7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Prekybcentrio erdvėlaikis

Nostalgija, utopija, ekonomija

Linartas Tuomas
Nr. 25 (1432), 2022-06-24
Tarp disciplinų Tekstai Kultūra
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.

Parduotuvės, dekoracijos, eskalatoriai. Popmuzika, apšvietimas, klegesys. Komercija ir kičas. Šlamštas ir blizgučiai. Prekybos centras dažniausiai nėra patraukli erdvė apsilankymui, bet puikus objektas apmąstymui. Visuomeninės nuotaikos, laiko dvasia, vyraujantys geismai – visa tai randa savo vietą tarp dirbtinių palmių, sodrių kvapų ir estetinio sterilumo. Prekybcentrį dera suvokti ne tik kaip erdvę, bet ir kaip laiką: tik taip jame įmanoma įžvelgti įdomius reiškinius, susijusius su nostalgija, utopija, eskapizmu, nevietomis, dekolorizacija, optimizacija, šlamšto architektūra, istorine kaita, ekonominiais procesais ir mirusiomis zonomis.

 

Nostalgijos teritorija

Prekybos centras yra turbūt pirmas vaizdinys, iškylantis atmintyje išgirdus tokias nusenusias sąvokas kaip „vartotojų visuomenė“ arba „konsumerizmas. Be abejonės, prekybcentriai yra prekinio fetišizmo rojus, tirpdantis ribą tarp laisvalaikio pramogų ir vartojimo, – kaip tik todėl kai kurios apsipirkimo vietos dangstosi tokiais eufemizmais kaip „laisvalaikio ir pramogų centras. Tačiau užvis įdomiausia, kad net ir purtantis nuo vartotojiškumo, vis tiek galima justi nostalgiją šiai banaliai ir varginančiai erdvei. Kaip ir daug kas gyvenime, prekybcentriai vienu metu ir atstumia, ir traukia – visai kaip „Eurovizija: žmonės dedasi jos neapkenčią, bet vis tiek žiūri.

 

Prekybos centrą galima pavadinti nostalgijos teritorija dėl kelių priežasčių. Viena vertus, nostalgijos sužadinimas jau nuo seno yra itin veiksminga rinkodaros strategija: nostalgija skatinama tikslingomis pastangomis, idant būtų daugiau perkama. Nostalgijos emocija yra komodifikuojama ir paleidžiama į apyvartą. Šitaip nostalgija tampa reikšminga popkultūros dalimi, o prekybcentrio atmosfera joje atlieka svarbų vaidmenį – ne veltui ši vieta taip ryškiai šmėžuoja garsiame seriale „Stranger Things. Pastarasis yra vienas iliustratyviausių pavyzdžių, kaip lengva žiūrovams sušerti viską, kas pasiūlo idealizuotus, romantizuotus ir fikcionalizuotus praeities vaizdinius.

 

Utopija ir eskapizmas

Kita vertus, nostalgija visad išlaikė labai glaudžią sąsają su utopija – nostalgija ir utopija atspindi viena kitą lyg veidrodis. Juk nostalgija perša iliuziją, kad praeities būta geresnės už dabartį: nostalgiškos reminiscencijos mus paskandina, filosofo Jeano Baudrillardo žodžiais, svaigiame pasaulio be trūkumų sūkuryje. Būtent tokį pasaulį konstruoja prekybos centrai: šie veikia kaip atotrūkis nuo kasdienybės, kaip paralelinė realybė, ir kaip svajinga oazė, leidžianti užsimiršti. Karnavališkumu patvinkusi hipnozė, skleidžianti siurrealų sapną, kuris panardina į savitą haliucinacijos logiką. Kiekviena parduotuvė vizualiai formuoja tarsi atskiras visatas, į kurias nebyliai gundoma įsijausti. Tad ne be priežasties utopiškumo elementus prekybos centruose įžvelgė ir filosofas Fredricas Jamesonas.

 

Dėl šių realijų prekybcentriams prasminga priskirti eskapizmo savybę, o būtent ji atitinka nostalgijos struktūrą, nes nostalgija padeda pabėgti nuo dabarties. Vis dėlto prekybos centrų gaminama eskapistinė bei nostalgiška utopija turi ir kitą, negatyvią pusę. Tiek su nostalgija, tiek su utopija įprasta sieti melancholiją ir gedulą. Nostalgija visad išreiškia prarastį ir netektį, o tai ypač susiję su nesaugumo ir nestabilumo jausmu, kuris ir verčia dairytis praeitin. Tačiau utopiškumas šioje praeityje įsteigia ir ateities dimensiją – prekybcentris ima keistu kartėliu atliepti neišsipildžiusias svajas ir žlugusias viltis. Tuo prekybos centras simbolizuoja šviesesnį rytojų, likusį praeityje, – dar ir todėl, kad savo puošnumu ir ekstravagantiškumu kontrastuoja su išorine miesto „dykuma.

 

Mallsoft ir nevieta

Taigi, viena vertus, prekybcentrius galima laikyti belaikėmis erdvėmis, savąja hedonistine amžinybe išslystančiomis iš istorijos chronologijos. Kita vertus, prekybos centrai išduoda ir laiko perteklių – praeitis liejasi su ateitimi, o dabartis neranda savęs. Šį pakrikusį laiką bene taikliausiai įgarsina interneto labirintuose užgimęs muzikinis stilius mallsoft, pasižymintis miglotais prekybcentrių garsovaizdžiais, sintezuojančiais nostalgiją ir utopiją. Mallsoft produkcija įbruka netikrus prisiminimus ir aktyvuoja sunkiai paaiškinamą ilgesį, kuris švytuoja tarp patogaus konformistinio jaukumo ir šaltos kapitalistinės negyvasties.

 

Pastarajai nusakyti itin tinka antropologo Marco Augé nevietos (non-place) konceptas. Nevieta yra tipinė komercinė, logistinė ir pereinamoji erdvė – be prekybos centrų, nevietos esti ir oro uostai, viešbučiai, autostrados. Viena pagrindinių nevietos ypatybių yra anonimiškumas – kaip tik jį labai lengva patirti skubančių masių perkimštuose prekybcentriuose. Socialumą atitinkamai perima susvetimėjimas – čia gali pasijusti niekuo, efemeriškai praplaukiančia šmėkla. Teoretikas Graftonas Tanneris teigia, kad tokios nevietos geba nesunkiai sukelti nostalgiją: ypač kai prie tos erdvės priprantama, o tuomet ji pakeičia savo išvaizdą, dizainą, logotipą – atlieka ženklo atnaujinimą (rebrandingą). Tokiu atveju imama nejučia ilgėtis senosios nevietos inkarnacijos.

 

Dirbtinė amnezija ir dekolorizacija

Jau nesyk įvardytas egzempliorius yra „McDonalds“ prekės ženklo kismas, spalvingą ir vaikišką utopiją pakeitęs „rimtu“ ir išties niūroku įvaizdžiu, netekusiu įsimintinumo. Prie to verta pridėti ir vietinį prekybos centrą „Mega: anksčiau jo logotipe „sukosi“ spalvotas malūnėlis, tačiau neseniai jį, kaip ir žaismingas raides, išstūmė griežtai supjaustytas šriftas. Iš pažiūros renovacija ir rekonstrukcija atitinka nūdien dominuojančią ideologiją: niekas negali nusistovėti, būtina nuolat keistis; jokios fiksacijos – reikia eksperimentuoti. Visgi tokie poslinkiai turi ir suprekintos nostalgijos potekstę: prekybcentriai keičiasi tam, kad jaustume nostalgiją senajam jų pavidalui, todėl vis vien apsilankytume naujajame. Dėl to naujasis ženklinimas suveikia kaip dirbtinė (anterogradinė) amnezija, nesąmoningai verčianti vartoti, – įvairūs prekės ženklai net ir atsinaujindami remiasi savo praeities, kaip pelno šaltinio, išnaudojimu.

 

Galbūt dėl to ir patys prekybos centrai, panašu, siekia tapti kiek įmanoma labiau anonimiški ir beveidžiai. Tarkime, puikiai atmenu, kai 2002-aisiais sostinėje atsidarė „Akropolis. Kitados jis pasižymėjo itin gausia žaisme ir pasakišku (utopiniu?..) apipavidalinimu – prekybcentris labiau priminė atrakcionų parką su trykštančiais kriokliais. Šiandien, 2022-aisiais, bemaž viso to nebeliko. Nesunku pastebėti, kad dabartiniams prekybos centrams būdinga, pavadinkime, dekolorizacija: erdvėje lieka vis mažiau spalvų, tačiau vis daugiau atspalvių. Naujasis „Vilnius Outlet“ yra itin iškalbingas šio išspalvinimo simptomas: viešpatauja pilki tonai, asketiškas minimalizmas, apnuogintos gelžbetoninės konstrukcijos. Netgi vaikų žaidimų kambarys beveik bespalvis, o blankus jo koloritas labiau primena biurą. Tad tiek „Vilnius Outlet“ interjeras, tiek architektūra liudija tai, kad šiuolaikiniai prekybcentriai savuoju „solidumu“ vis sunkiau atskiriami nuo eilinių verslo centrų.

 

Šlamštas ir optimizacija be optimizmo

Žinoma, architektūrine prasme prekybos centrai, bent jau Lietuvoje, niekad nesigyrė didžiu išradingumu – priešingai, galima drąsiai juos prilyginti slogiam idėjų badmečiui. Tam apibrėžti architektas Remas Koolhaasas nukaldino šlamštãerdvės (junkspace) terminą. Šlamštaerdvė žymi tam tikrą architektūros degradaciją kaip modernizacijos atlieką ir pačios modernybės išsieikvojimą. Šlamštaerdvę įmanoma pavadinti racionalaus industrinio progreso perdegimu, kai iš viso to telieka menkavertis farsas, „bedvasės“ patalpos ir konsumerizmo apoteozė. Kita vertus, tai byloja ir apie racionalumo iškeitimą į ekspertinę optimizaciją, besistengiančią iš visko – net ir iš šlamšto – pragmatiškai išspausti kuo didesnę vertę ir naudą.

 

Šią optimizaciją be optimizmo, be prekybcentrių, labai gerai įkūnija Vilniaus viešbučio „Grata“ atvejis. Postmoderni, eklektiška, kičinė, išsišokanti, kiek infantili ir itin spalvinga statinio architektūra jau savaime tiesia junkspace apibūdinimą: aibė nereikalingų stilistinių detalių, skirtų tik patraukti akį; estetika dėl estetikos. Nesudėtinga tai pavadinti „blogu skoniu“ arba „pigiena, tačiau viešbutis idealiai nušviečia postmodernizmo, kaip „brandžiojo“ kapitalizmo estetikos, sublimaciją: įkurtas 1996 m., „Grata“ žiba švaistūnišku rinkos ekonomikos perteklingumu ir tuometiniu imperatyvu atrodyti prabangiai. Vis dėlto viešbutį netrukus praris rekonstrukcija, kadangi daugybė pastato dalių yra „nefunkcionalios. Galima lažintis, kad optimizacijos logika nepašalins šlamštaerdvės esaties, tik perkels ją į komfortabiliai ir anestetiškai užglaistytą matricą, kurioje nebeliks jokių „kvailų“ ir „nenaudingų“ darinių.

 

Istoriškumas ir ekonomija

Kaip kartais sakoma, kad tikrąją XX a. pabaigą įrėžė Pasaulio prekybos centro griūtis, taip pasitaiko nuomonių, kad „laukinis 10-asis dešimtmetis“ šalyje baigėsi būtent prieš du dešimtmečius atvėrus „Akropolį“. Precedento neturinti prekinimosi šventovė demonstruoja gerovės utopiją, kuri iki šiol ne tik nerealizuota, bet ir, atrodo, jau likusi praeityje. Kadaise utopija nurodydavo į ateitį, o šiandien jos vektorius nusitęsia į praeitį, o vaizduotę pasiglemžia atminties nuosėdos. Baudrillardas visiškai teisingai teigė, kad utopija nėra tai, kas gali įvykti, o tai, apie ką galima svajoti kaip apie prarastą objektą. Be to, ilgesys prekybcentriams atskleidžia ir besileidžiančią nostalgijos kartelę: nykstant geresnės ateities vizijoms ir menkstant pažadams, gedulingai geidžiama vis p(ap)rastesnių dalykų.

 

Tačiau nėra reikalo į prekybos centrus žvelgti pasyviai ir elegiškai – galima jų erdves vertinti kaip keliones laiku arba laiko mašinas, kurios „išspjauna“ ženklus apie aktualų istoriškumą ir jo virsmus. Prekybcentriuose galima pamatyti ne tik, kas yra, bet ir kas buvo bei bus; čia persipina visi „retro“ ir „post. Greta to prekybos centrai vis dar sukelia šypsnį savo kurioziškomis keistenybėmis: pavyzdžiui, tamsiame „Panoramos“ užkampyje kabo abstraktaus meno paveikslai, o viename mažesniame prekybcentryje apniko tragikomiškas absurdas, kai vietoje ilgamečio fontanėlio išdygo elektroninių cigarečių „kioskas. Prekybos centrų patalpos vis labiau „kastruojamos“ ir „gryninamos – ekonomizuojamos, tačiau efektas lygus anam nykiam pojūčiui, apimančiam siurbtelėjus to kava apsimetančio skysčio iš narveseno.

 

Mirusios zonos

Galiausiai, populiarėjant internetinei prekybai ir plintant ne tokiems socialiems apsipirkimo būdams, ateityje prekybcentrius gali ištikti toks likimas, kokį regime JAV: čia dėl ką tik įvardytų desocializacijos slinkčių daugėja apleistų prekybos centrų. Šie virsta tokiomis urbanistinėmis atgyvenomis kaip videonuomos punktai, kompiuterinės ir taksofonai. Tokias vakarykštes nevietas įprasta vadinti mirusiomis zonomis, praeitį menančiais ir nebenaudojamais miesto ruožais. Šiuose, ypač JAV, paplito nebeveikiančių prekybcentrių „turizmas, sunaikintų didybės simbolių fetišas, savotiška griuvėsių pornografija, kurią platesniame kontekste taip įtaigiai ir pranašiškai aprašė J.G. Ballardas. Ironiška, bet net ir matant tokius postapokalipse atsiduodančius scenarijus, prekybos centras vis tiek išlaiko savo „laisvalaikio ir pramogų“ karūną.

 

Nutyla garsiakalbiai. Pajuosta ekranai. Užgęsta vitrinos. Stoja automatinės durys. Ilguose ir tuščiuose koridoriuose nerimastingai subręsta šiurpi nuostaba, kad būtasis ir būsimasis yra tas pats laikas.

Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.
Linartas Tuomas, buvęs prekybos centras „Merkurijus“ Kaune. 2017 m.