In memoriam Romualdui Rakauskui

„...tik fotografija įprasmino mano pragyventą laiką, neleido jam išblukti, išsitrinti“, – rašė Romualdas Rakauskas savo knygos „Šiokiadieniai“ įžangoje (Kauno fotografijos galerija, 2012). Jis buvo viena reikšmingiausių figūrų Lietuvos fotografijoje. Kartu su Antanu Sutkumi, Algimantu Kunčiumi, Aleksandru Macijausku jis sukūrė legendą, buvo vienas tų, kurių dėka susidomėjau fotografija. Prieš penkiolika metų kartu rengėm jo kūrybos albumą „Fotografijos“. Austėja Čepauskaitė užrašė Rakausko pasakojimus apie gyvenimą ir fotografijos ciklus, kurių ten pristatėme trylika (E. Karpavičiaus leidykla, 2009). Dabar tai jau – praėjusios epochos liudijimai.

Rakauskas gimė vos prasidėjus karui, Lietuvoje jau šeimininkaujant vokiečiams. Jo pirmasis vardas buvo Jonas, bet grįžę sovietai tėvą, buvusį viršaitį ir šaulių vadą, ištrėmė į Karagandos lagerį ir motinai su sūnumi teko slapstytis keliaujant iš kaimo į kaimą. Ji pasikeitė pavardę, o sūnų pradėjo vadinti antruoju vardu – Romualdas. Tėvas grįžo, bet sūnus tada jau išvažiavo į Vilnių studijuoti. Iš pradžių – lietuvių kalbos ir literatūros, o padirbėjęs spaustuvės cinkografijoje galėjo pereiti į išsvajotą žurnalistiką. Dar mokykloje rašė apsakymus, reportažus, spausdino juos Mažeikių rajono laikraštyje, kuris kartais publikuodavo ir jo fotografijas. Pamažu fotografija įtraukė. Panašu, kad dėl to buvo kalta pažintis su Sutkumi. Tas jam pasiūlė kartu parengti knygą apie Vilnių: „Romki, padarom va tokį daiktą!“

Vilnius Rakauskui, kaimo vaikui, buvo svetimas. Su juo supažindino dailininkas Rimtautas Gibavičius. Jiedu važinėjo motociklais, laipiojo ant stogų ir fotografavo bažnyčias, geležinkelį, teleobjektyvu pritraukė naujuosius daugiabučius taip, kad jie atsidurtų šalia Gedimino pilies bokšto. Nusileidęs į gatves Rakauskas fotografavo žmones – senuką, sningant klijuojantį plakatus senamiestyje, vaikus, šokinėjančius grindinį laistančio sunkvežimio paleistame „fontane“, Černiachovskio (dabar Žaliuoju) tiltu dardančius sunkvežimius, aikštės švytėjimą tarp Katedros kolonų. Knygos „Vilniaus šiokiadieniai“ („Mintis“, 1965) dailininko Gibavičiaus sudėliotos jo ir Sutkaus fotografijos pasakojo apie judrią, emocingą miesto kasdienybę visais metų laikais.

Dar studijuodamas Rakauskas dirbo fotožurnalistu savaitraštyje „Literatūra ir menas“, baigęs įsidarbino žurnale „Mūsų gamta“. Bet jam labiau patiko fotografuoti žmones nei gyvūnus ir peizažus. Kai žmona Dalia pradėjo lauktis dukters Eglės, nuomojamo buto šeimininkė liepė išsikraustyti. Kaip tik tuo metu kuriamo žurnalo „Nemunas“ redaktorius Antanas Drilinga pakvietė Rakauską bendradarbiauti, o tai reiškė galimybę gauti butą Kaune. Žurnalui Rakauskas kūrė viršelius ir fotografavo iliustracijas straipsniams, rengė fotografijos puslapius, kuriuose pristatė meno naujienas ir kūrėjus. Už drąsias publikacijas žurnalo redaktorius buvo atleistas, bet Rakauskas dirbo toliau. Jo dėka „Nemunas“ tapo svarbiu fotografijos leidiniu. Atlikdamas užduotis jis užfiksuodavo kadrų ir sau. Pavyzdžiui, kartą fotografuodamas „Mis studentės“ rinkimus nukreipė objektyvą į publiką ir ten pastebėjo susiglaudusią porelę. Taip po truputį susidėliojo ciklas „Švelnumas“ (1961–1985). Įsimintiniausias kadras – kai operuojamas Parkinsonu sergantis siuvėjas iškelia nebedrebančias rankas.

Bendraudamas su žurnale dirbančiais literatais Rakauskas pradėjo ieškoti kitokios fotografijos išraiškos. Tiesa, iš pradžių „Šviesos“ leidyklai pasiūlė analogišką „Vilniaus šiokiadieniams“ leidinį „Mūsų Kaunas“ (1976). Be to, fotografavo moderniąją Lietuvos architektūrą (1982) ir „Žalgirio vyrus“ (1987). Tačiau tokios fotografijos jis nevertino. Jo tikslas buvo fotografuojant žmones sukurti literatūrai prilygstančias metaforas. Taip prasidėjo ciklas „Žydėjimas“ (1974–1984), kuris visiems labiausiai asocijuojasi su Rakausko pavarde. Pražydus obelims jis pradėdavo dviejų savaičių kelionę, kol pasiekdavo šiaurinius Lietuvos rajonus, kur medžiai žydėdavo vėliausiai. Atvykęs į vietą paieškodavo žmonių, kuriuos paversdavo savo režisuojamo spektaklio aktoriais. Močiutė po byrančiais žiedlapiais, ant akmens sėdintis diedukas su gėlių puokšte, berniukas su baltu triušeliu – tai jau vaizdai-ikonos. Dabar „Žydėjimas“ gali atrodyti sentimentalus, bet Rakauskui čia buvo svarbus būties laikinumo apmąstymas – juk žydėjimas trumpas. Ir jo kartos nostalgija prarastiems namams – tai simbolizuoja kadras, kuriame traktorius verčia žydinčią obelį.

Rakauskas dažnai fotografavo ir pačius rašytojus, jiems skyrė ne vieną leidinį. Vieną vasarą aplankęs bitininkaujantį poetą Gintautą Dabrišių jis sugalvojo fotografuoti rašytojus jų tėviškėse. Taip atsirado ciklas „Įkvėpimo žemė“ (1983–1993). Jo fotografijose – dabar jau amžinai – Jonas Mikelinskas mirko kojas Mūšoje, Marcelijus Martinaitis stato iš gimtinės atkeltą namą, laukuose apie kažką mąsto Juozas Aputis, prie aprašinėtos Užupio sienos stovi Jurga Ivanauskaitė, Jurgis Kunčinas rodo, kaip mokąs skraidyti, o Ričardas Gavelis nueina per lietų link Aušros vartų ir paskutinį kartą atsigręžia.

Prasidedant naujajam tūkstantmečiui Rakauskas suprato, kad turi bėgti nuo akivaizdaus grožio aktų cikle „Pavasario mergaitės“ (1981–1994). Dabar jis stambiu planu fotografavo į atlaidus susirinkusių „Mūsų veidus“ (1999–2007) – raukšlėtus, perkreiptus, nurimusius, atitrūkusius nuo šurmulio. Tuo pat metu jis fiksavo prie bažnyčių susirinkusiųjų švelnumą cikle „Užuovėja“. „Aš toks esu, – pripažino Rakauskas. – Akcentuoju gražumą, tendencingai atsirenku. Taip, žmonės būna ir girti, ir pjaunasi, ir mušasi. Ką padarysi – toks gyvenimas. Bet gi mušasi tik kartais! O kartais gražiai gyvena – ir tuos dalykus galima atskirti. Aš į tą pusę, kur mušasi, neinu. Atsirenku tai, kas man vertingiausia. Kaip žmonės bendrauja. Kaip sunkiai pasako gerą žodį!“ Rakauskas tos akimirkos sulaukia, ir nuo skurdo surambėjusi Lietuva nušvinta. Jo žvilgsnio mums trūks.