Fotobloke – „nieko ypatingo“

„Iš pradžių, kai tik pradėjau dirbti Slovakijoje ir aplinkinėse šalyse, mane nustebino išskirtinis to regiono nuobodumas. Baltijos jūra graži, paplūdimiai malonūs, bet vanduo toks šaltas, kad joje neįmanoma maudytis. Slovakijoje turime Aukštuosius Tatrus, kurie yra gražūs kalnai, bet palyginus su Alpėmis jie atrodo daugiau kaip kalvos. Kai svečiai iš užsienio paprašo jiems parodyti įdomiausias vietas, tu visiškai suglumsti ir pradedi gėdytis, nes nėra nieko išskirtinio. Viskas tam tikra prasme vidutiniška.“ Taip rašo slovakų fotografas Martinas Kolláras, komentuodamas savo knygą „Nieko ypatingo“, išleistą 2007 metais. Ši knyga padaryta iš fotografui užsakytos „Ataskaitos apie visuomenės būklę“ medžiagos. 2001–2004 m. Kolláras nuvažiavo 14 000 kilometrų fotografuodamas Slovakiją, Bulgariją, Čekiją, Estiją, Lenkiją, Rumuniją ir Vengriją. Ten nepamatė nieko ypatingo, bet juokingų, kartais kvailokų situacijų apšepusiose vietovėse pakako knygai. Ją vartant akivaizdu: šį regioną sudarančios šalys turi kažką bendro. Galbūt fotografo minėtą nuobodulį. Taip pat – skurdą ir estetinio skonio trūkumą. Ir dar – viso to neįsisąmoninimą. Nujaučiamas regiono ypatingumas paskatino lenkų menotyrininkus Adamą Mazurą, Łukaszą Gorczycą ir Natalią Żak patyrinėti Vidurio Europos fotoknygą kaip reiškinį.

Šis regionas, kurio, anot kuratorių, nuo kitų neatskiria jūros, kalba ar ideologija, yra „akloji dėmė“ pasaulio fotografijos (ir ne tik) istorijoje. Tai, kas vadinama pasaulio fotografija, yra Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Amerikos, Rusijos, šiek tiek Japonijos ir kitų Vakarų Europos šalių nacionalinė tradicija. Vidurio Europa joje pasirodo tik kaip keleto garsiausių fotografų – Brassaï, Josefo Koudelkos, André Kerteszo, László Moholy-Nagy ir keleto kitų – gimtieji kraštai. Bet tie fotografai gyveno ir dirbo Vakarų Europos ir Amerikos miestuose.

Mėgindamas ištaisyti padėtį, Bratislavos Vidurio Europos fotografijos rūmų vadovas Václavas Macekas XXI a. pradžioje inicijavo Europos fotografijos istorijos perrašymą. Idėja buvo paprasta – kiekvienos šalies ekspertai aprašo savo šalies fotografiją. Paskui jos sudedamos į trims laikotarpiams skirtus tomus abėcėlės tvarka. Rezultatas buvo įspūdingai keistas. Daugybės iki tol negirdėtų faktų kontekste didieji Prancūzijos ar Anglijos pasiekimai sumenko, išryškėjo tendencijų prasilenkimai ir sutapimai laike. Dar vienas aspektas suintrigavo Adamą Mazurą. Lenkų fotografas Janas Bułhakas sudalyvavo trijų šalių – Lietuvos, Lenkijos ir Baltarusijos – fotografijos istorijoje. Baltarusijoje gimęs Moišė Ravivas Vorobeičikas, paskui tapęs Moï Ver, dar vėliau – Moshe Ravivu, Ciuriche ir Leipcige išleido modernistinę knygą „Vilniaus žydų gatvė“, o išgarsėjo knyga apie Paryžių. Romanas Vishniakas, vadinamas rusų ir amerikiečių fotografu, kiek vėliau, dar prieš prasidedant Holokaustui, dokumentavo viso regiono žydų gyvenimą. Ir tai – tik keletas su Lietuva susijusių pavyzdžių. Daugelis šio regiono fotografų buvo nomadai, nes juos blaškė netvarus šalių politinis statusas, stumdomos teritorijų ribos ir kintanti etninė sudėtis. Kartu su fotografais iš vienos šalies į kitą keliavo ir fotografijos tendencijos. Nors kiekviena šalis stengėsi per fotografiją teigti savo tapatybę, žvelgiant iš toliau matyti, kad sprendimus paveikė panašios problemos ir ideologijos.

Tai geriausiai galima atskleisti per fotoknygas, kurios pasakoja ne žodžiais, o vaizdais „iš tikrovės“, todėl pasiekia mases, ne tik galerijų lankytojus. Britų fotografo Martino Parro ir kritiko Gerry Badgerio 2004 m. išleisti du solidūs fotoknygos istorijos tomai daugelį pirmą kartą sudomino šia raiškos forma. Bet britai ir vėl išsamiau pristatė tik Vakarų Europą ir Ameriką. Lenkų kuratoriai, surengdami parodą „Fotoblokas“, užsispyrė įrodyti, kad visų apeinamas Vidurio Europos regionas taip pat turi įdomią fotoknygos istoriją. Pavadinimas – tai nuoroda į regiono šalis neseniai siejusią (ir sutartinai įveiktą) priklausomybę Rytų, arba komunistiniam, blokui. Pirmiausia kuratoriai į Krokuvą sukvietė fotografijos tyrinėtojus iš pasirinktų šalių – Rumunijos, Vengrijos, Čekijos, Slovakijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos – pristatyti po kelias, jų manymu, įdomiausias knygas, susijusias su visą regioną aprėpiančiais sociopolitiniais procesais. Būtent į juos, o ne į nacionalinius ypatumus orientuodamiesi jie atrinko knygas ir komponavo ekspoziciją Krokuvos Tarptautiniame kultūros centre. Tokia parodos struktūra padeda pamatyti bendresnes tendencijas. Be to, buvo surinkta kuo daugiau vienos knygos egzempliorių, kad žiūrovai galėtų jas vartyti, kad stenduose ar ant sienų būtų galima parodyti ne vien viršelį ir atsitiktinį atvartą, bet atvartų seką.

Nežinau, ką į Vilnių atvežtoje parodoje mato konteksto nežinantis žiūrovas, nes pati Krokuvoje pristačiau kelias fotoknygas iš Lietuvos ir klausiausi kolegų pasakojimų. Todėl dabar, Nacionalinėje dailės galerijoje apžiūrinėdama stendus, užmesdama akį į šalia eksponuojamus atspaudus iš galerijos fondų, prisimenu tų knygų vartymo ir aptarinėjimo patirtį. Turbūt pačioje pirmojoje Lenkijos fotoknygoje, išleistoje 1920 m., spalvoti Krokuvos vaizdai atspausdinti ant atskirų lapelių ir įklijuoti kaip unikalios vertybės. Lvove gimusi lenkė Janina Mierzecka 3-iajame dešimtmetyje sumanė sudaryti įvairių profesijų atstovų rankų taksonomiją, o čekai Antoninas Bečváras ir Bohuslavas Šimákas 6-ajame dešimtmetyje klasifikavo kalnų debesis. 1943 m., okupuoti nacių, latviai išleido knygą apie pirmosios sovietų okupacijos ideologinį melą ir siaubą. Vengrės Ata Kandó ir Violette Cornelius 1956 m. fotografavo po numalšinto sukilimo iš šalies bėgančių vengrų šeimas. Pamenu, kaip kuratoriai džiaugėsi galį parodyti 1972 m., dar cenzūruojamos kultūros laikais, Natalios LL ir Vilniuje gimusio Andrzejaus Lachowicziaus išleistą savadarbę knygą, pristatančią jų performansus fotoaparatui. Pasilinksminome, kai Vladimiras Birgusas rodė Milados Einhornovos knygą-filmą vaikams apie ožiuko nuotykius Prahoje. Parodoje traukomi stalčiai neatkūrė patirties, kai tylėdami vartėme vos pasibaigus karui lenkų išleistą knygą apie Holokaustą. Ilgai žiūrinėjau storą propagandinį leidinį, pasakojantį, kaip buvo statomas modernus Maršalkovskos rajonas sugriautoje Varšuvoje.

Bet prisiminimų nepakanka. Tik parodoje atsiskleidžia slovako Peterio Pukluso knygos „Handbook to the Stars“ (2011) koncepcija. 31 knygos egzempliorius ant sienos išdėliojamas taip, kad susijungtų atvartuose matomi chaotiškai išdėliotų vaizdų fragmentai – taip išryškėja „slaptas“ fotografijų žvaigždynas. Ji iliustruoja paties „Fotobloko“ idėją – stenduose ir teminiuose skyriuose susieti skirtingose šalyse dirbę fotografai nejučia kūrė bendrą Vidurio Europos vaizdą. Tarpukariu visi aukštino savo etninę tapatybę, tautinius chorus ir drabužius, dainų šventes ar spartakiadas, bet valdžia draudė knygas apie skurdą, o išleistas sunaikindavo. Sovietinėje sistemoje ne tik propagandinių leidinių sudarytojai stengėsi demonstruoti modernizacijos energiją, net ir kurdami tokias knygas kaip Antano Sutkaus ir Romualdo Rakausko „Vilniaus šiokiadieniai“ (1965). Paskui visi puolė dokumentuoti sistemos žlugimą: streikus Gdansko laivų statykloje, Lenkijos politinius kalinius, Rumunijos revoliuciją, 1991-ųjų įvykius Rygoje. Visas šio regiono knygas sieja ir santykinis skurdas, lyginant su Vakarų leidyba: pasenusios technologijos, prastesnis popierius ir dažų trūkumas.

Iš daugybės galimų pasirenku dviejų fotografų knygas, kurių atsiradimo istorijos nusako, ką reiškia gyventi ir kurti Vidurio Europoje. Tarpukariu Kata Kálmán važinėjo po Vengriją ir fotografavo skurstančius žmones, ne tik benamius, valstiečius ir darbininkus, bet ir nusigyvenusius bajorus – tik portretus stambiu planu. 1937 m. ji išleido knygą „Tiburc“, kuri nepatiko Miklóso Horthy režimui, bet buvo greitai išparduota, nes ją įvertino šalies ateitimi tikintys vengrai. 1940 m. išleistoje knygoje „Akis į akį“ – karui išteklius tiekiančios šalies žmonių veidai. 1955 m. „Naujoji Tiburco vizija“ jau suredaguota kaip propagandinis leidinys. Fotografė buvo priversta iš ankstesnių dviejų knygų išrinkti veidus tik tų, kuriems pasisekė, kad atitiktų socialistinės sistemos progreso idėją.

Kita – 9 knygelių serija „Po 55 metų“. Didžiosios depresijos metais nusigyvenęs leidėjas Carlas Sarapas su žmona Johanna Triefeldt 4-ajame dešimtmetyje fotografavo Estiją atvirukams, o paskui pražuvo Sibiro lageriuose. Estijai atkūrus nepriklausomybę, Peeteris Toomingas surado tas pačias vietas ir jas fotografavo panašiais fotoaparatais. Net susirado tuos pačius žmones, o neradęs fotografavo tik peizažą – javų lauką ir tą patį debesį danguje. Nors pasikeitimų yra, jie atrodo minimalūs. „Prieš“ ir „po“ fotografijų knyga patvirtina Estijos tapatumą – kad sovietinė sistema jos iš esmės nepakeitė, kad to blogo laiko tarsi nebuvo.

Kuratorių parinktos knygos, unikalių leidinių gausa liudija priešingai – kiek čia visko buvo. Ši paroda turėtų apkeliauti ne tik Vidurio, bet ir Vakarų Europą, kuriai metas keisti pasaulio fotografijos sampratą. Jausmas, jog šiame regione nėra nieko ypatingo, turi išnykti kaip istorinis nesusipratimas.

Paroda vyksta iki spalio 3 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)