Andrzejus Lederis apie socialinę mitologiją
Kultūros filosofas, psichiatras, psichoterapeutas Andrzejus Lederis – vienas originaliausių šių dienų lenkų mąstytojų ir tikrovės komentatorių. Pateikiame jo pokalbio su Dawidu Karpiuku, balandį išspausdinto savaitiniame žurnale „Newsweek“, fragmentus.
Krėsle prie televizoriaus
Alano Moore’o „V– tai vendeta“ laikomas vienu pirmųjų, įrodžiusių, kad komiksas gali kalbėti apie svarbias, aktualias temas. 9-ajame dešimtmetyje jis sulaukė daug dėmesio ir pagyrų, buvo pavadintas komiksų Naujosios bangos pradininku, tad visai nenuostabu, kad tada broliai, o dabar seserys Wachowski ėmėsi rašyti scenarijų.
9-ojo dešimtmečio Rytų Vokietijos fotografijos menas
„Nematau didelio skirtumo nuo mūsų“, – tarstelėjo kartu pakviesta draugė, pradėjus apžiūrinėti parodą Nacionalinėje dailės galerijoje „Neramūs kūnai“. Vis dėlto skirtumus netrukau pastebėti priėjusi Manfredo Paulo nuotraukų ciklą, kur jis fiksuoja gimdančią žmoną. Žinia, Lietuvos vyrams sovietmečiu buvo uždrausta dalyvauti gimdant. Skerdyklos procesus ar mirusiuosius morge taip pat vargu ar kas galėjo fotografuoti.








Krėsle prie televizoriaus
Vengrų kinas – retas Lietuvos kino teatrų ir televizijų svečias. Garsių vardų jame vis mažiau, matyt, nepasiteisino prieš tris dešimtmečius reklamuotas pasirinkimas originalios nacionalinės kinematografijos pagrindu kurti naująjį Holivudą. Per tą laiką įsidėmėjau vos kelis naujus vardus.
Ukrainos menininkų strategijos
Lotyniškas posakis „inter arma silent musae – ginklams žvangant mūzos tyli“ šiandien įgavo priešingą reikšmę. Mūzos netyli. Jos aktyvios, nes gyvena menininkų širdyse ir mintyse. 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus plataus masto Rusijos ir Ukrainos karui, Ukrainos menininkų bendruomenė, kaip ir visa Ukrainos visuomenė, pasidalijo į tris dideles stovyklas: vieni griebėsi ginklo ir prisijungė prie Ukrainos ginkluotųjų pajėgų, kiti paėmė į rankas teptukus ir stojo į kovą meno fronte, treti organizavo savanorių judėjimą, siekdami sukurti patikimą užnugarį ir aprūpinti karius fronte viskuo, ko reikia.






Krėsle prie televizoriaus
Per Kanų festivalio uždarymo ceremoniją laureatai dėkojo visomis kalbomis – galėjai išgirsti, kaip skamba farsi, kinų, japonų ir kitos egzotiškos kalbos. Laureatai negailėjo brangaus laiko, kad išvardytų artimųjų ir bendradarbių vardus, nieko nesakančius daugumai žiūrovų, o belgų režisierių pora net pasibučiavo, demonstruodama, kaip myli vienas kitą. Ir, regis, tik senas nonkonformistas Jerzy Skolimowskis suvokė situacijos absurdą: jis padėkojo savo filmo „Io“ aktoriams – šešiems asilams – ir garsiai ištarė jų vardus.
Krėsle prie televizoriaus
Vitalijus Manskis sako, kad filmas „Okupantas“ (currenttime.tv, 28 d. 23.18) pradeda naują dokumentinio kino raidos fazę. „Okupantas“ trunka tik 24 minutes, bet tai unikalus filmas: ukrainiečių dokumentininkai Michailas Tkačas ir Andrejus Ignatenka jį sumontavo iš rusų karininko Jurijaus Šalajevo telefone rastų šimtų prieš ir per karą Ukrainoje užfiksuotų vaizdų. Filmas prasideda maždaug metai prieš dabar vykstantį karą.
Krėsle prie televizoriaus
Gilles’is Caronas išgarsėjo fotoreportažais iš Šešių dienų karo. Jis fotografavo revoliucingąją 1968-ųjų Paryžiaus gegužę, karą Vietname ir būdamas trisdešimties 1970-aisiais žuvo Kambodžoje. Caronas bendradarbiavo su kino ir fotografijos legenda Raymond’u Depardonu, jo nuotraukose įamžintos Alaino Resnais, François Truffaut, Jeano-Luco Godard’o ir daugelio kitų filmavimo akimirkos. Fotografo Carono karjera truko gal tik šešerius metus, bet jis iki šiol lieka vienu svarbiausių savo epochos liudininkų.
Slavojus Žižekas apie karą Ukrainoje
Slavojus Žižekas – filosofas, kultūros teoretikas, vienas iškiliausių mūsų laikų mąstytojų, parašęs daugiau nei 50 knygų ir scenarijų ne vienam dokumentiniam filmui. Pateikiame ištraukas iš Žižeko esė, publikuotos internetiniame žurnale „The Philosophical Salon“.
„Projektas – Homo sovieticus“ Tuskulėnų dvaro rūmuose
Ekspozicija „Projektas – Homo sovieticus“ atsidarė dar gana neseniai, pernai rugsėjį. Iki VDA pasiūlytos ekskursijos nei apie muziejų, nei apie šią ekspoziciją girdėti neteko. Nors esu vilnietė, šioje vietoje lankiausi pirmą kartą. Nieko nežinojau ir apie Tuskulėnų rimties parko memorialinį kompleksą, apie šioje teritorijoje buvusias slaptas politinių kalinių masines kapavietes, jas apžiūrėjusi likau sukrėsta, negalėjau patikėti, kad apie tai girdžiu pirmą kartą.