriją, kurios tema tapo jo vilą supančios gamtos kismo tyrinėjimas. Beveik dvejus metus tapytojas dirbo kiekvieną dieną, dažniausiai keldavosi apie 5 ryto ir visą laiką piešė. Net ir rūškanomis dienomis jis eidavo laukan ir visuomet rasdavo objektų naujiems kūriniams, o vieno darbo kūryba dažniausiai trukdavo apie pusantros dienos. Taip ne viename interviu apie savo dienotvarkę atvirauja menininkas.

Itin produktyvų darbų kūrimą lėmė ir pasirinkta išskirtinė piešimo priemonė. Tyrinėdamas meno galimybes, Hockney visuomet domėjosi naujausiomis technologijomis bei jų pritaikymu mene. Taip nuo 1980-ųjų menininkas ėmėsi fotografinių koliažų kūrimo bei fotografijos galimybių tyrimo, nuo 2010-ųjų jis mielai popierių su pieštuku iškeitė į planšetę, o aptariamoje parodoje „iPad“ pakeitė ir drobę su teptuku. Visi Normandijos serijos darbai sukurti su išskirtinai Hockney pritaikyta „iPad“ piešimo programėle, kūrybiškai menininką tiek išlaisvinusia, tiek ir įkalinusia savo galimybių ribose.

Karališkojoje Londono dailės akademijoje eksponuojama Hockney darbų paroda pavadinta „Pavasario atėjimas, Normandija, 2020“. Pavadinimas aiškiai nusako, kad atrinkti kūriniai vaizduoja pavasarinį gamtos atbudimą. Vasario mėnesį pradėjęs piešti dar visai plikus, pilkus medžius, menininkas užfiksavo pirmųjų žiedų sprogimą, pirmuosius lapus ir galiausiai kraunamus vaisius. Magišką gamtos kaitos procesą, dar prieš patenkant į parodą, iliustruoja du videodarbai, sudėti iš Hockney kurtų eskizų.

Akivaizdžiai daug įkvėpimo semtasi iš Claude’o Monet (1840–1926) kūrybos, jis taip pat gyveno Normandijoje, netoliese įsikūrusiame Živerni. Ne vien dėl to, kad Hockney naudoja impresionistams itin būdingą plenerinę tapybą, čia taip pat gausu tų pačių objektų vaizdavimo tyrinėjant šviesos kaitą skirtingu dienos metu ir gamtos kaitą skirtingais sezonais. Ne vieną vilos kampelį autorius tapo kelis kartus, galiausiai šios besikartojančios detalės padeda įsivaizduoti menininko namus supančią aplinką. Čia vienas tvenkinys, vienas kelias, viena vyšnia, tie patys medžiai, vis atsirandantys iš skirtingų perspektyvų.

Darbų kompozicijos labai paprastos, dažnai kiek banalios. Dauguma kūrinių eskiziški, greičiau studijiniai. Dažniausiai kompozicijose atsiranda medžiai, kurie aiškiausiai ir ryškiausiai įkūnija pavasario atėjimą. Yra keletas natiurmortų su žiedų kompozicijomis bei gėlėmis. Pora darbų skirti minėtam Monet, juose matome tvenkinį su lelijomis, keli lauko fragmentai lyg ir iš Vincento van Gogho (1853–1890) repertuaro. Rinkinį paįvairina ir keletas lietų fiksuojančių darbų. Šie darbai ne tiek tapybiški (nors ir dirbdamas su planšete, menininkas siekė išlaikyti tapybišką stilių), kiek grafiški. Lietaus lašai šiurkštoki, nerangūs, krentantys brūkšniais tvenkinyje kuria tokius pat nerangius ovalus. Menininkas tarsi skubėjo sugauti pavasarį, nepaliaujamą šviesos, laiko bei sezonų kaitą, o tai galiausiai ir lėmė greitą ir kiek atsainų stilių. Galios darbams suteikia ir eskiziškumą pateisina nebent jų visuma. Trijose didžiulėse salėse, nuklotose dviem eilėmis to paties formato ant popieriaus atspausdintų darbų, yra 116 kūrinių, sukurtų vos per keturis mėnesius.

Nors menininkas išlaiko labai savitą stilių, o darbuose vyrauja šviesi bei Hockney būdinga ir šiai serijai itin tinkanti spalvų paletė, kai kuriuose darbuose spalvos, regis, netgi per ryškios, netikros, it žvelgtum į kompiuterio ekraną. Rėkiantis, akį varginantis koloritas griauna pavasarinio stebuklo magiją ir primena žiūrovui, kad tai nėra tikri paveikslai, tai darbai, sukurti kompiuterinėmis priemonėmis, – kažkas netikro, negyvo. Kartu darbuose greitai galima pastebėti daug iš anksto paruoštų raštų, iš kurių menininkas dėlioja debesis, lapiją, žolę, krūmynus, kai kada pačius medžius. Taškelių, linijų, dėmelių kompozicijos kartojasi ir pinasi tarpusavy, kol galiausiai supanašėja ir tampa nuspėjamos.

Įdomu, jog žvelgiant į šiuos darbus kitaip ima veikti ir žiūrovo matymas. Akys greitai ima ieškoti pasikartojančių motyvų, spalvų. Žvilgtelėjus į darbo visumą greitai kyla noras prieiti arčiau, įsigilinti ir perprasti, kurias virtualias teptukų žymes naudojo menininkas, kuriuos raštus pasitelkė. Šį žaidimą salėse žaidžia dauguma, ir galiausiai žiūrovai nesistengia aprėpti viso vaizdo, stebėti pavasario kaitą, bet ieško panašių, pasikartojančių technologinių sprendimų.

Ši darbų serija – menininko asmeninis gamtos tyrimas, noras sugrįžti prie savo šaknų. Darbuose Hockney siekė užfiksuoti tai, ko kamera nesugeba pagauti: trapų, intymų gamtos buvimą ir kismą. Vis dėlto pasirinkta kūrybos priemonė, nors ir suteikė laisvę greičiau ir paprasčiau dirbti, galiausiai nepadėjo pasiekti įtikinamo rezultato. Taip pat tai nėra pirmasis Hockney įamžintas pavasaris. Dar 2011 m. su tuo pačiu „iPad“ menininkas užfiksavo gimtojo Jorkšyro pavasario budimą. Šią seriją sudarė 52 kūriniai ir tai buvo pirmieji menininko planšete kurti ir eksponuoti darbai. Jorkšyro serijos darbai kurti kaip piešiniai, o Normandijos darbuose menininkas siekė tapybos įspūdžio.

Dalis serijos kūrinių spaudoje buvo publikuojami griežčiausio karantino mėnesiais. Menininkas kalbėjo: „Jie negali atšaukti pavasario, visa kita gali sustoti, bet tik ne pavasaris.“ Nerimo apimtus bei liūdesy paskendusius žiūrovus Hockney ragino pasiimti priemones ir piešti, sugrįžti į gamtą, iš naujo ją vertinti ir atrasti. Šiandien Normandijos darbų serija keliauja po meno erdves. Pirmiausia kūriniai buvo eksponuojami Paryžiaus galerijoje „Galerie Lelong & Co“, vėliau – Karališkojoje Londono dailės akademijoje, iš kurios keliaus Belgijon („Centre for Fine Arts“, Briuselis (BOZAR), 2021 m. spalio 8 d. – 2022 m. sausio 23 d.) ir lygiagrečiai bus eksponuojami „Musée de l’Orangerie“ (Paryžius, 2021 m. spalio 13 d. – 2022 m. vasario 14 d., paroda vadinsis „Metai Normandijoje“ ir čia bus eksponuojamas ne tik pavasario kūrybos laikotarpis).

Paroda Karališkojoje dailės akademijoje veikia iki rugsėjo 26 d.