Kaip skamba kaimynystė

Tarp gausybės vasaros kultūros renginių neabejotiną kokybės svorį išlaiko Thomo Manno festivalis Nidoje, kasmet liepos mėnesį kviečiantis į akademinės muzikos koncertus, intelektualų diskusijas, rytinius skaitymus, naktines filmų peržiūras, dailės parodas. Kaip žinome, Thomo Manno kultūros centro rengiamas festivalis neturi nieko bendra su poilsinio atostogų renginio formatu. 26-erių metų tradiciją skaičiuojantis savaitės trukmės intelektualų ir menininkų koncentratas yra tapęs vienu reikšmingiausių ir kokybiškiausių kultūros forumų, kurio gerai apmąstyta tematika, programos, svečių įžvalgos skamba drąsiai ir aktualiai. Humanistinių vertybių ir kultūros kaip atsvaros brutaliai jėgai svarbą visuomet pabrėžia festivalio globėjas, Neringos garbės pilietis, prezidentas Valdas Adamkus, kurio sveikinimo žodį pradžios koncerte, prezidentui šįkart negalėjus atvykti, perskaitė Neringos meras Darius Jasaitis, giminingas mintis išsakė Vokietijos ambasadorius Matthias Sonnas, apsilankęs beveik visuose renginiuose, Thomo Manno kultūros centro direktorė Lina Motuzienė.

Šių metų festivalio „Kultūros kraštovaizdžių“ tema – „Kaimynystė“. Kadangi kelerių metų temos tvirtinamos gerokai iš anksto, užklupusios aktualijos joms suteikia dar daugiau atspalvių ir kontekstų. Neseniai pėdsaką palikus pandemijai ir karantinui, šį kartą ryškiausią antspaudą renginiams deda karas Ukrainoje. Taigi, kad ir kokia plati būtų kaimynystės sąvoka, šiandien ji skamba ir bauginamai, ir paradoksaliai. Politiniu, socialiniu, dvasiniu rakursais pamąstyti apie kaimynystę pirmiausia kvietė žodžio programa, kurioje susitikome su kino režisieriumi Sergejumi Loznitsa (dalyvavo ir Vytautas Landsbergis), rašytoju ir filosofu Jaroslavu Melniku, istorikais Vygantu Vareikiu, Eduardu Mühle, Lenkijos ir Vokietijos bendradarbiavimo fondo vadovu Corneliumi Ochmannu, publiciste ir rašytoja Kerstin Holzer bei kitais Lietuvos ir užsienio istorikais, žurnalistais, menininkais. Pokalbius moderavo Aurimas Švedas, Egidijus Aleksandravičius, Irena Vaišvilaitė, Joanna Maria Stolarek, Laurynas Katkus, Ruth Leiserowitz, lietuvių ir vokiečių kalbomis profesionaliai vertėjavo nenuilstančioji Jūratė Žukauskaitė, susitikimuose su S. Loznitsa anglų ir rusų kalbą derino Dmitrijus Gluščevskis. (Beje, su vokiečių kultūra ir kalba siejamame festivalyje pradeda įsigalėti anglų kalba, ypač nustebino Vokietijos ambasadoriaus sveikinimo žodis angliškai. Ar nebus prarandama dalis renginio savitumo?) Kai kuriuos svečius pristatė partnerių – Goethe’s instituto Lietuvoje, Vokietijos istorijos instituto Varšuvoje filialo Vilniuje – atstovai. Savitą asmeninį santykį su kaimynystės ir bendrystės fenomenu išreiškė ir esė konkurso (globojamo L. Katkaus) finalininkai Augustas Sireikis (laureatas), Gintarė Valionytė, Dorota Sokolovska.

Nors festivalis turėjo pagrindinę liniją, žinoma, jis aprėpė ir daugiau temų bei aktualijų. Th. Manno kūrybos ištraukas tradiciškai skaitė Antanas Gailius, R. Leiserowitz ir L. Katkus; su gamta siejamą tarpdisciplininį projektą stebėjome Virginijos ir Kazimiero Mizgirių menininkų namuose; kino programa mynė ant skaudžių aktualijų – turėjome galimybę pamatyti šviesaus atminimo Manto Kvedaravičiaus filmą „Mariupolis“ (dalyvaujant keliems kūrybinės grupės nariams), savo dokumentinius filmus pristatė režisieriai S. Loznitsa („Maidanas“) ir Barbara Sieroslawski („Mergaičių pasakojimai“). Liepos 16-ąją, minint Th. Manno bičiulių dieną, siejamą su data, kai prieš 92 metus rašytojas su šeima pirmąkart atvyko atostogų į Nidoje pasistatytą vasarnamį, vokiečių rašytoja K. Holzer, tęsdama Th. Manno šeimos narių portretų liniją, suteikė progą išgirsti savo skaitomos leidybai dar rengiamos knygos apie Moniką Mann ištraukas („Monika Mann ir jos gyvenimas Kapryje“), per nuotolinį pokalbį su R. Leiserowitz praskleidė šios talentingos, nors tūnojusios užmaršties šešėlyje, rašytojos gyvenimo širmą.

Grupė menininkų iš įvairių šalių tradiciškai pateikė savo darbus Vilniaus dailės akademijos Nidos meno kolonijoje, o susitikimas su Lietuvoje gyvenančiu ukrainiečiu fotografu Valentynu Odnoviunu Kuršių nerijos istorijos muziejuje ir čia eksponuojama nedidelė jo ilgai kuriamos serijos dalis – kulkų suvarpytų ir užtinkuotų pastatų fragmentų nuotraukos – prasmingai simbolizavo praeities ir dabarties priešiškos kaimynystės žaizdas. „Užtinkuotos kulkų skylės išlieka kaip 1944 m. rugpjūčio 1 – spalio 2 d. Varšuvos sukilimo įvykių liudininkės. Pėdsakai, žymintys nacistinės Vokietijos okupaciją“, – taip pristatoma paroda, kurią pakomentavo pats menininkas ir kuri labai taikliai atliepė šių dienų rusofašistų sušaudomos laisvės skausmą. Sušaudomos ir tarsi vėl „užtinkuojamos“ mūsų visų stiprybe ir atmintimi.

Muzikos programa Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje visuomet sulaukia itin gausių klausytojų atidaus dėmesio, šiemet netgi paneigė sklandantį mitą, esą vokiečiai nevyksta į mūsų pajūrį dėl nesaugumo. Kaskart pilnutėlėje bažnyčioje galėjai matyti daug jaunimo, nuolatinių festivalio lankytojų, vokiečių, olandų, lenkų, kitų šalių svečių. Šių metų koncertų turinys atspindėjo fizines ir simbolines kaimynystės ribas. Ilgametė programos sumanytoja ir kuratorė muzikologė Vytautė Markeliūnienė į temą įliejo dar ir giminystės matmenį, artimo ir tolimo giminingumo tonacijų, perėjimų iš vienos tonacijos į kitą, iš vieno būvio į kitą paraleles. Šis amžinas kismas kaip niekur kitur atsispindi muzikinėje kūryboje, jos atlikime, muzikų bendrystėje. Kaip ir kasmet, prasmingai siedama su pagrindine festivalio tema, V. Markeliūnienė išgrynino retų, unikalių, mažai žinomų arba ir iškiliausių kamerinės muzikos pavyzdžių, nustebino naujų ansamblių atsiradimo inspiracijomis. Šiemet visą turiningą muzikinės programos anstatą, sakyčiau, laikė trys banginiai – britų muzika, dėmesys lietuvių (ypač Klaipėdos) kompozitoriams bei atlikėjams ir kaimyninio Karaliaučiaus paveldo atodangos.

Liepos 9-osios vakarą, po sveikinimo kalbų, kuriose neapsieita be skaudaus karo konteksto,  britų kompozitoriaus Edwardo Elgaro Serenada styginių orkestrui prasidėjęs atidarymo koncertas vis dėlto nuteikė labai šviesiai ir viltingai. Taip duota pradžia ir britų muzikos gijai. Pasak V. Markeliūnienės, tarpukariu būta saitų su Londonu, bet ne tokių ryškių kaip su Paryžiumi, Praha ar Leipcigu. Užtat dabar Londonas daugeliui lietuvių atlikėjų yra ir studijų, ir tarptautinės karjeros starto vieta, tad ir kur kas artimesnis kultūrinis kaimynas. Su Britanija susiję ir pirmojo koncerto atlikėjai: baritonas Romanas Kudriašovas yra studijavęs ir dainavęs Londone, Velse, Liverpulyje, Glaindborno festivalyje, o Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas, violončelininkas Mindaugas Bačkus studijavo Mančesteryje.

Koncerte skambėjo trijų kartų britų kūrėjų muzika. Po minėtos Elgaro Serenados styginiams Klaipėdos orkestras ir R. Kudriašovas atliko Ralpho Vaughano Williamso „Kelionių dainas“ (Roberto Louiso Stevensono ž.). „Šios dainos raiškiai perteikia vidinius keliaujančiojo išgyvenimus, virsmus, suvokimus. Labai džiaugiuosi galimybe atskleisti publikai šį kompozitorių bei jo vokalinę kūrybą, kuri išlieka aktuali ir šiandien“, – sakė dainininkas.

Kaip smagu klausytis darnaus muzikavimo, kai pirmasis smuikas Konradas Levickis ir pirmoji violončelė M. Bačkus tik žvilgsniais nepastebimai vadovauja muzikos tėkmei. Solisto R. Kudriašovo ir orkestro be dirigento atliekamas ciklas šiek tiek priminė neseniai Vilniaus festivalyje regėtą neįtikėtiną žymiojo baritono Thomo Hampsono sąveikavimą su LNSO. Žinoma, patirtis nepalyginama, tačiau šįkart džiugino gražus R. Kudriašovo balso tembras, ciklo muzikinės visumos valdymas, o svarbiausia – aukšta dainavimo kultūra. 

Koncerto pabaigoje, vieningai kvėpuodamas, gražiai atskleisdamas žaismingą pizzicato, melodinių linijų sodrumą ar charakteringą žanriškumą, Klaipėdos orkestras pagriežė iškiliausio XX a. britų kūrėjo Benjamino Britteno ankstyvąjį opusą – „Paprastąją“ simfoniją styginiams, op. 4. Su šiuo autoriumi siejasi ir svarbus to vakaro akcentas – koncertą komentavusios V. Markeliūnienės primintas Britteno ir mūsų muzikologo erudito Adeodato Tauragio (1936–2004) ryšys. Taip, laiko distancija dažnai sumenkina reiškinio vertės matą, tačiau tai, kad A. Tauragis parengė disertaciją ir pirmasis Sovietų Sąjungoje 1965-aisiais išleido monografiją (rusų kalba) apie šį tuomet kūrybos zenite buvusį XX a. muzikos grandą, rašė straipsnius į solidžius leidinius, asmeniškai susirašinėjo su kompozitoriumi, dėjo pastangas, kad Lietuvoje atsirastų šio autoriaus natų, byloja A. Tauragį pasiaukojamai drąsiai „už geležinės uždangos“ nešus žinią apie moderniąją Vakarų, o kartu ir britų, muziką. „Buvau labai susidomėjęs ir dėkingas gavęs jūsų žavų laišką. Mane, be abejonės, labai sujaudino tai, jog dėl mano veikalų tiek stengiatės, ir galite būti tikras, jog aš ir mano leidėjai padarysime viską, ką galime, kad padėtume jūsų tyrinėjimams“, – muzikologui yra atrašęs Brittenas (citata iš publikacijos „Ars et Praxis“ II, 2014). 

Pirmasis koncertas uždavė aukštą toną visai puokštei britų muzikos, kuria leido gėrėtis (o su negirdėta susipažinti) ir kitų koncertų atlikėjai. Tikrų muzikinių vienminčių – violončelininko Mindaugo Bačkaus ir pianisto Daumanto Kirilausko – ansamblis (greta raiškiai nuskambėjusių Claude’o Debussy Sonatos violončelei ir fortepijonui d-moll, op. 38, bei jų repertuaro puošmenos – Broniaus Kutavičiaus „Rhythmus-Arhythmus“) pateikė Britteno mokytojo, Th. Manno amžininko Franko Bridge’o Sonatą violončelei ir fortepijonui d-moll, H. 125. Šis autorius mums beveik nežinomas, o duetas šią sonatą anksčiau yra atlikęs tik kartą. Man tai buvo pirmoji gyva pažintis su nepaprastai gražia romantine jo muzika, banguojančia didingomis kulminacijomis ir atoslūgiais – kaip jūra. Tirštos faktūros, dviejų ilgų dalių opuse atlikėjai, tobulai papildydami vienas kitą, atvėrė gelmes, plačią dinamikos amplitudę, dramatizmą. Kaskart ypač maloniai stebina solisto amplua dažniausiai pasirodančio D. Kirilausko unikalus ansambliškumo pojūtis, jautrus santykis su scenos partneriu, taikli stilistika, dinamika. Retai bažnyčioje pasitaikantys publikos šūksniai „bravo!“ išprašė mielą bisą – Bridge’o „Elegiją“ – nostalgišką La belle époque atgarsį...

Dar vienas V. Markeliūnienės sumanymas ir jos pastangos pasikviesti talentingų Lied atlikėjų muzikos programą praturtina tiesiog unikaliais kamerinės vokalinės muzikos rečitaliais, kai gali tik stebėtis, kokios dabarties scenos žvaigždės dainuoja mažutėje Nidos bažnyčioje! Nuo pernai metų dar neišblėso Benjamino Applo dainavimo įspūdis, o šiemet vėl skambėjo jaudinanti svečių iš Londono programa. Baritonas Jamesas Atkinsonas ir, jau galima sakyti, ištikimas festivalio dalyvis pianistas Simonas Lepperis gražiai pratęsė britų muzikos giją, pateikė ir naujų atradimų. Geraldo Raphaelo Finzi dainos iš op. 81 ir op. 15 – tai psichologiškai gilūs kūriniai, persmelkti aštrokų sąskambių, kontrastų, o greta – melodingas, prieškario laikų nostalgiją primenantis Ivoro Gurney „deimančiukas“ „Sleep“... Iš gimtųjų šaknų kilusio repertuaro atlikimas tuo ir unikalus, kad turime galimybę klausytis, kaip autentiškai, tarsi be jokių pastangų dainininkas ir pianistas tai perteikia, išgyvena, pasakoja. Vis dėlto vakaro kulminacija tapo germaniškojo Lied šedevras – Roberto Schumanno ciklas „Poeto meilė“ („Dichterliebe“), op. 48. Kaip sakė atlikėjus pristačiusi muzikologė Rima Povilionienė, J. Atkinsonas dabar tiesiog gyvena šiuo neseniai parengtu kūriniu, šią vasarą pakviestas jį atlikti ne viename svarbiame festivalyje, tad smagu, kad tarp jo maršrutų pateko ir Thomo Manno festivalis.

Schumanno ciklo atlikimas tiesiog sužavėjo. Nors 16 neilgų dainų gali sudaryti kaleidoskopo įspūdį, buvo justi suvaldyta visuma, užbūrė įtaigus pasakojimas, neperspausta emocija. Nuostabus scenos partneris S. Lepperis ir vėl jautriai kūrė tą kitą – užtekstinę – pusę, prasmingai suskambo ciklo pabaigos fortepijono solo epilogas. Tai unikali sceninė bendrystė, užkoduota ne tik Lied žanro, kaip lygiaverčių atlikėjų sąveikos, idėjoje, bet ir nekasdieniškoje muzikų kasdienybėje, kurios nepamainoma savybė yra pagarba kūrybai, partneriui, savo darbui. 

Profesine branda ir gražia bendryste maloniai stebino ir jaunieji festivalio atlikėjai. Muzikantams iš Klaipėdos atstovavę Konradas Levickis (smuikas) ir Lauryna Lankutytė (fortepijonas) nepriekaištingai atliko lietuvišką muziką – Eduardo Balsio Fragmentus iš baleto „Eglė žalčių karalienė“ ir labai įdomų Zigmo Virkšo (buvęs Balsio mokinys) kūrinį „Į kylančią paukštę“, solidžiai primenantį lietuviškos minimalistinės kūrybos pakilimo erą. Tiesa, jautėsi, kad pastarojo braižo atlikėjai dar nėra perpratę, norėjosi skambesio lygumo, stilistikos pajautos. Užtat prie dueto prisijungus violončelininkei Kornelijai Kupšytei specialiai festivaliui susibūręs naujasis trio tiesiog užburiančiai atliko Juozo Pakalnio Fortepijoninį trio C-dur. Kūrinys – tikras atradimas! Į bramsišką sodrios faktūros tėkmę įpinta lietuvių liaudies dainų atgarsių, melodikos, o finalas – žanriškas, šokinis. Atlikėjai raiškiai atskleidė ir charakterius, ir santūrią lyriką, ir iki skausmo veriančias kulminacijas. Pagarba jauniems muzikams, pasitarnavusiems atgaivinant tragiško likimo kompozitoriaus opusą, o kartu ir retą, sudėtingą, nepaprastai gražų savosios kamerinės muzikos paveldą.

Negaliu nepasidžiaugti muzikos iš Klaipėdos idėja, papildančia kaimynystės temą, ir retoka galimybe išgirsti šio krašto kūrėjus ir atlikėjus. Antroje koncerto dalyje pasirodė Klaipėdos choras „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Alfonsas Vildžiūnas), a cappella padainavęs sakralinį Alvido Remesos „Tėve mūsų“, iškilaus kūrėjo Jeronimo Kačinsko dvi mąslios nuotaikos dainas „Beržas“ ir „Esi dangau“, keistu ir nustebinusiu Sigito Gedos tekstu kontrastavusią Remigijaus Šileikos dainą „Šviesa ir muzika“. Loretos Narvilaitės „Jau aušt aušružė“ iš programos išsiskyrė ne tik subtiliu, liaudies dainai artimu koloritu, bet ir kaip puikiai choro pajaustas, jo repertuarą puošiantis kūrinys. Nedidelę programą užbaigė jaunos kompozitorės Ievos Parnarauskaitės „Prie ramių vandenų“, patraukusi paslaptingais gamtos garsais (tyliu žnabždesiu, švilpimu, ūkimu), gražiai išplėtota darnia forma ir skambesiu. Choras dainavo susikaupęs, balsai lygūs, ypač gražiai skambėjo žemi vyrų tembrai, nors visų dainų traktuotėse norėjosi daugiau emocijos, laisvės. Šis vakaras publikai suteikė nors ir nedidelę, bet labai reikalingą pažintį su Klaipėdos kūrėjais ir atlikėjais, kurie yra neabejotinai svarbi mūsų kultūrinio peizažo visumos dalis.

Grįždama prie jaunųjų festivalio debiutantų noriu ypač pasidžiaugti talentingais pianistais Jonu Balsiu ir Gabriele Agile Bajoraite, kurie savo koncertu prasmingai pratęsė bendrystės ir giminystės idėją. Eduardo Balsio anūkas Jonas puikia atlikimo technika paskambino ankstyvąją Balsio Sonatą fortepijonui, charakteringai perteikdamas kontrastus, išgaudamas sąskambius, tarsi primenančius unikalią vėlesnių Balsio orkestrinių kūrinių tembrų sąveiką. „Ypatingas jausmas, kai būdamas studentas galiu atlikti senelio studentišką kūrinį“, – sakė Jonas (dar savo programoje atlikęs ir Ludwigo van Beethoveno 32 variacijas originalia tema c-moll).  

Felikso Bajoro dukra Gabrielė Agilė paskambino didingą Albano Bergo Sonatą fortepijonui, op. 1, nustebindama menine branda, šios muzikos suvokimu. Visi sudėtingos faktūros sąskambiai ir linijos buvo įprasminti, nepamesta mintis, aprėpta visuma (grojo atmintinai!). Vis dėlto koncerto kulminacija tapo festivalio užsakyto naujausio Bajoro kūrinio fortepijonui „Atspindžiai“ premjera (tai jau antras festivalio užsakymas Bajorui – 2006 m. skambėjo jo ekologine mintimi paženklintas „Nidus D6“). Kaip apie naują opusą sakė koncerte V. Markeliūnienės kalbintas autorius, „tai gali būti gamtos atspindžiai – Nida, jūra. Klausytojui gali kilti ir kitokių asociacijų. Galbūt tai sąmonės atspindžiai?“ Paklaustas apie pirmąją kūrinio atlikėją – dukrą, Bajoras pasvarstė ir plačiau: „Atlikėjas kūrinį turi perleisti per save. Kompozitorius padaro tik pusę darbo. Kitą pusę – atlikėjas. Vyksta bendradarbiavimas. Kūrinys nelengvas, asimetriškos struktūros, sudėtingos ritmikos. Agilė greitai visa tai perprato, net nereikėjo nieko keisti.“ Išties, G.A. Bajoraitė dramaturgiškai taikliai suvaldė visą štrichų ir ritmikos įvairovę, tiesiog panardino į hipnotizuojantį tarsi jūros „raibuliavimą“, įtraukė į faktūriškai auginamų minimalistinių slinkčių magiją. Sveikinu ne tik autorių, bet ir šiuolaikinę muziką jautriai suvokiančią atlikėją.

Koncerto pabaigoje G.A. Bajoraitė ir J. Balsys kartu paskambino Johanno Sebastiano Bacho Sonatiną iš Kantatos Nr. 106 „Gottes Zeit ist die allerbeste Zeit“, BWV 106 (György Kurtágo aranžuotė keturioms rankoms). Kaip tauriai suskambo Bachas! Tarsi atliepdamas koncerto pradžioje V. Markeliūnienės pasakytą mintį, kad abu jauni pianistai garbingai tęsia savo šeimose pradėtą muzikų kelią. Neabejoju, garbingai tęs ir ateity. Beje, pianistų koncertas labiausiai išryškino ir gero instrumento svarbą, tad reikia pasidžiaugti puikiu festivalio fortepijonu „Bösendorfer“, kurį pristatė salonas „Organum“ ir per visus koncertus prižiūrėjo Dainius Sverdiolas.

Bendrystę simbolizavo ir kiti originalūs muzikavimo sambūviai. Vienas tokių – Prancūzijoje gyvenančios pianistės Violetos Tamašauskaitės-Coutaz ir klavesinininko Balio Vaitkaus interpretuotos Bacho „Goldbergo variacijos“, BWV 988. Yra daug šio iškilaus kūrinio versijų, tačiau pramaišiui klausytis klavesino ir fortepijono – įdomi patirtis, per visą koncertą pratinusi ausį sutaikyti prigimtimi skirtingus instrumentus ir skirtingas grojimo manieras. B. Vaitkus atliko didžiąją dalį greito tempo variacijų, pademonstravo virtuoziškumą, suteikė autentikos, o V. Tamašauskaitė-Coutaz skambino lėtesnes, dainingesnes variacijas, subtiliai išryškino barokines puošmenas, melodines linijas. 2018 m. prancūzų kompozitorius Henri Marchand’as „Goldbergo variacijoms“ sukūrė porą mažų inkliuzų „A la Couperin“ ir „Tango“, kuriuos apibūdinčiau kaip modernios muzikos klavesinui ir džiazo improvizacijos miniatiūras. Autorių pažinojusios pianistės iniciatyva įpintos į variacijas, jos įnešė staigaus netikėtumo, tarsi praplovė ausis, kad klausa vėl drąsiai nertų į prabangias Bacho gelmes. „Prieš šį didingą kūrinį visada jaučiuosi tarsi būdama kalno papėdėje“, – per koncertą sakė V. Tamašauskaitė-Coutaz, atrodo, perteikdama visų mūsų pojūtį. Bisui atlikėjai kartu (klavesinu ir fortepijonu) pagrojo dalį iš Bacho Koncerto dviem smuikams. Ausis jau buvo pripratusi prie tokios instrumentų „kaimynystės“, abu muzikai subtiliai derinosi vienas prie kito, tad neskubri ir melodinga muzika skambėjo tauriai ir pagarbiai šiai iškiliausiai muzikos pasaulio viršukalnei.

Kaip bendrystės, atsidavimo ir profesionalumo pavyzdį paminėsiu ir paskutinio festivalio koncerto atlikėjus su net 16 įvairių pučiamųjų instrumentų (fleitos, obojai, skirtingo derinimo in C, in B, in A klarnetai, bosinis klarnetas, basethornas, fagotai, kontrafagotas, valtornos; muzikantus subūrė fagotininkas Povilas Bingelis). Buvo priminta dar viena festivalio muzikos programoje puoselėjama tradicija – įtraukti unikalias instrumentų sudėtis, atlikti retai skambančią muziką. Šį kartą girdėjome Th. Manno amžininkų – danų kompozitoriaus Carlo Nielseno Pučiamųjų kvintetą, op. 43, ir Richardo Strausso Sonatiną pučiamiesiems Nr. 1 F-dur, kurią ir atliko visas gausus muzikantų sambūris. Publika susipažino ne tik su daugelio gyvai dar negirdėta įdomia muzika, bet ir su dalelyte sudėtingos atlikėjo „virtuvės“ – susirikiavimais, susižvalgymais, pasiderinimais, instrumento pavalymais, kol sodriai ir spalvingai suskambo visas orkestras (be dirigento!), raiškūs soluojančiųjų epizodai. Bravo!

Paskutinį apžvalgos akcentą, tarsi jį brandinusi per visą festivalio apmąstymų laiką, skiriu ypatingam koncertui – „Puslapis iš Hermano Blodės viešbučio istorijos. Karaliaučiaus styginių kvartetas“, reflektuojančiam Th. Manno laikų Nidą, kai H. Blodės viešbutyje viešėjo ir repetavo iš kaimyninio Karaliaučiaus atvykęs styginių kvartetas. Apie šį talentingų muzikų kolektyvą žinių yra radusi R. Leiserowitz – viena iš festivalio įkūrėjų, Rytprūsių paveldo tyrinėtoja. Pasak šaltinių, 1919 m. įkurtame Karaliaučiaus styginių kvartete griežė Augustas Hewersas (I smuikas), Kurtas Wieckas (II smuikas), Hedwig Wieck-Hulisch (altas), Hermannas Hoenesas (violončelė). Sutuoktiniai K. Wieckas ir H. Wieck-Hulisch priklausė Šiuolaikinės muzikos draugijos Karaliaučiuje valdybai, su kvartetu vieni pirmųjų pradėjo groti naujausią tų laikų muziką – Bélą Bartóką, Paulą Hindemithą, Arnoldą Schönbergą, Otto Beschą, Eugeną Welleszą, svarbią repertuaro dalį sudarė ir klasika, pavyzdžiui, atlikti visi Beethoveno kvartetai ir kt. Aukšto meistriškumo ansamblis buvo gerai žinomas regione, koncertavo Berlyne, Gdanske, Sopote ir kitur, dažnai grojo per Karaliaučiaus radiją. Deja, istorijos lūžiai palietė ir talentingų muzikų likimus: 1933 m. į valdžią atėjus nacionalsocialistams, žydė H. Wieck-Hulisch buvo priversta atsisakyti savo profesijos, jų kvartetas buvo išardytas, o K. Wieckas pasodintas prie paskutinio Karaliaučiaus orkestro antrųjų smuikų pulto... Beje, K. Wiecko ir H. Wieck-Hulisch sūnus Michaelis savo atsiminimuose „Zeugnis vom Untergang Königsbergs. Ein „Geltungsjude“ berichtet“ („Karaliaučiaus žlugimo liudijimas. „Priskirtasis žydams“ praneša“) išsamiai aprašė kvarteto istoriją, likimą ir vasaras, praleistas Nidoje.

Šis festivalio koncertas tapo labai prasminga mažos istorijos dalelės atodanga. Karaliaučiaus kvarteto repertuarą priminė Kauno kvartetas – Karolina Beinarytė-Palekauskienė (I smuikas), Aistė Mikutytė (II smuikas), Eglė Lapinskė (altas), Saulius Bartulis (violončelė), – atlikdamas Bartóko ir Beethoveno opusus, sukeldamas ir įvairių užmuzikinių pamąstymų. Į Bartóko Styginių kvartetą Nr. 1 a-moll, išplėtotą, tirštos faktūros pasakojimą, įpinti violončelės žemo tembro pizzicato epizodai asocijavosi su bethovenišku likimo motyvu, „beldimu į duris“, pasąmonės vingius vis nuvesdami link išgirstos istorijos apie sudėtingą kvarteto narių lemtį arba link jaunojo literato A. Sireikio psichologinės esė „Tuk tuk tuk“: „Koks ryškus, bet koks tolimas šito jaudulio prisiminimas. Koks kaustantis, žvarbiu šiurpu per nugarą bėgantis dabar nerimas, kaskart išgirdus beldimą. Tartum ne kaimynas ar paštininkas, o visas būrys tardytojų kiekvienąsyk spaustųs prie durų ir ruoštųs išvežti į izoliatorių, tris paras marinti badu ir išpešti prisipažinimą dėl nusikaltimo, kurio nepadarei“...

Beethoveno Styginių kvartetas Nr. 4 c-moll, op. 18 Nr. 4, vėlgi, priklauso kamerinio žanro „sunkiasvorių“ kategorijai. Šio klasiko kvartetai repertuare rodo aukštą kolektyvo profesionalumą. Tad Karaliaučiaus kvarteto grotos muzikos puslapį atvertęs Kauno kvartetas, naujai parengęs Bartóko ir Beethoveno opusus ir juos atlikęs tiesiog įspūdingai, ekspresyviai, stilingai, žavėjęs sinchroniškumu, bendra nuotaika, ne tik sukūrė aukščiausio lygio meninį potyrį, bet ir paskleidė nenusakomą bendrystės jausmą, apimantį ne tik „čia ir dabar“, bet ir iš istorijos atklydusias akimirkas.

Istorija ir vėl grubiai beldžiasi dabartin. Karaliaučiuje (Kaliningrade) naikinami bet kokie vakarietiškos, ypač lietuviškos, kultūros ženklai, ką jau kalbėti apie netolimoje kaimynystėje vykdomą kitos tautos genocidą. Perfrazuodama žodžio programoje išsakytas įžvalgas, kad šiame regione egzistavo riba tarp Rytų ir Vakarų, tarp skirtingų civilizacijų, pridurčiau, kad dabar ji ypač akivaizdi, o kaimynystės sąvoka dėl karo Ukrainoje apskritai nyksta iš dabarties diskurso. Matyt, viena iš mums pavaldžių pastangų atsverti militarizuotą pašonę yra tvirtas vakarietiškų vertybių puoselėjimas, drąsus kultūrinis gyvenimas, kurį kasmet suintensyvina Th. Manno festivalis ir kiti pajūrį praturtinantys aukštos prabos renginiai.

Paskutiniame koncerte kreipdamasi į klausytojus Thomo Manno kultūros centro kuratoriumo pirmininkė Irena Vaišvilaitė visus pakvietė į kitų metų festivalį, kuris vyks liepos 15–22 dienomis, o jo tema, tęsianti kultūros kraštovaizdžių ciklą, – „Svetimas“. Kokį turinį ir kontekstus ji įgis – nerimą kelianti intriga išlieka...