7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

„Viskas didinga“: žiūrėti ir matyti

Paroda „Dalia Grinkevičiūtė (1927–1987). Kambariai / Įveikti atstumai“ Maironio lietuvių literatūros muziejuje

Natalija Arlauskaitė
Nr. 25 (1432), 2022-06-24
Tarp disciplinų Istorija
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.

Dalios Grinkevičiūtės „Atsiminimai“, rašyti tada, kai tremties pasakojimų modelis iš esmės dar neegzistavo, yra atidaus žvilgsnio dokumentas. Žvilgsnio, kurį kreipia nuosavas pastabumas ir jautrumas ir mažai veikia kultūriškai išmokti būdai reguliuoti jo stambumą, trukmę, objektus. Šis žvilgsnis nuolat keičia mastelį: tai itin priartėja prie aprašomų daiktų, paviršių, kūnų ir pačių nemaloniausių substancijų, tai atsitraukia nuo jų taip, kad žmogus dingsta, o lieka tik didingas Arkties ledynų peizažas. Arkties didingumą, romantizmo žodyno, būdingo pasakojimams apie šalčio ir ledynų užkariavimą, nuotrupą, visuomet lydi žmogaus menkumas – ne todėl, kad jis menkas apskritai, veikiau priešingai, o todėl, kad priverstinai tapęs „ne šio pasaulio padaru“:

 

„O danguj – tikras grožis. Visokiom spalvom pinasi didinga Šiaurės pašvaistė. Viskas didinga: ir tundra beribė, žiauri, bet plati kaip jūra, ir Lenos žiotys, užgriozdintos ledais, ir kelių šimtų metrų pakrančių uolos Stolbuose, ir Šiaurės pašvaistė – tik mes tame fone nedidingi – alkani šunes, apsėsti utėlių ir baigią dvėsti savo ledynuose, prasmirdusiuose, priš... barakuose.“ [1]

 

Žiūrėjimas ir nežiūrėjimas, galimybė matyti ir jos atsižadėjimas – nuolatinis atsiminimų motyvas. Pati vieta, Trofimovsko sala Lenos žiotyse, reguliuoja fizines matomumo galimybes. Didžiąją metų dalį ją, dabar, regis, pranykusią po galingos upės paviršiumi, gaubė poliarinė naktis, o likusią – poliarinė diena. Sugrįžusi šviesa suteikė galimybę patirti tolių ir kraštovaizdžio grožį: „Žėri galingų Lenos žiočių ledai, žėri ledynas priešingoj pusėj, žėri tundra nuo blizgančio sniego. [...] Sustojam ir grožimės didingu, žiauriu Arktikos grožiu.“ [2] Bet sykiu ji vertė pakeisti mastelį, įsižiūrėti į atstumiantį, kasdienį nualinto žmogaus pasaulį ir trokšti nematyti: „Grįžus padariau siurprizą mūsų barakui – atkasiau visą langą. [...] Kai įėjau vidun, nukratė pasišlykštėjimas. Dienos šviesoj barakas dar baisesnis, klaikesnis. Kad nors greičiau jį vėl užneštų sniegas. Skudurai, vienas prie kito gulintys žmonės, grindys... Nereikia dienos šviesos!“ [3]

 

Kokia šviesa pritinka apmąstant Dalios Grinkevičiūtės gyvenimą ir tekstus? Ką ir kaip norime matyti mes, šiuolaikiniai žmonės, turintys visai kitokią kultūriškai ir technologiškai ištreniruotą akį? Ką reiškia eksponuoti represijų patirtį ir šios liudijimą? Koks žvilgsnio mastelis ir kokia jo perjungimo amplitudė gali būti pagarbūs ir prasmingi? Ar galima grožėtis, kai kalbame apie smurtinę istoriją?

Gulagas gerokai pakoregavo Arkties vaizdinį – ir iš XIX a. romantizmo kylantį didingą gamtos užkariavimo bei šios priešinimosi, ir ankstyvuoju sovietmečiu susiformavusį savojo, ideologiškai žymėto pasaulio išplėtimo iki kraštutinės ribos vaizdinius. Gulago vaizduotei pasidarė svarbus suvokimas ledynų, įšalo kaip medijos, kuri gali ne tik sunaikinti bet kokį žmogaus pėdsaką, bet ir tapti paviršiumi, priešingai nei valdžia norėtų, išsaugojančiu, įrašančiu, įšaldančiu ištremtųjų likimą. [4]

Kai 1949–1950 m. jaunoji Dalia Grinkevičiūtė rašo „Atsiminimus“, ji tokią Arktį, gerai žinomą iš kiek vėlesnių Varlamo Šalamovo tekstų, vaizduoja viena pirmųjų. Įšalo kaip nekonvencinės, bet patikimos, amžinos medijos supratimas ateina į jos tekstą per Aleksandro Puškino eilėraščio „Paminklas“ (romantinio ir imperinio) citavimą: „Lėtai paskutinį kartą praplaukia milžinas – plytinis barakas, mediniai barakai, žeminės, pasiliko ir baisusis kalnelis, prarijęs kelis šimtus lavonų. [...] Pamačiau, kad beveik visi verkia, tyliom akim palydėdami tas baisias kapines, tą „rankom nesukuriamą paminklą“. Man gi darėsi lengva, kai tas pragaras tolo, o aš gyva, mamytė irgi sėdi šalia manęs.“ [5] Dabar sunku pasakyti, ar jaunoji memuaristė jautė visą skaudžią citatos ironiją: eilėraščio autorius vylėsi, kad jo rašytinį „rankom nesukuriamą“ paminklą lankys „Išdidęs slavas, suomis, dar tamsus tunguzas, / Kalmukas, draugas dykumų“ [6]. Arkties Gulago pakraštyje taip ir atsitiko: Trofimovsko kapinių raštas įšaldė nemažą jų visų, taip pat po žiauraus 1942 m. žiemos bado iš blokados apsupto Leningrado į kitą badą ištremtus suomius. Kultūriškai mišrų žodyną Grinkevičiūtės patirčiai teikė ir dar Kaune matytos operos, ir krikščioniška simbolika, ir sovietinės mokyklos kanonas – kelissyk minimas Maksimas Gorkis ar štai taip pasirodęs XIX a. klasikas.

Atminties pastanga visada susijusi su kalbos, būdo artikuliuoti santykį su praeitimi paieškomis. Vizualios, erdvinės kalbos taip pat – ypač jei vizualių dokumentų, vaizdinių liudijimų mažai arba jie kurti pačių represinių institucijų ar žmonių, turinčių valdžią. Būtent tokią problemą sprendžia kai kurie dokumentinio kino kūrėjai. Pavyzdžiui, portugalų režisierė Susana de Sousa Dias, kurianti filmus apie diktatoriaus Salazaro laikotarpį, naudoja politinių kalėjimų nuotraukas (kartais tik jas) ir konstruoja sudėtingas vaizdo trukmės ir liudijančio balso struktūras. Iš Kambodžos kilęs režisierius Rithy Panh’as, apmąstydamas, kaip pasakoti apie Raudonųjų khmerų valdymo laikotarpį, naudojant tik to meto vizualius dokumentus, aptinka, kad visi jie sukurti genocido meto galingųjų rankomis, ir filme „Trūkstamas vaizdas“ renkasi molinių lėlių animaciją kaip būdą šį „savo“ vaizdo trūkumą įvardyti. Portugalų bylos nuotraukos išauga iki kino salės ekrano dydžio; beveik nejudančios, pabrėžtinai supaprastintos lėlės nurodo į neįžiūrimą smurtinės praeities gyvenimą.

Šioje parodoje (kuratorės Vytenė Muschick, Gintarė Valevičiūtė-Brazauskienė, Jurga Graf) žvilgsnis, optika, nuotolis ir mastelis tampa kone pagrindiniais veikėjais, vis klausiančiais, ką ir kaip galime suprasti apie praeities liudijimą, jei nepaleidžiame iš akių, kad praeitis tiesiogiai nepasiekiama, o liudijimas jau nugyveno turtingą gyvenimą, turėdamas nemažai skaitytojų ir vertėjų. Ir ne tik iš kalbos į kalbą, bet ir iš žodžio į vaizdą, o tada dar į kitokią mediją. Grinkevičių šeimos prieškario gyvenimą šiek tiek dokumentuoja nuotraukos, bet jo laimingas vaizdinys išnyra kaip dalis „Atsiminimų“. Todėl ir pamatyti jį galima it per kelis sluoksnius pravalytą ir šviečiantį „sekretą“ – optinę vaikystės technologiją: sienelėje išimtą skylutę, už kurios šilta šviesa apšviesta ką tik paliktos svetainės lėlinė diorama, sudėliota iš mažyčių daiktų. Ne visus kampus akis pasiekia, lėlių kambarys pats atskleidžia atminties rojaus iliuziškumą.

Čia pat kambarys, visiškai pakeičiantis mastelį, tikrumo laipsnį ir praeities medijavimo galimybes: juoda erdvė – apytikslių išmatavimų rūsys, kuriame 1950 m. nelegaliai grįžusi į Kauną Grinkevičiūtė slapta palaidojo drauge iš Jakutsko pabėgusią ir Lietuvoje mirusią motiną. Vienas tamsiausių gyvenimo momentų ir apribotas regėjimas išverčiami akustiškai – ausinėse vertėjų balsais keliomis kalbomis skamba šiuos įvykius aprašantys atsiminimų fragmentai, savo ruožtu radikaliai išplečiantys erdvę iki balsu ir įvairiais vertimų raštais susaistyto pasaulio žemėlapio. Kitoje parodos vietoje sąlyginis tolimų klajonių žemėlapis susmaigstomas kvapų kapsulėmis. Jis išverčiamas į mikrodalelėmis veikiančią olfaktorinę mediją, uoslės „sekretus“, nepasiekiamus praeityje, bet tiesiogiai patiriamus savo kūnu.

Tarp Dalios Grinkevičiūtės skaitytojų buvo ir bendro likimo žmonių. Kai 10-ojo dešimtmečio pradžioje Gintautas Martynaitis, šešeriais metais jaunesnis to paties Trofimovsko tremtinys, išvežtas tą patį 1941 m. birželį, imasi piešti savo vaikystės ir ankstyvos paauglystės tremties Arktyje vaizdus, jis akivaizdžiai seka Grinkevičiūtės tekstu ir kuria prisiminimų ir dokumentinio pasakojimo, jau tapusio nepaprastai žymiu, mišinį. Šiam liudijimui, kuriam ryžtamasi tada, kai tremties liudijimas jau įgavo kalbą, taip pat svarbus poliarinio rato didingumas ir žmogaus gyvybės menkumas. Praėjus dar beveik trims dešimtmečiams, Martynaičio piešiniai kartu su Grinkevičiūtės atsiminimais patys tampa Gintarės Valevičiūtės-Brazauskienės ir Antano Skučo filmo „Purga“ dokumentiniu pagrindu.

Žodinis ir vizualus liudijimas dar sykį išverčiamas į kelias audiovizualias formas, paremtas animacija: paėmus planšetes ir nukreipus jas į filmo piešinius, ekranuose skleidžiasi papildytos tikrovės pasakojimo fragmentas, lydimas balsu skaitomos „Atsiminimų“ ištraukos; poros sekundžių animacijos kilpos be perstojo šviečia iš sienos įdubų; virtualios tikrovės akiniai trumpam perkelia į baraką, ataidintį iš abiejų liudijimų. Apie dokumento ir fikcijos įtampą primena keli Grinkevičiūtės rankraščio puslapiai, eksponuojami čia pat. Tačiau audiovizualinių medijų eskizai veikia ne kaip alternatyva dokumentui, o įsipareigojimo žiūrėti, pastangos suprasti teritorijoje, kurioje dalyvauja skirtingi vaizdo masteliai, įsitraukimo trukmės, žinojimo laipsniai, kultūriniai ir technologiniai įpročiai.

Iš pirmo žvilgsnio keista, bet lėlinis vaikystės rojaus „sekretas“ ne toks ir tolimas VR kuriamai buvimo apledėjusiame bunkeryje iliuzijai: abu inscenizuoja ir išjudina, animuoja susikurtą tikrovę, palikdami atminties ir medijos darbo pėdsakus, veikia kaip atminties technologijos – retro ir nūdienos. Net bijūnas „Garbė Motinai“, primenantis apie vietą, kur buvo užkastas pirmosios atsiminimų versijos rankraštis, šitokiame kontekste sykiu yra tikrumo maksimumas ir lėtosios animacijos rūšis.

Dydžių, faktūrų, optikos ir juslių kaitaliojimas primena, kad tokio taško, iš kurio mums gali atsiverti vientisas, tolydus praeities vaizdas, nėra. Kad santykis su ja – pastangų, tekstų, kultūrinių technologijų ir medijų konfigūracija, reikalaujanti netrivialios navigacijos ir suvokimo registrų perjungimo. Kad tai nutolimo, nuokrypių ir priartėjimų choreografija, kurios centre – tęstinis įsipareigojimas nenusukti akių.

Paroda veikia iki gruodžio 3 d.

Paroda yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis

___

1. Dalia Grinkevičiūtė, „Atsiminimai“, Dalia Grinkevičiūtė, Lietuviai prie Laptevų jūros. Atsiminimai, miniatiūros, Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021, p. 62.

2. Ten pat, p. 117.

3. Ten pat, p. 119.

4. Susi K. Frank, „City of the Sun on Ice: The Soviet (Counter-)Discourse of the Arctic in the 1930s“, Anka Ryall, Johan Schimanski, Hennig Howlid Waerp (ed.), Arctic Discourses, Cambridge Scholars Publishing, 2010, p. 106–131; Susi K. Frank, „Natural Archives as Counter Archives: Gulag Literature from Witness to Postmemory“, Susi K. Frank, Kjetil A. Jakobsen, Arctic Archives: Ice, Memory and Entropy, Bielefeld: Transcript, 2019, p. 285–310.

5. Grinkevičiūtė, p. 132.til A. Jakobsen, Arctic Archives: Ice, Memory and Entropy, Bielefeld: Transcript, 2019, p. 285–310.

6. И гордый внук славян, и финн, и ныне дикoй // Тунгус, и друг степей калмык, vertė Liudas Gira.

 

Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. Rengėjų nuotr.