7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Dailė

Agnė Narušytė

Mėbijaus juosta Vilniuje

Besibaigiančių parodų konvejeris

Ryte akademijoje buvo posėdis. Paskui papietavom. Ir supratau, kad niekur šiandien nebeišvažiuosiu, nes kol susiruošim, sutems. Popietė liko be plano. Tad ėjau namo užsukdama į parodas, kurios netrukus užsidarys. Pirmiausia – „Titanikas“. Ten, antrame aukšte, įkurdintas jaunos menininkės Romos Salės (g. 1999) „Hyperplanas“.

Roma Salė, „Hyperplanas“, VDA parodų salės „Titanikas“, ekspozicijos fragmentas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Hyperplanas“, VDA parodų salės „Titanikas“, ekspozicijos fragmentas. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Kleino butelys“, stiklas, plastiko žarnelės. 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „Kleino butelys“, stiklas, plastiko žarnelės. 2022 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „2-oji dimensija“, lazerio ir plėvės instaliacija. 2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „2-oji dimensija“, lazerio ir plėvės instaliacija. 2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „3-oji dimensija“, šviesos projekcija. 2022–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Roma Salė, „4-oji dimensija“, šviesos projekcijos. 2021–2023 m. A. Narušytės nuotr.
Birutė Pankūnaitė

Kapinių harmonija

Henriko Čerapo paroda „Suvartoto laiko kolumbariumas“ Pamėnkalnio galerijoje

Henrikas Čerapas buvo visada. Kartais pamesdavai jį iš akių, kol praėjus neilgam laiko tarpui jis vėl pasirodydavo. Prieš 35 metus eksponuoti redukciją patyrę alijošiai, kai objektas tirpte tirpsta erdvėje, beveik joje pranykdamas. Alijošiai buvo sutapyti iki augalo gyvybės pabaigos, jam sudžiūstant ir žūstant. Jie buvo virtę nenuskutama lipnia tapytojo etikete. Bet pats pripažino jų vertę, laikydamas juos nebe paveikslėliais, o objektų struktūromis.

Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Henrikas Čerapas, „Suvartoto laiko kolumbariumas“, ekspozicijos fragmentas, Pamėnkalnio galerija, Vilnius. 2024 m. A. Narušytės nuotr.
Aistė Kisarauskaitė

Čia nėra Atlantų, karaimų, aktorės Marylos Rodowicz ir profesoriaus Corrado Gini

Audriaus Novicko paroda „Lauko klostės“ Radvilų rūmų dailės muziejuje

Audrius Novickas parodas rengia retai, o gaila, nes jo architektūros tyrimai visuomet įsikūnija į netikėtas, socialiai angažuotas ir preciziškai atliktas formas. Parodos „Lauko klostės“ anotacijoje (o iš tiesų smagiai sulankstytame visai ne A4 formato lapelyje) sakoma, kad rodomame „filme „Vitrine morte“ jungiami trys pasakojimai apie mutuojančias Vilniaus stebėjimo perspektyvas ir jų sankirtoje atsiveriančias kaleidoskopines miesto dėliones“. Turbūt šis kaleidoskopiškumas, o gal įvairiakilmiai inspiracijų šaltiniai provokuoja ir atskirais blokais kylančias mintis. Nėra blogai blokas yra statybinis objektas, o Novickas jau ne vienus metus tiria ar atranda naujus architektūros būvius, sąsajas su istorija, dabartimi, mūsų suvokimu ir autobiografija.

Audrius Novickas, „Švytuoklė“. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Švytuoklė“, fragmentas. 2023 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Vitrine morte“. 2022 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Audrius Novickas, „Vitrine morte“. 2022 m. LNDM, G. Grigėnaitės nuotr.
Monika Krikštopaitytė

Odė rakštims subinėj

Paroda „Žibuntas Mikšys. Kad būt sugrįžtama“ Vytauto Kasiulio dailės muziejuje

Šiais laikais, kai kultūra vis labiau pakuojama į produktus, o kūrėjai vis labiau stumiami tapti projektiniais amatininkais, reikalaujant kuo daugiau detalių (ypač skaičiais), lyg projektus skaitantys ekspertai būtų visiškai be žinių, patirties, vaizduotės ir negalintys nutarti, ar galima pasitikėti kūrėjo intencijomis, verte, ar ne, tokių aistringų ir principingai laisvų kultūros kūrėjų, mylėtojų ir kritikų kaip Žibuntas Mikšys labai trūksta. Ypač todėl, kad jis galėjo į literatūros, teatro, dailės, knygos meno, apskritai – kultūros reiškinius žvelgti iš šono, nesisukdamas tose pačiose rėmimų, rekomendacijų, naudos ir pažinčių girnose, kurių bumerangai neapsakomai vikriai grįžta mūsų jaukiai glaudžioje šalyje.

Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“, ekspozicijos fragmentas. 2023 m. G. Grigėnaitės nuotr.
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Žibuntas Mikšys (1923–2013), „Kad būt sugrįžtama“. 1963 m. Vilniaus universiteto biblioteka
Paulina Pukytė

Kaip pasižiūrėti į save be veidrodžio

Kristinos Švenčionytės paroda „Plyšys“ KKKC Parodų rūmuose

Pasižiūrėk į save! – vaikystėje ir jaunystėje piktai galėdavo jums pasakyti tėvai, kai išsitepdavot, užsiožiuodavot, apsiverkdavot, neįprastai apsirengdavot ar dar kaip nors transgresuodavot. Pasižiūrėti į save reikėdavo be veidrodžio, nes jo paprastai tuo metu ten nebūdavo. Turbūt siūlydavo pasižiūrėti netiesiogine prasme. O gal į savo „baisų“ vidų? Parodoje „Plyšys“ Kristina Švenčionytė irgi siūlo jums pasižiūrėti į save.

Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Išvirkščias profilis“. 2022 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. 2021 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Yra tik dabar ir dabar ir dabar“. 2021 m. A. Ustinovo nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. D. Vaičiulio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. D. Vaičiulio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. Comstudio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. Comstudio nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022  m. R. Danisevičiaus nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. R. Danisevičiaus nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „DEMO VERSIO“. 2022 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Atminties linija“. 2023 m. G. Sass nuotr.
Kristina Švenčionytė, „Atminties linija“. 2023 m. G. Sass nuotr.
Aleksandra Fominaitė

Subtiliai paraginti

Eglės Narbutaitės paroda „Pavėsis“ galerijoje „Arka“

 

Atkreipti visuomenės dėmesį į svarbius, kūrybingo žmogaus manymu, joje vykstančius procesus šiais laikais galima įvairiai. Kažkas klijuoja ant miestų lietvamzdžių ir stulpų lipdukus „Go Vegan“, (naiviai) tikėdamasis, kad liepiamoji nuosaka kitos šalies kalba vis dėlto padarys savo darbą. Kažkas nesiviešindamas savanoriauja ligoninėse, budi prie vienumoje paliktų mažų vaikų. Kažkas mosuoja sau daug reiškiančiomis vėliavomis viešose eitynėse didmiesčių alėjomis. O štai menininkė Eglė Narbutaitė, siekdama paliesti (ne tik) jai pačiai svarbias temas, parodoje „Pavėsis“ pasitelkia nepiktą, subtilų humorą ir minimalistines raiškos priemones, paišydama juodu tušu ant baltai nudažytų galerijos sienų.

Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Eglė Narbutaitė, „Pavėsis“, parodos fragmentas. 2024 m. A. Fominaitės nuotr.
Gerda Šertvytytė

(Ne)tuščias puodelis

IV tarptautinė mažųjų formų keramikos paroda „Puodukas 2023“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Optimizmą ir pesimizmą skiriantis klausimas – stiklinė pusiau pilna ar pusiau tuščia? Šaltą žiemos vakarą pro duris įžengusi į Taikomosios dailės ir dizaino muziejų pamačiau tuščius stiklinės pusbrolius puodelius. Ar aš radikali pesimistė? Ne, šiuo atveju esu realistė – išdėliotuose induose neteliūškuoja joks skystis. Tačiau priėjusi arčiau ir apmąsčiusi, ką regi mano akys, kviečiu kartu pasamprotauti apie radikalaus optimizmo būseną.

Egidijus Radvenskas, „Pienas ir kava“. G. Šertvytytės nuotr.
Egidijus Radvenskas, „Pienas ir kava“. G. Šertvytytės nuotr.
Giedrė Bardzilauskė-Keruckienė, „Kilkė keliauja namo“. G. Šertvytytės nuotr.
Giedrė Bardzilauskė-Keruckienė, „Kilkė keliauja namo“. G. Šertvytytės nuotr.
Neringa Akcijonaitytė, „Tai“. G. Šertvytytės nuotr.
Neringa Akcijonaitytė, „Tai“. G. Šertvytytės nuotr.
Saulius Jankauskas, „Oi!“. G. Šertvytytės nuotr.
Saulius Jankauskas, „Oi!“. G. Šertvytytės nuotr.
Urtė Mackonytė, „Tai, kad Joniukas žinojo, jog iš pėdos gerti pražūtinga, nenumalšino jo troškulio“. G. Šertvytytės nuotr.
Urtė Mackonytė, „Tai, kad Joniukas žinojo, jog iš pėdos gerti pražūtinga, nenumalšino jo troškulio“. G. Šertvytytės nuotr.
Gintaras Baltinas

Nerangi elegancija

Martino Jankaus tapybos paroda „Vieta, iš kurios išteka upė“ Pylimo galerijoje

Tarp šios žiemos dailės ekspozicijų išskirčiau Martino Jankaus tapybos parodą. Pylimo galerija, visada pasižymėjusi dėmesiu tradicijai, ko gero, tapo idealia erdve tapytojo peizažams.

Martinas Jankus, „Kauno marios ties Pažaisliu“. 2013 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Kauno marios ties Pažaisliu“. 2013 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Upių santakoje“. 2023 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Upių santakoje“. 2023 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Medžiais apaugusi pikta širdis“. 2004 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Medžiais apaugusi pikta širdis“. 2004 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Palei keliuką“. 2012 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Palei keliuką“. 2012 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Birželio vakaras“. 2001 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Birželio vakaras“. 2001 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Rūgšties kvartalas Arūnui Vaitkūnui atminti“. 2015 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Rūgšties kvartalas Arūnui Vaitkūnui atminti“. 2015 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Girtuoklis paupys“. 2001 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Girtuoklis paupys“. 2001 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Pro erškėtrožių krūmus“. 2015 m. A. N. nuotr.
Martinas Jankus, „Pro erškėtrožių krūmus“. 2015 m. A. N. nuotr.
Eglė Elena Murauskaitė

Rafaelio Chvoleso žvilgsnis į griūvantį Vilnių

Atidarant naująjį Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų

Sausio 18 d. Vilniuje duris atvėrė naujas Lietuvos žydų (Litvakų) kultūros ir tapatybės muziejus. Su grupele meno entuziastų jame teko apsilankyti savaite anksčiau, kai dauguma salių dar nebuvo pripildytos eksponatų. Šviesios erdvės Pylimo gatvėje išsaugojo autentišką ąžuolinį buvusių žydų butų parketą, laikotarpiui būdingą gipsinę lubų puošybą ir dalį spalvinio sienų dekoro, o viršutinių aukštų laiptinės langai ir pereinamasis koridorius atveria kvartalo stogų panoramas nematytais rakursais.

Rafaelis Chvolesas, „Gaono sinagogos griuvėsiai“. 1946 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelis Chvolesas, „Gaono sinagogos griuvėsiai“. 1946 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelis Chvolesas, „Namai Paryžiuje“. 1967 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelis Chvolesas, „Namai Paryžiuje“. 1967 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelis Chvolesas, „Toros šventė“. 1981 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelis Chvolesas, „Toros šventė“. 1981 m. VGŽIM archyvo nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.
Rafaelio Chvoleso ekspozicijos fragmentas. 2024 m. M. Žičiaus nuotr.

Reikšminga versus nereikšminga

Pokalbis su keramike Ona Grigaite

Praėjusių metų rugsėjo–gruodžio mėnesiais viena po kitos vyko keramikės Onos Grigaitės parodos – „Kontrolinis darbas“ Marcinkonių stoties galerijoje (https://verpejos.lt/ona-grigaite-kontrolinis-darbas) ir „O kur stirniukas?“ galerijoje „Artifex“ (https://www.7md.lt/daile/2023-11-03/Onos-Grigaites-paroda-O-kur-stirniukas). Šios menininkės kūryboje labai dažnai galima atsekti įvairias istorijas, kurios kelia vertybių klausimus ir skatina apgalvoti tiek aktualius, tiek primirštus dalykus. Apmąstant pastarosiose parodose atrastus sureikšminto nereikšmingumo momentus – dailėtyrininkės Ritos Mikučionytės pokalbis su autore.

Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „O kur stirniukas?“, parodos „Artifex“ galerijoje fragmentas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „Kontrolinis darbas“, Marcinkonių geležinkelio stotis, parodos vaizdas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „Kontrolinis darbas“, Marcinkonių geležinkelio stotis, parodos vaizdas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „Kontrolinis darbas“, Marcinkonių geležinkelio stotis, parodos vaizdas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
Ona Grigaitė, „Kontrolinis darbas“, Marcinkonių geležinkelio stotis, parodos vaizdas. 2023 m. A. Baltėno nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 148  >>> Archyvas