Apie Saulės Šmidtaitės ir Augustės Verikaitės parodą „Prisiminimai“ galerijoje „Vartai“
Vien dėl parodos pavadinimo – „Prisiminimai“ – nukeliauju savo prisiminimų takeliais. Parodoje lankiausi tris kartus, bet geriausiai prisimenu pirmąjį – per atidarymą. Buvo labai tvanki vasaros diena, atėjom dviese su G, bet viduje sutikau ir kitų draugų. Patalpoje taip pat buvo karšta. Gelsva šviesa atrodė lyg sklindanti iš stalinės lempos ar senovinio toršero. Žmonės lėtai judėjo aplink gėrimų stalą. V pasijuto prastai, tad greitai išėjo, aptarėm naują M šukuoseną, E valgė mažus itališkus riestainiukus ir gėrė vyną.








Tracey Emin paroda „A Second Life“ Londone
Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo.








Kamilės Pikelytės paroda „Draskaina“
Vieną karštą ankstyvo birželio pavakarę nutiko keistas dalykas – netikėta galimybė. Pasukusi nuo Rotušės į Antokolskio gatvės kiemą nusikėliau į tokią būseną, kurią galima įsivaizduoti tik gūdžiame kaime būnant vaiku, turinčiu lakią vaizduotę ir potraukį tamsioms istorijoms, neperregimoms erdvėmis bei jų keliamiems jausmams. Tai patyriau senamiesčio širdyje esančiame garaže, pasak menininkės Kamilės Pikelytės, šiuo metu priklausančiame jos dėdei, o kadaise – seneliui, kurio sodyboje ir užgimsta slaptasis reiškinys.
Donato Jankausko-Duonio „Bonifacijaus atostogos“
Neringos peizažas su savo pušų sakais ir sūriu vėju vizualinėje kultūroje dažniausiai funkcionuoja kaip besąlyginio eskapizmo pažadas. Tai vieta, kurioje miesto neurozės turėtų ištirpti vos išlipus iš kelto. Tačiau įžengus į Juodkrantėje esančią LNDM Pamario galeriją, kurioje Donatas Jankauskas-Duonis išskleidžia savo „Bonifacijaus atostogų“ visatą (kuratoriai Skaistė Marčienė ir Tomas Daukša), šis pažadas greitai dekonstruojamas.








Pokalbis su skulptoriumi Mykolu Sauka
Per Jonines, birželio 24-ąją, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje bus atidengtas skulptoriaus Mykolo Saukos „Koplytstulpis“ – skulptūra, skirta Jonui Basanavičiui. Apie naująjį kūrinį kalbamės su autoriumi.
Kristijono Gurčino paroda „Fantasmagorija“ galerijoje „Vartai“
Šiuo metų laiku, kaip įprasta, tenka patirti net kiek slopinantį meninės produkcijos perviršio efektą. Žiūrėti ir žinoti – būtinybė, tačiau natūrali žmogiška savybė pavargti mačius per daug verčia atbukti nuo didžiosios dalies patyrimų. Vasaros pradžioje susidaranti jaunųjų menininkų pasirodymų tirštuma nepaleidžia, nori nenori matomų parodų ir vaizdinijos gausa tampa tinklu, į kurį papuolęs jautiesi nieko išties nebepatiriantis, bet jei kas įstringa, pavargus nuo jau nebeapmąstomos ir neįsimenamos masės, tą norisi ir fiksuoti.
Eglės Ridikaitės paroda „Nuėmimai“ Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje
Šv. Jurgio Kankinio bažnyčioje tarsi esame buvę per didelio mastelio tobulos raiškos a.a. Raimondo Paknio fotografijas ir literatūriniais keliais per Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“, tačiau daugeliui pačiame centre (už buvusio Vilniaus centrinio pašto) esanti bažnyčia ir jos šventorius tebėra niekada nelankyta, keistai įmanoma akloji zona.








Šalnės Balčiūnaitės paroda „Devyni žmogaus polinkiai klysti“
Dažnai į meno galerijas užsukame tikėdamiesi estetinio pasigėrėjimo ar saugios stebėtojo pozicijos, tačiau Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ veikianti Šalnės Balčiūnaitės paroda šį lūkestį iškart sugriauna. Nors tai įvietinto meno studentės bakalauro baigiamasis darbas (vadovas doc. Žydrūnas Mirinavičius), šis kūrybinis projektas drąsiai peržengia akademinius rėmus ir siekia atviro dialogo su kur kas platesne auditorija.








Arba kelios nuotrupos iš Rygos meno savaitės








Onės Austėjos Maldonytės paroda „Desiccating“
Šiuolaikiniame mene procesualumo idėja dažnai pasitelkiama kaip viena iš galimų strategijų, tačiau Onės Austėjos Maldonytės paroda „Desiccating“ ją išskleidžia kaip esminį kūrinio veikimo principą. „Editorial“ erdvėje pristatomas kūrybinis procesas nėra simboliškai imituojamas. Jis tiesiog vyksta. Lyg būtų sąmoningai atsisakyta galutinio kūrybinio rezultato logikos ir vietoj jos paleistas lėtas irimo mechanizmas.







