Neperregimos erdvės, neperregimi jausmai

Vieną karštą ankstyvo birželio pavakarę nutiko keistas dalykas – netikėta galimybė. Pasukusi nuo Rotušės į Antokolskio gatvės kiemą nusikėliau į tokią būseną, kurią galima įsivaizduoti tik gūdžiame kaime būnant vaiku, turinčiu lakią vaizduotę ir potraukį tamsioms istorijoms, neperregimoms erdvėmis bei jų keliamiems jausmams. Tai patyriau senamiesčio širdyje esančiame garaže, pasak menininkės Kamilės Pikelytės, šiuo metu priklausančiame jos dėdei, o kadaise – seneliui, kurio sodyboje ir užgimsta slaptasis reiškinys. Ši akistata su neperregimomis nuojautomis – filmas „Draiskana“.

Kūrinyje apie „aršią Dzūkijos Žalėsos kaimo gyventoją Draiskaną, kurios kasdienybė skęstą besikaupiančiame šlamšte, o namai virsta klampia bjauruma“, matome neišpasakytai platų, lyg atpažįstamą, bet iki galo nepažinų alternatyvų pasaulį. Pikelytė kūrinyje atgaivina senos sodybos slėpiningą būtį ir sukuria toje vietoje nematytus, bet galbūt joje sapnuotus siužetus, nepaversdama vietos tik ištekliu savai meninei išraiškai, bet tapdama lyg čia nuolat buvusia, tačiau niekad neatrasta slapta jos dalimi. Sėdint ant malkų skaldymo kaladės kiek grėsmingoje, lyg alsuojančioje filmo veikėjų apsuptyje, keliaujama į menininkės kuriamas pasakas, siužetus ir savotišką siaubą, lydimą savitų sutartinių. Kol tas 12 minučių sėdžiu vėsiame, drėgmės ir miesto neprimenančių kvapų prisisotinusiame garaže, užmirštu, kur esu, suprantu esanti Vilniuje tik dėl girdimo virš galvos praskriejančio lėktuvo garso.

Pamenu, kad su Pikelytės kūryba pirmą kartą susidūriau tamsiame, drėgname miške: tai buvo performansas „Invertebrate Predator“ (2024), jį per marias žmonių mačiau tik akies krašteliu. Tarp tamsių mano žvilgsnio laisvę blokuojančių siluetų mačiau kadrus, kurie iš pirmo žvilgsnio turėjo atstumti, bet dėl tos pačios priežasties viliojo arčiau. Įtraukusi menininkės pavardę į asmeninę sekamų kūrėjų duomenų bazę pradėjau jos kūrybą stebėti kaskart gavusi progą ir išplėšiau iš pirminio įspūdžio, kad tai, ką ji atlieka, yra tik performanso išraiškos ribose. Manau, kad atmetus fizines apibrėžtis tai, ką sukuria Pikelytė, yra patirtis ir jausmas. Žinoma, būtų galima ginčytis, kad tą daro visi meno kūriniai, tačiau dar ilgai po jos darbų patyrimo ir pamatymo nemąstau apie mediją, kuriai jie priklauso, ar kategoriją, į kurią jie galėtų būti sutalpinti. Tiesiog patiriu, veikiau savyje ir iš viduje sujudintų dirgiklių kuriu kūrinį savo žvilgsniu menininkės diktuojamu tonu.

Pikelytė savo kūryba kalba temomis, kurios artimos visiems, tačiau žiūrovą neretai pasiekia nepatogumo, svetimumo ir abjektiškumo aspektais. Tai ji pasiekia amatininkiška prieiga, tekstūra, medžiagiškumu, vaidyba bei pačios sukurta butaforija. Ta butaforija „Draiskanos“ atveju stebi mus stebinčius juos ekrane: iš kaulų suręstas šuo saugo tavo žvilgsnį, o kiti kūrinio veikėjai (nepaisant to, kad tai negyvi daiktai, kyla jausmas, jog juose yra įkūnyta gyvybė ir galios) primena apie savas galimybes netinkamam judesiui ar minčiai įvykus.

Įvykis – tai tamsus ir nesuvaidintas garažas Antokolskio gatvėje, kuriame telpa ir visas lietuviškas kaimas, ir mitologija, prarasta religija, niekad neišsiaiškinti slėpiniai. Sakyčiau, kad čia pasitelkiama gesamtkunstwerk’iška prieiga (net atėjusi žiūrėti filmo sutikau menininkę, sėdinčią ant šalia esančio akmens, jos ranka ir petimi ropojo pora skirtingų vabaliukų), o Pikelytė apskritai pastaruoju metu man atrodo viena įdomiausių tarpdisciplininių menininkių – gili ir išties įdomi. Susipažinus su ja bei jos kūryba, jaučiamas dabar toks retas autentiškumas. Jis kuria natūralią intrigą ir kelia pasitikėjimą jos kūrinių vidiniu integralumu, nesekančiu madomis ar populiariomis idėjomis – tiesiog esančiu ir išsireiškiančiu iš nenumaldomo noro būti išreikštam.

Paroda veikė iki birželio 9 d.

Antokolskio g. 16, Vilnius