Vieną vasaros dieną įsijungęs „Lietuvos ryto“ televiziją pasijutau keistai. „Naujos dienos“ studijoje sėdėjo vyriokas, labiau primenantis „Dviračio žinių“ personažą, o ne karo ekspertą, kokiu jis buvo pristatytas. Iš po plačios eksperto juodų marškinėlių iškirptės kyšojo krūtinę puošiančios tatuiruotės fragmentas, iš burnos sklido, švelniai tariant, paviršutiniški teiginiai, kurių leksika priminė Michailo Zoščenkos personažų monologus. Laimei, kasdien klausausi ukrainiečių, rusų, Izraelio ir kitų karo ekspertų, todėl tatuiruotės savininką palaikiau tiesiog klounu, nors iki šiol vis dar noriu tikėti, kad lietuvių televizijos savaip gal ir gerbia savo žiūrovus. Bet vėliau pagalvojau, kad tai dėsninga: dauguma kvykiančių, viauksinčių ar kitokiais garsais reiškiančių savo jausmus ir, regis, menku išsilavinimu bei prastomis manieromis besididžiuojančių vedėjų ir jų pašnekovų galėtų be jokio grimo ar specialiai parašyto teksto tapti „Dviračio žinių“ personažais. Gal net būtų įdomiau? Vieną vakarą vedėjas kalbina politiką ar ekspertą, o kitą – kalbasi su jo komiškuoju substitutu, nes juk ir skirtumo tarp tų dviejų vieno žmogaus pavidalų beveik jokio.
Todėl savaip pamokoma, kad LRT pradeda Charlie’o Chaplino filmų retrospektyvą: gal net daliai tų savimi patenkintų klounų bus gėda suvokus, kas yra tikrasis meistriškumas. Be to, iš istorijos mokytis niekada nevėlu, o Chaplino humoras dar ir padeda susitaikyti su savo bei pasaulio netobulumu.
Chaplino retrospektyvą šeštadienio (LRT Plius, rugsėjo 3 d. 21 val.) vakarą pradės „Mažylis“ (1921). Tai pirmasis pilnametražis Chaplino filmas. Jis buvo kuriamas metus – nuo 1919 m. liepos iki 1920 m. liepos. Chaplinas jau beveik dešimt metų buvo tikras žiūrovų numylėtinis – populiarus visame pasaulyje komikas, kurį ne vienas bandė mėgdžioti. Iki „Mažylio“ jo filmai – nelabai sudėtingos, kaip dabar sakytume, trumpo metražo komedijos. Kurdamas „Mažylį“ Chaplinas pažeidė sutartį su „First National“ studija, bet pilno metražo filmas netruko įtikinti ir kitus komikus bei žiūrovus, kad tai visai apsimoka.
„Mažylis“ svarbus ir meninei kino, ir Chaplino talento brandai. Chaplinas tarsi susumavo savo ankstesnę patirtį, sujungė komizmą ir tragizmą, sumaniai žaidė žiūrovų jausmais ir sentimentais, nors filme pasakojama istorija visai paprasta. Ji prasideda, kai vilties netekusi jauna moteris palieka savo kūdikį prabangiame automobilyje, bet vaikas atsiduria varganoje miesto dalyje, kur gyvena valkata Čarlis. Jis ir augina vaiką. Berniukas ir valkata gyvena skurdžiai, bet myli vienas kitą ir bando išgyventi žiauriame pasaulyje.
Į „Mažylį“ Chaplinas sudėjo daug autobiografinių momentų. Paviljone buvo atkurtas Londono vargšų rajonas, kur vaikystėje gyveno Chaplinas. Valkatos kambarys – tai komiko vaikystės namai. Scena, kurioje socialinė tarnyba nori atimti vaiką, liudija, ką patyrė išskirtas su mama mažasis Chaplinas.
Valkatos personažą Chaplinas sukūrė jau anksčiau, trumpo metražo filmuose. Su katiliuku ant galvos ir lazdele rankose, vilkintis plačias kelnes, nuklypusiais batais Čarlis įkūnijo ir baisų skurdą, ir elegantiškumo troškulį. Jis kartu ir juokingas, ir tragiškas. Nuolat ieško būdų prasigyventi, kovoja už savo orumą, ieško meilės. Berniūkštis, kurį suvaidino Jackie Cooganas, buvo originalus sprendimas tiems laikams, mat vaikas pirmąkart tapo didžiojo komiko partneriu. Cooganas tapo idealiu Chaplino partneriu ir sukūrė vieną įsimintiniausių personažą vaiką kino istorijoje, nors vėlesnė jo aktorinė karjera ir nenusisekė. Abiejų vaidyba remiasi pantomima ir preciziškai tiksliais gestais. Mėgstu sulėtinti Chaplino filmo scenas ir grožėtis judesiu, kuris choreografiškas ir primena tikrą baletą. Chaplinas buvo perfekcionistas. „Mažyliui“ jis nufilmavo penkis kartus daugiau medžiagos, nei tilpo į filmą, kai kurios scenos sulaukė net penkiasdešimties dublių.
Subtilumu pasižymi ir Christiano Vincent’o filmas „Teisėjas“ (LRT Plius, šįvakar, 2 d., 21.30), nors taip pat pasakojama iš pirmo žvilgsnio paprasta istorija apie teismo procesą, kuriame nagrinėjama septynių mėnesių vaiko nužudymo byla. Kaltinamasis yra tėvas, kuris policijos komisariate prisipažino suspardęs vaiką, bet teisme kaltės nebepripažįsta. Teisėjo Mišelio Raseno (nuostabusis Fabrice’as Luchini) nemėgsta kolegos. Tarp prisiekusiųjų yra Ditė (Sidse Babett Knudsen), su kuria kadaise Rasenas susipažino visai kitokiomis aplinkybėmis. Pasakojimas susideda iš dviejų lygmenų: viename vyksta teismo procesas, kitame atgimsta teisėjo ir Ditės jausmai. Bet pirmasis lygmuo, kupinas abejonių, klaustukų ir sunkiai paaiškinamo abejingumo, pasyvumo, palaipsniui tampa pagrindinių veikėjų jausmų metafora. Vincent’as iš tų režisierių, kurie nemėgsta rodyti pirštu žiūrovams. Jis pasakoja istoriją, leisdamas suskambėti skausmui, kaltės jausmui, gerbdamas pagrindinių veikėjų paslaptį. Jis nesmerkia, bet ir nenuplauna kaltės. Ir nepasiduoda pagundai supaprastinti, kuri, mano galva, yra didžiausia šiuolaikinio kino nelaimė.
Tos pagundos neišvengė Lietuvoje daug gerbėjų turinti britų režisierė Sally Potter. Jos filmas „Nepasirinkti keliai“ (TV1, 3 d. 22.55) pasakoja apie rašytoją Leo (Javier Bardem), kuris pamažu grimzta į demenciją. Rašytoju rūpinasi duktė (Elle Fanning). Ji nuolat kartoja tėvui: „Prisimink, kad tu visada esi tu.“ Didžioji filmo dalis vyksta Leo prisiminimuose arba tiesiog jo galvoje. Mintyse jis nuolat grįžta prie svarbiausių gyvenimo momentų – pabėgimo į Meksiką ar ryšio su pirmąja meile Dolores (Salma Hayek), nors tas scenas galima suprasti ir kaip kūrybos procesą. Potter mano, kad žiūrovo užduotis yra sukurti rašytojo tapatybę, bet tas vidinis rašytojo gyvenimas šiek tiek atsiduoda kiču. Deja, bet įspūdingiausios filmo scenos yra tos, kurios leidžia pajusti begalinę Leo baimę, skausmą ir, žinoma, artimųjų nuovargį.
Jūsų – Jonas Ūbis
