Daugiau temų

Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ programa

Rugsėjį devintąjį kartą vykstančių „Kreivių“ filmų programos formatas ištikimiems festivalio lankytojams pasirodys pažįstamas – konkursinė trumpametražių filmų programa, šmaikščiai vadinama „Trumpikėmis“, ir bendroji festivalio programa „Kryptys“. Taip pat neišblėsta festivalio organizatorių noras plėtoti atminties temą, į ją gilintis ir ieškoti istorijos paraštėse užmirštų ar iš naujo prisimintų queer tapatybių – šiemet išplečiama „Atminčių“ programa, kviečianti pažvelgti ir į Rytų Europos ankstyvąjį queer kiną. Festivalyje vietą atranda ir ukrainietiškas kinas – su pora į festivalį atvykstančių režisierių atkeliauja ir keli trumpametražiai filmai, kurie bus rodomi specialiame seanse.

Apie vieną šios vasaros diskusiją

Vasarą, kai stoja vadinamasis „agurkų sezonas“, medijos mėgsta skandalus. Šiemet vienas toks liepą kilo Lenkijoje, kai Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vieną vasaros dieną įsijungęs „Lietuvos ryto“ televiziją pasijutau keistai. „Naujos dienos“ studijoje sėdėjo vyriokas, labiau primenantis „Dviračio žinių“ personažą, o ne karo ekspertą, kokiu jis buvo pristatytas. Iš po plačios eksperto juodų marškinėlių iškirptės kyšojo krūtinę puošiančios tatuiruotės fragmentas, iš burnos sklido, švelniai tariant, paviršutiniški teiginiai, kurių leksika priminė Michailo Zoščenkos personažų monologus.

Laimutė Ligeikaitė

XXVI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje Nidoje apsilankius

Tarp gausybės vasaros kultūros renginių neabejotiną kokybės svorį išlaiko Thomo Manno festivalis Nidoje, kasmet liepos mėnesį kviečiantis į akademinės muzikos koncertus, intelektualų diskusijas, rytinius skaitymus, naktines filmų peržiūras, dailės parodas. Kaip žinome, Thomo Manno kultūros centro rengiamas festivalis neturi nieko bendra su poilsinio atostogų renginio formatu. 26-erių metų tradiciją skaičiuojantis savaitės trukmės intelektualų ir menininkų koncentratas yra tapęs vienu reikšmingiausių ir kokybiškiausių kultūros forumų, kurio gerai apmąstyta tematika, programos, svečių įžvalgos skamba drąsiai ir aktualiai. Humanistinių vertybių ir kultūros kaip atsvaros brutaliai jėgai svarbą visuomet pabrėžia festivalio globėjas, Neringos garbės pilietis, prezidentas Valdas Adamkus, kurio sveikinimo žodį pradžios koncerte, prezidentui šįkart negalėjus atvykti, perskaitė Neringos meras Darius Jasaitis, giminingas mintis išsakė Vokietijos ambasadorius Matthias Sonnas, apsilankęs beveik visuose renginiuose, Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.

Linas Vildžiūnas, Laima Kreivytė

Liudvikas Jakimavičius (1959 08 21–2022 08 01)

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Natalija Arlauskaitė

Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

Linartas Tuomas

Nostalgija, utopija, ekonomija

Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.

Vilniaus miesto muziejus

Pokalbis su parodos „Kas į Viršulus?“ kuratoriumi

Kodėl Viršuliškės tokios žalios? Ką bendro turi Vilnius ir Kyjivas? Nuo kokio projekto prieš keliasdešimt metų Viršuliškes išgelbėjo rajono bendruomenė? Įpusėjus Vilniaus muziejaus parodai „Kas į Viršulus?“ savo mintimis apie miestų plėtrą, rajonų bendruomenes ir istoriko darbą tiriant savo aplinką dalinasi parodos kuratorius, turbūt geriausiai Viršuliškių istoriją išmanantis žmogus visoje Lietuvoje, o gal ir visame pasaulyje, istorikas Povilas Andrius Stepavičius.

Jonas Ūbis

Krėsle prie televizoriaus

Vasarą televizijos atostogauja, todėl nenuostabu, kad jos kartoja net dešimt kartų rodytus filmus ir tampa įvairių virėjų bei visų galų „influencerių“ abejotinų galimybių demonstravimo aikštele. Vasara be televizoriaus – sveikas pasirinkimas. Nenutuksite ir sumažės grėsmė tapti mizantropu (-e). Tiems, kurie žalingų įpročių nelinkę atsisakyti, priminsiu kelis dėmesio arba laisvo laiko vertus filmus.

Jelena Škulis

Paroda „Magdalena Abakanowicz. Absoliuti“ Vroclave

Į Vroclavą atvykstu pristatyti doktorantūros tyrimo simpoziume „Metodai vizualiuose menuose“ Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademijoje, bet, kaip dažnai būna, tyrimai nei prasideda, nei baigiasi konkrečiu laiku ar vieta. Jie tęsiasi, kertasi ir kartais nuklysta. Muchuanas Wangas, kinų skulptorius, šiuo metu studijuojantis doktorantūroje Lenkijoje, taip pat pristato savo tyrimus iš medžiagos. Wangas kuria popierinius, medžiaginius ir vandeninius tankus. Man labiausiai įstrigo tankas iš ledo. Tirpstantis. Naiviai mąstau, kad tokia turėtų būti būsimų ginklų ateitis.