Vaikščiojęs vienas

Liudvikas Jakimavičius buvo viešas žmogus. Jį, prisidengusį galvą ryškiaspalve skarele, iš tolo atpažindavo daugelis. Dažniausiai Vilniaus senamiesčio gatvėje, kol naujasis homo vilnensis galutinai neišstūmė iš Senamiesčio literatūrinės bohemos. Turėjo begalę bičiulių, plunksnos brolių, kiekvieną sustojęs pakalbindavo, aptardavo krašto naujienas, kartais dėl jų pasidžiaugdavo, bet dažniau pasikeikdavo, ir visada apsisukęs nueidavo vienas. Susitelkęs į savą vidinį dvasinį gyvenimą.

Nežinau kito tokio laisvo žmogaus, nepriklausomo nuo jokių nuomonių ar grupinių interesų. Buvo pilietinio aktyvumo pavyzdys, reaguodavo greitai, aštriai, netikėtai. Jo konservatyvus liberalizmas nepripažino autoritetų, partinių postulatų, nacionalizmo mitų. Turėjo savą, gal ir utopišką Lietuvos viziją ir skaudžiai krimtosi, kad ji neartėja. Kūryboje taip pat buvo savikritiškas maksimalistas, poezijos paliko ne taip jau daug, ją ironiškai dekonstravo, jungė su kitais menais, joje irgi juntama gėla, kad ne viskas išreiškiama žodžiais. Gal todėl linko į poeziją-žaidimą vaikams, kuriuos labai mylėjo.

Nepriklausomybės priešaušryje su kurso draugais steigė ir redagavo „Sietyną“, rašė šmaikščius tekstus „Šėpos“ teatrui. Į laikraščių ir žurnalų redakcijas ateidavo ir išeidavo kada panorėjęs. Taip „Metus“ Liudvikas iškeitė į „7 meno dienas“, pareiškęs, kad jos labiau tinka jo būdui. Plušėjo išsijuosęs, pylė recenzijas, kalbėjosi su kolegomis, parinkdavo poeziją ir prozą spaudai, atgaivino aktualios publicistikos skiltį. Kai savaitraštis buvo priverstas atsisakyti literatūros, išėjo, bet išliko visada laukiamas mūsų redakcijos narys.

Liudviko asmenybė jungė modernius ir archajiškus valstietiškus bruožus. Buvo tvirtai suaugęs su žeme, su iš tėvo paveldėtu bitynu, kurį kantriai puoselėjo. Visa savo veikla tarsi siekė, kad ir Lietuva primintų darnų bičių spiečių.

Kai mirus Josifui Brodskiui „7 meno dienos“ publikavo jo esė „Pusantro kambario“, Liudvikas nepaprastai greita, tarsi vienu atokvėpiu puikiai išvertė tekste cituojamą Annos Achmatovos „Šiaurės elegijų“ ištrauką. Šias eilutes kažkodėl norisi pakartoti, gal kaip redakcijos atsisveikinimą:

                             Tarytum upę

       Pakreipė mane negailestinga epocha.

       Man pakeitė gyvenimą. Kita vaga,

       Pro kitą teka ji,

       Ir aš savų krantų neatpažįstu.

       Sudie, Liudvikai. Nepaprastai užjaučiame Tave, Rūtele.

      „7 meno dienos“

----

Mielas Liudvikai,

ėjau šiandien Tavo keliais – Literatų gatve link Bernardinų, kur, pasukus į kieną, buvo „7 meno dienų“ redakcija. Ten Tave pirmą kartą sutikau, atėjusi kuruoti dailės skyriaus. Tu rūpinaisi poezijos puslapiu. Būtent rūpinaisi, nes poezija spausdinta tik gera. Net ir pradedančiųjų. Ten perskaičiau Rimvydo Stankevičiaus eilėraščius ir iki šiol prisimenu eilutę „ropodamas dangaus nerviūrom“. Pagalvojau apie Dailės akademijos bufeto buvusioje Bernardinų bažnyčioje skliautus – tikriausiai nervingas nerviūrinis dangus prasideda ten. O poezija – Tavo redaguojamame laikraščio puslapyje. Ten pakliūti atrodė nerealu ir kone šventvagiška. Bet kai „Panorama“ parodė Prano Lemberto studentų poezijos konkurso laureatus, kur šmėstelėjo ir mano veidas, Tu paprašei eilėraščių. Iki šiol saugau ne tik laikraščio lapą, bet ir eilėraščių juodraščius su Tavo pastabomis. Buvai pirmasis ir rimčiausias mano poezijos redaktorius, atkreipęs dėmesį į eilėraščio struktūrą ir grafiką. Daug gerų dalykų parodei, vieną prisimenu iki šiol – braukti „aš“. Neprivalome, kaip anglų kalboje, prie veiksmažodžių rašyti įvardžius. Ne „aš skaitau“, tiesiog – skaitau, rašau ir apie Tavo poetinę klausą galvoju. Toks ir buvai, Liudvikai – išbraukęs „aš“, ištrynęs, išbarstęs tą egoistinį šnypštalą. Abu jūs buvote tokie senojoje „7 meno dienų“ redakcijoje Bernardinų gatvėje – kartu su nuostabiąja Rūtele.

Paskui poezija dingo iš „7md“ ir „Panoramos“, bet ne iš Tavo gyvenimo. Literatų gatvės pradžioje – užverti vartai į kiemą su užrašu, kad 1823 m. čia gyveno poetas Adomas Mickevičius. Trys lentos trimis kalbomis – kaip ir dera Gudijoje gimusiam, lenkiškai rašiusiam, Lietuvą apdainavusiam poetui. Mintyse pratęsiu užrašą: „...o paskui čia gyveno Liudvikas Jakimavičius – girdėjęs, rašęs ir redagavęs poeziją, sukūręs „Šėpos“ teatro tekstus ir „Gaisrininkų legendas“... Einu žemyn Literatų gatve prie Eglės Vertelkaitės sumanytos poetų sienos. Randu Liudviko Jakimavičiaus portretą – subraižytą kaip sena kino juosta, bet išlaikiusį klasiko didybę. Antikos dainiaus biustą primenantį atvaizdą sukūrė menininkė Birutė Zokaitytė. Ir kai jau noriu jį nufotografuoti, staiga miršta mano telefonas. Atsisakau tikėti mistiniais ženklais ir kreipiuosi į šalimais rašytojų atminimo inkliuzus apžiūrinėjantį berniuką. Jis nufotografuoja portretą ir išsiunčia man elektroniniu paštu. Grįžus namo elektros srovė atgaivina telefoną ir kartu nušvinta nubrūžintas atvaizdo ovalas. Ačiū, Justinai Žickau, kad atsiradai Literatų gatvėje kaip įrodymas, kad miršta telefonai – ne poetai.

Namuose išsitraukiu iš knygų lentynos Mindaugo Šnipo ir Liudviko Jakimavičiaus knygą-skulptūrą „Dusenos“. Pragaištingame knygų labirinte paprastai klaidžioju valandas, bet šį unikalų egzempliorių randu iš karto. Jis vienas toks: kvadratinis vinilinės plokštelės formos viršelis, susegtas trimis metalinėmis vielasiūlėmis. Poetiškos Mindaugo Šnipo skulptūros ir skulptūriški Liudviko Jakimavičiaus tekstai, sujungiantys laiką ir erdvę:

Laikrodininke,

Išlaužk mano laikrodžio

Sekundinę rodyklę.

Sekundininke,

Stiklėjančia viena akim.

Ir pabaigoje užrašas Liudviko ranka:

Tada buvo čia ir dabar,

Dabar – ten ir kodėl.

Laima Kreivytė