Galimybė išbūti

Į Vroclavą atvykstu pristatyti doktorantūros tyrimo simpoziume „Metodai vizualiuose menuose“ Eugeniuszo Gepperto meno ir dizaino akademijoje, bet, kaip dažnai būna, tyrimai nei prasideda, nei baigiasi konkrečiu laiku ar vieta. Jie tęsiasi, kertasi ir kartais nuklysta. Muchuanas Wangas, kinų skulptorius, šiuo metu studijuojantis doktorantūroje Lenkijoje, taip pat pristato savo tyrimus iš medžiagos. Wangas kuria popierinius, medžiaginius ir vandeninius tankus. Man labiausiai įstrigo tankas iš ledo. Tirpstantis. Naiviai mąstau, kad tokia turėtų būti būsimų ginklų ateitis. O Muchuanas pasidalino, kaip jam įstrigo žymios lenkų menininkės Magdalenos Abakanowicz (1930–2017) laikinoji retrospektyvinė paroda „Totalna“ (lenk. – visiška, absoliuti) „Four Domes“ paviljone. Tad su kolegomis paskutinę simpoziumo dieną keliaujame į žalių sodų, upės ir tvenkinių apsuptą didelį naują, akinamai baltą iš vidaus šiuolaikinio meno muziejų (kuris darbo dienomis veikia tik iki 17 valandos).

Magdaleną žinojau iš vadovėlinio ir pasakojimų pasaulio. Ji buvo piešiama tarsi ikona mūsų Vilniaus dailės akademijos Tekstilės meno ir dizaino katedroje – brangi, rafinuota, bet šiek tiek tolima. Skulptorė – medžiagos menininkė. Didžiagabaričių instaliacijų, 8-ojo dešimtmečio konceptualumo ir rankų darbo junginys. Patyriau gyvai keletą Magdalenos darbų garsiuose muziejuose Milane ir Londone. Tačiau tokio ilgo pasakojimo ir kūrinių gausos dar nemačiau. Muziejus, beje, turi didžiausią autorės darbų kolekciją, susidedančią apytiksliai iš 400 eksponatų. Kuratorės Barbara Banas ir Iwona Dorota Bigos pristato Abakanowicz kaip daugiaplanę stiprią kūrėją, gebančią kurti santykį su medžiaga, bet kalbėti apie žmogų. Parodoje iš karto atpažįstami Magdalenos parašu tapę darbai („Abakanai“, „Minios“, „Svajonės“, „Išminčių“ serijos), bet galima atrasti ir netikėtų staigmenų („Conglomerates“, karaliaus Artūro serijos, „Embriologija“). Tačiau labiausiai atliepia tai, kas kaip rūkas dengia kiekvieną šiandienos oro gaudesį ar žingsnį, – Abakanowicz tyrinėjimai, kaip būti su savimi, pasauliu ir kitu keistoje, neteisingoje, totalitarinių sistemų paveiktoje kasdienybėje. Kai balansuoji tarp savo neįgalumo, nesupratimo, tamsos, vilties, o svarbiausia – jų santykio.

Magdalenos darbuose „Minia“ (1985), „Anoniminiai portretai“ (1988–1989), „Sėdinčios figūros“ (1974–1984), „Nugaros“ (1976) regiu išdėstytų figūrų ritmą su neatpažįstamais, kartais nesančiais, tuščiais veidais. Figūros, pagamintos iš standintos drobės – paradoksaliai minkštos ir tvirtos. „Jeigu kurčiau savo figūras iš marmuro, meluočiau“, – tylos nenutraukia Magdalena (M. A., 1993). Dauguma darbų paveikia ne tik dydžiu, bet ir besikartojančių objektų gausa. Neįmanoma nenorėti jų paliesti arba nepasimesti tarp jų. „Viskas, ką darau, atsitinka grupėmis. Gamtoje mes dažnai susiduriame su dauguma (angl. multitude): lapais, vabzdžiais, žmonėmis... Po panašių, nors ir skirtingų, formų padauginimo atsiranda reikšmė“ (M. A., 1987). Erdvinį parodos koridorių dengia Magdalenos komentarų sluoksnis, leidžiantis suprasti jos mąstymo būdą.

Šalia „Narvo“ (1981) su mediniame tuščiaviduriame kube įkalinta žmogaus figūra (tarsi su galimybe ištrūkti) netikėtai atrandu autorės gobeleno technika išaustą laikraščio, 1973 metų gegužės 25 dienos „Życie Warszawy“, pirmąjį puslapį. Dvejų iš dvejų metrų dydžio atidžiai vilna atlikta puslapio kopija, kaip teigia autorė, parodo tikrą Varšuvos gyvenimą. Teikiamos dezinformacijos skaityti, ja pasitikėti neįmanoma, laikraštis tinka tik silkei įvynioti. Kolegė Simona Rukužaitė, medžiagos tyrėja, nuogąstauja, kad nematyti kitos kilimo pusės, toji neatidengta, prispausta prie sienos. Neištveriu ir neteisėtai kilimą atitraukiu. Laikraštis turi dvi puses, ir įdomu matyti kitą pusę, bent krašteliu, visai kitokią, dėl gobeleno technikos – vešlią ir gauruotą palyginus su lygia fasadine. Toliau paėjęs bendrakeleivis Janas Glockneris, grybų choreografas (teatleidžia jis man už interpretaciją – taip matau jo doktorantūros tyrimą), bando įsitraukti ir atsidurti „Rato ir virvės“ instaliacijos viduryje (1973), pristatytoje begalėje garsių parodų, tarp jų – ir Venecijos bienalėje (1980). Tačiau Janą sudraudžia muziejaus darbuotoja – negalima eiti už virvės linijų, stebėti leidžiama tik iš šalies. Fantazuoju, kaip tai pakomentuotų Magdalena. „Man virvė yra kaip užšalęs organizmas ir kaip raumuo, užtaisytas energija. Ji man kaip jėga dabartyje, esanti bet kokiame medžiaginiame objekte – medyje, žmogaus rankoje, paukščio sparne: visi sukonstruoti iš begalės elementų, veikiančių tarpusavyje“ (M. A., 1997). Toliau kvapą gniaužia „Abakanų“ miškas („Abakans“, 1960–1970) – tamsoje instaliuotų, rankomis austų ir margintų trimetrinių medžiaginių objektų iš vilnos ir jų kompozicijų rinkinys, tiesiog žlugdantis mano pasitikėjimą savimi. Jaučiuosi neįgali, nes šie Magdalenos darbai verčia mąstyti be vaizdinio ir kvapo poveikio, apie tai, kaip, kada ir su kokia pagalba jie sukurti, panardinantys į belaikiškumo, visaįmanomybės zoną. Kokia milžinė rūpestingai audė juos savo rankomis gigantiškame, palapinę primenančiame name, miško gilumoje? Tokią viziją leidžia matyti vis pasirodančios Magdalenos, vaikštančios gamtoje ar tarsi išneriančios iš jos, nuotraukos. O nuotraukų, ypač portretų, parodoje gausu. Galiu stebėti kintantį autorės veidą. Nemažai dėmesio skirta darbų dokumentacijai (vietos specifikos) – miestų, gamtos aplinkoje, taip pat laiškų, rašytų (aišku, ranka) kolegų, draugų jai ar jos pačios, fragmentams. Taip atsiveria kūrėjos santykis su aplinka ir žmonėmis, kuriančiais bendrą gyvenimą. O mes net nevažiuodami toli galime patirti Magdalenos beribiškumo dalelę: Europos parke yra besikartojančių dvidešimt dviejų masyvių riedulių grandinė „Neatpažinto augimo erdvė“, užimanti 2012 kvadratinių metrų plotą, kur gamtos, daugybės, paprastumo santykis ir vėl panardina į bejėgystės ir jėgos santykio glėbį. Tik kur tas neatpažintas augimas, kai atpažįstama tiek daug pasikartojimų?

Nors ne visos salės atrodo tobulos eksponavimo prasme, žmogiškumo ar galimybės būti žmogumi šiame keistame pasaulyje tema trenkia kaip kokteilis su seno kilimo kvapu, tik jis neerzina, ir net ne nostalgiškai romantiškai įvelia į istorinius sluoksnius, o nurodo į beviltiškai viltingą ateitį.

Išėję iš parodos, kolegos sakė negirdėję apie Magdaleną, teks vežtis katalogą, bet tas itin nuvilia nekokybiškomis pikseliuotomis nuotraukomis ir kadrais, kurie iš telefono atrodo geresni. Bet gyvas praėjimas, susiliejimas savo kūno masteliu ir lėtas ėjimas Magdalenos kurto pasaulio labirintais liks neverčiamas į albumą, tekstą, reikalinga gyva kelionė. Tad jei būsite Vroclave ar vyksite tikslingai, paroda veikia iki rugpjūčio pabaigos. O šalimais, kitame „Four Doumes“ muziejaus „flange“, yra staigiai pagaunanti XX a. vidurio Lenkijos meno kolekcija, atspindinti to meto gausią naudojamų medžiagų paletę. Net neįtikėtina, kai pamatai darbo datą – tiek analogų matyta visur už Lenkijos ribų, tačiau kaip mąstyta kaimynystėje, pasirodo, man liko nepažinta. Beje, karo menui skirta atskira apvali salė, kuri pranašiškai instaliuota taip, kad itin aktuali dabar. Vien ėjimas ratu, kuriuo tenka ir vėl, deja, traukti, kalba savo metaforomis.

O Vroclavas šiltas, vasarinis. Ledai, šortai, fontanai, kavinių stogai ir gausūs būriai išsipuošusių valgytojų ir gėrėjų. Žaidimo aikštelės nuo ryto iki vakaro – su moterimis ir vaikais, kalbančiais ukrainietiškai. Darželinukas berniukas palydi mano vyrą liūdnai akimis, kol tas kilnoja mūsų sūnų. O mano tėtis – ten, kur karas, trumpai ir aiškiai sako jis. Mes pusryčiaujame, ateiname, pietaujame, ir vėl iki vakarienės, o dabar eisime praustis ir į lovą. Žaidimo aikštelė baigsis tada, kai baigsis karas, sako buvęs darželinukas. Ir vėl atsimenu kurtus Abakanowicz „Karo žaidimus“ (1991) – gigantiškus abstrakčius ginklus, primenančius pistoletus, kulkas, peilius iš senų medžių kamienų ir metalo. Nors kiek viltingiau žvelgia į ateitį Wango tirpiniai. Bet ir juos geriau būtų matyti parodoje.

Paroda veikia iki rugpjūčio 22 d.

Daugiau apie parodą: https://mnwr.pl/abakanowicz-totalna