Pasaulyje
Vasarą, kai stoja vadinamasis „agurkų sezonas“, medijos mėgsta skandalus. Šiemet vienas toks liepą kilo Lenkijoje, kai Nobelio premijos laureatė Olga Tokarczuk per susitikimą festivalyje „Literatūros kalnas“, kurį Žemutinėje Silezijoje organizuoja rašytojos įsteigtas fondas, pareiškė, kad „literatūra yra ne idiotams“. Vienas pirmųjų skandalą aptarti pabandė „Gazeta Wyborcza“ (2022 07 23) apžvalgininkas Grzegorzas Wysockis tekste „Tokarczuk ir idiotai, arba Kaip (ne) žaisti per karščius?“, paklausęs, kiek sakinių galima parašyti vieno, nelabai originalaus, nes tai žinomo reklaminio šūkio parafrazė, Nobelio premijos laureatės sakinio tema: „Pasirodo, milijonus.“ Jis cituoja po to sakinio diskusijoje ėjusius Tokarczuk žodžius: „Kad skaitytum knygas, reikia turėti tam tikrą kompetenciją, tam tikrą jautrumą, tam tikrą kultūros pažinimą. Knygos, kurias rašome, egzistuoja tam tikroje erdvėje, visada su kuo nors susijusios. Netikiu, kad ateis žmogus, kuris visiškai nieko nežino, ir staiga pasiners į literatūrą, patirs katarsį. Rašau savo knygas protingiems žmonėms, kurie mąsto, kurie jaučia, kurie yra jautrūs. Manau, kad mano skaitytojai panašūs į mane. Rašau saviškiams.“ (Pastarasis žodis, lenkiškai skambantis „krajane“, turi ne vieną atspalvį – gali būti „žemietis“, „kraštietis“, „tautietis“ – Ž. P.)
Nors pasak susitikimą vedusio rašytojo Jerzy Sosnowskio, Tokarczuk sulaukė salės aplodismentų, internete prasidėjo mūšis. Wysockis tvirtina, kad lengviau būtų išvardyti, kas iš žinomų publicistų ir FB garsenybių jame nedalyvavo, ir pateikia tris jam labiausiai patikusius atsiliepimus: „Mano mėgstamiausias yra, ko gero, tas garsiai pasakytas poeto ir publicisto Piotro Czerskio, kuris, kai jau visi šventieji (ir šventai pasipiktinę) sugebėjo susikauti šimtuose skaitmeninių mūšių, paprasčiausiai parašė: „Neturiu nuomonės.“ Artimas mano širdžiai yra ir poetės Julios Szychowiak įrašas: „Staiga niekas nieko nevadina idiotu ar kretinu. Net mintyse. Visi aplink yra tokie įdomūs. Kartu vaikštome pas psichiatrą.“ Ir dar vienas turiningas ir grakštus Wojciecho Orlińskio įrašas: „Tvirtinti, kad Tokarczuk reikia labiau rūpintis knygų neskaitančiais žmonėmis, skamba kaip teiginys, esą Lewandowskis (dabar garsiausias lenkų futbolistas – Ž. P.) turėtų surengti pasaulio čempionatą tiems, kurie nesidomi futbolu.“
Jau minėtas Sosnowskis vėliau bandė paaiškinti: „Dėl to, kad internete lengva rasti auditoriją, visuomenėje nyksta jai reikalingas kompetencijos kultas, dalyko išmanymas: tad tas, kuris neišmano fizikos, platina niekus apie chemtrails; kažkas, neišmanantis apie lėktuvus, įsitikinęs reiškia nuomonę apie lėktuvų katastrofas, o tas, kuris skaitė nedaug, o iš literatūros kanono – nieko, teikia literatams rangus. Priminimas, kad norėdamas vertinti pirma turi kai ką žinoti ir kad ne viskas tinka visiems, yra kovos su populizmu aktas, o ne panieka klasių požiūriu „paprastiems“ žmonėms. Priešingai, kai Adomo Mickevičiaus universiteto doktorantė (o gal jau daktarė – to nepavyko nustatyti) sakinyje „literatūra yra ne idiotams“ mato išpuolį prieš neprivilegijuotą klasę, tuos, kuriuos tariamai gina, ji apibūdina labai įžeidžiančiai.“
Leidėjas, kritikas Wojciechas Szotas mano, kad „galima bandyti suprasti Tokarczuk, nes ją jau daug metų atakuoja katalikų fundamentalistai. Ji turi teisę gana negatyviai vertinti tikrovę, nepaisant prestižo ir saugumo, kuriuos suteikia Nobelio premija. Ar negalima tiesiog pavadinti idiotais žmonių, kurie atsisakydami siuntė jos knygas arba kurie išdidžiai rašo, kad tai „grafomanija“ ir „kliedesys“? Gal ji ir neturi teisės, nes tai tiesiog neelegantiška. Bet žmogus, kuris daugybę metų yra atakų taikinys, tam tikru momentu liaujasi buvęs elegantiškas ir kartais jam išsprūsta. Taip ir suprantu Tokarczuk pasisakymą, kuris savaime sunkiai priimtinas.“ Jam prieštarauja Visuotinio skaitymo fondo direktorė Maria Deskur: „Tokarczuk žodžiai – joks elitizmas, tik tiesa, iš kurios kyla išvados, visuomenei, mums visiems, tapsiančios iššūkiu. Gal, užuot piktinęsi, turime tą pirštinę pakelti?“
Rašytoja ir vertėja Renata Lis feljetone „Gazeta Wyborcza“ (2022 07 26) skandalą apibendrino taip: „Mūšis dėl Olgos Tokarczuk žodžių apie literatūrą ne idiotams šią vasarą persvėrė net Žalgirio mūšio metines. Internetas liepsnojo nuo kairės iki dešinės: drąsūs klasicizmo griovėjai liejo napalmu dvasios aristokratus; kultūros kapitalo paveldėtojai leido nuodus pažangiam visuomenės komentariatui, pastarieji atsišaudė tuo, kad negali gyventi be Manno ir Mahlerio, o visa ta tariamai aukštoji kultūra tarnauja išskirtinai tik klasiniam padalijimui ir liberaliosios buržuazijos gynimui. Iš šios avantiūros išeiname apdaužyti ir dar labiau susiskaldę. Niekas nieko neįtikino, tačiau buvo paskelbta daug tragikomiškų manifestų, komentarų ir piktų žodžių.“
Lis išryškina svarbų diskusijos momentą, kuris apibūdina ir visuomenės požiūrį į kultūrą. Ji sako, kad dar prieš dvidešimt ar trisdešimt metų Tokarczuk žodžiai nebūtų sukėlę tokios audros, nes jos kartos žmonėms „knyga buvo akivaizdus emancipacijos, suvoktos kaip lygiavimasis į viršūnes, simbolis“, o žinios, išsilavinimas buvo idealus būdas siekti karjeros ir statuso visuomenėje. Bet nuo tada daug kas pasikeitė: „Senoji vertybių hierarchija žlugo: bajoriška arba inteligentiška kilmė nebetraktuojamos kaip asmeninis pranašumas ir pradėta vertinti kaip paveldėta privilegija ir nesąmoninga kaltė darbininkų klasei. Viešai manifestuojami gero išsilavinimo požymiai yra smerkiami kaip klasinė panieka, gal ir slepiama kaip nereikalingas nuobodis. Atvirkščiai elgiamasi su populiariąja kultūra – ji eksponuojama ir apdovanojama. Kultūra nėra sexy; popkultūra yra. Netikėtai patiems sau tapome demokratizuoti. Knygos kaip socialinės emancipacijos simbolio mitas nebeaktualus. Dabar literatūra yra viskas, kas buvo parašyta pasitelkus abėcėlę, rašytojas – kiekvienas, kas save tokiu laiko. Dabartiniams dvidešimtmečiams knyga yra tik viena iš laiko leidimo galimybių ir visai ne pati patraukliausia, o ne ypatingo dėmesio ar būtinojo poreikio objektas, kokia buvo seniau ir kokia iki šiol lieka tos senosios formacijos likučiams. (...) Niekas nebetiki, kad kelias į viršų veda per išsilavinimą. Dabar tikima iš tėvų paveldėtu kultūriniu, socialiniu ir ekonominiu kapitalu. Jei kas jį turi, vadinasi, laimėjo viską; jei jų neturi, pereina į resentimento ir revoliucijos pusę.“
Lis atkreipia dėmesį, kad Tokarczuk ir savo Nobelio kalboje pasisakė už Kultūrą iš didžiosios K bei prieš populiariąją kultūrą ir naujas medijas. Tokarczuk nuomone, žalinga yra ne tik leidybos pramonė, bet praktiškai viskas: „Jau nebėra poreikio rašyti kelionės dienoraščio, kai galima fotografuoti ir siųsti tas fotografijas per socialinius tinklus pasauliui, iškart ir kiekvienam. Nėra poreikio rašyti laišką, jei daug paprasčiau yra paskambinti. Kam skaityti storus romanus, jei galima pasinerti į serialą?“
„Empuzjonas“
Viskas prasidėjo nuo naujos Tokraczuk knygos. Birželio 1-ąją Lenkijos knygynuose pasirodė pirmasis po Nobelio premijos parašytas Tokarczuk romanas „Empuzjonas. Natūralios medicinos siaubas“ („Empuzjon. Horror przyrodoleczniczy“). Žodis „empuzjonas“ kildinamas iš graikiško empuza, graikų mitologijoje reiškiančio moterį vaiduoklę, liaudies padavimuose dažnai traktuojamą kaip burtininkė, ragana. Empuzjonas – tai vieta, kur gyvena raganos.
Apie naują knygą ir kalbėta susitikime, kurį vedė Jerzy Sosnowskis. „Empuzjonas“ prasideda 1913 m. rugsėjį, Görbersdorfe, Žemutinėje Silezijoje (dabar Sokolovskas). Į kalnuose įsikūrusią plaučių ir gerklės ligų sanatoriją atvyksta studentas iš Lvivo Mečyslavas Vojničius. Jis viliasi, kad naujoviški metodai ir grynas oras sustabdys jo ligą, o gal net išgydys, nors diagnozė nepalieka iliuzijų. Jam džiova. Vojničius susipažįsta su kitais ligoniais iš Vienos, Karaliaučiaus, Breslau ir Berlyno. Prie stiklelio jie nuolat diskutuoja apie svarbiausias pasaulio problemas. Ar Europai gresia karas? Kas geriau – monarchija ar demokratija? Ar demonai egzistuoja? Ar skaitant galima atpažinti, kieno ranka parašyta knyga – moters ar vyro? Sanatorijos gyvenimą sutrikdo staigi savininko žmonos mirtis, aplink sanatoriją nuolat vyksta tragiški įvykiai ir nors Vojničius slepia tiesą apie save, jis vis labiau pasineria į siaubą žadinančių tų nutikimų mįsles.
Knyga iškart sulaukė įvairių vertinimų. Ryszardas Koziołekas žurnale „Książki. Magazyn do czytania“ rašė: „Pirmasis po Nobelio premijos, nekantriai lauktas Olgos Tokarczuk romanas jos kūrybos gerbėjams yra sugrįžimas į namus. Jie sutiks senus pažįstamus, mėgstamas istorijos ir magijos prisodrintas vietas, grybų ir skruzdėlių užpiltines, šaradas eruditams, o pirmiausia – dialogą su šiuolaikiniu mūsų – europiečių, lenkų gyvenimu.“
Literatūros kritikė Karolina Felberg „Kultura liberalna“(Nr. 701(25/2022) recenzijoje rašo, kad „Empuzjonas“ lyg ir parodijuoja Thomo Manno „Užburtą kalną“: „Tas sugrįžimas į praeitį leidžia Tokarczuk aprašyti anų laikų patriarchalinę kultūrą. Tačiau kadangi rašytoja apsiribojo stilizacija ir parodija, romane pristigo šių laikų iššūkius atitinkančio moteriškumo aprašymo. Moterų energija čia yra tik tam, prie ko mus pripratino vyrocentriškoji kultūra – tai „nešvari“ jėga, demonai, vyriškos fantazijos.“
Bet žurnalo „Znak“ (2022 liepa–rugpjūtis) kritikas Arturas Madalińskis neslepia susižavėjimo: „Siaubo romanams būdinga keistumo atmosfera, kriminalinis siužetas (kasmet per pirmąją lapkričio pilnatį žūsta žmonės), daug perdirbtų Freudo psichoanalizės tezių ir mitologinių sąsajų. Visi tie kultūriniai žaidimai čia vis dėlto vyksta „Užburto kalno“ šešėlyje: Thomo Manno šedevras „Empuzjonui“ yra nuolatinė atskaitos sistema, į kurią tarsi į metadiskurso rėmus Tokarczuk įdėjo vaizduojamą pasaulį.“
Minėtoje diskusijoje su Sosnowskiu į klausimą, iš kur atsirado „Empuzjonas“, Tokarczuk atsakė: „Pradinis mane lydėjęs vaizdas rašant šį romaną ir buvo jo parašymo priežastis – tai manęs kaip mergaitės vaizdas. Įsivaizduokite, kad esate mergaitė ir stovite priešais savo tėvų ar bet kokią kitą biblioteką, siekiate knygų, kurias skaitysite, ir susiduriate su tam tikra tuštuma. Kai trylikos ar keturiolikos metų pradedame save apibrėžti kaip žmones, esame priversti apibrėžti savo lytiškumą, tam tikras pasekmes, kylančias iš to, kad esame žmogiškos būtybės. Mano atveju tai buvo taip: esi moteris. Ką tai reiškia, su kuo tai siejasi tekstuose, kuriuos skaitai?“ Pasak rašytojos, ta maža mergaitė suvokia, kad literatūros tekstuose, kuriuos ji skaito, nėra moterų. Ji turi omenyje Europos ir amerikiečių literatūrą, kurioje apie pasaulį pasakoja vyrai. Moterys apibūdinamos tik santykiais – yra motinos, meilužės, lemtingosios moterys: „Jas apibūdina socialiniai vaidmenys, jos niekad nėra filosofiniai objektai, niekad nėra etiniai objektai. Nebent kalbama apie tai, ar verta tekėti už vieno, ar už kito, kaip kad Jane Austen romanuose. Tai nėra objektai, būtybės, kurios apibūdina savo pasaulį filosofiniais terminais. Susidūrusios su šia literatūros tradicija mažos mergaitės yra labai sudėtingoje situacijoje. Jos pradeda suprasti, kad viskas, kas svarbu, sprendžiama nepaisant jų. Jų lytis jas išstumia iš rimto diskurso.“ Todėl suaugusi Tokarczuk nusprendė padiskutuoti su šia literatūros tradicija ir pasirinko jai labai artimą Thomo Manno „Užburtą kalną“, bet stengėsi į jį pažvelgti „atsipalaidavusi, neįsitempusi ir pamatyti, kaip veikia tie mechanizmai“. Tačiau, pasak Tokarczuk, „Empuzjonas“ tai ir knyga apie metamorfozę: „Mūsų DNR įrašytas pasirengimas keistis, eksperimentuoti su savimi, bandyti rasti kitokius sprendimus nei tie, kuriuos mums parengė mūsų kultūra. Yra daug daugiau lygmenų, nei mums atrodo. Tame ir slypi mūsų laisvės esmė.“
Parengė Ž. P.
