Raktai tavo širdžiai atrakinti

Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo. Vis dėlto, žinant jos kūrybos kontekstą, pavadinimas gali būti interpretuojamas kaip egzistencinės second hand’o – kažko išvargto, suvartoto, atsisakyto – konotacijos. Galbūt tai žvilgsnis į nueitą kelią, bandymas permąstyti gyvenimą, kuris tapo puikia kūrybos medžiaga. Galbūt tai simbolinis senųjų tapatybių nusimetimas. O gal retrospektyva – toji reta akimirka, kai nebereikia nieko vaidinti ir galima pažvelgti į savo istoriją be dekoracijų. Tokiu atveju „A Second Life“ tampa ne tik kūrybos apžvalga, bet ir savotiška išpažintimi, kurioje gyvenimas ir menas galutinai susilieja.

Darbai pirmiausia veikia kaip labai tiesioginiai patirties ženklai – kūnas, santykiai, gėda, geismas, netektys. Ekspozicija be interpretacinės distancijos – reikia stengtis įminti autorės ženklus-kūrinius, kur intymumas jau ne simbolinė, o materializuota patirtis. Vienu metu esant ir lankytoju, ir vertintoju, sunku nuspręsti, prie kokios kategorijos priskirti Tracey Emin kūrybą. Pastebiu, kad kūriniai veikia ne kaip autonomiški objektai, bet kaip skirtingi atminties režimai. Viena vertus, jie remiasi dokumentine medžiaga – konkrečiais gyvenimo įvykiais. Kita vertus, ši medžiaga transformuojama į reminiscencijų lauką, kuriame svarbus ne pats faktas, o jo emocinis pėdsakas. Iš esmės kalbama apie tai, ko jau nebėra: apie praeities patirtis, įvykusias prieš dešimtmečius, išnykusius žmones, nutrūkusius ryšius. Neapsigaukite, parodos ašis – ne biografinių faktų rekonstrukcija, o vidinis menininkės pasaulis, chaotiškas, fragmentiškas ir kartu stebėtinai jaukus. Vis dėlto šis atvirumas nėra vujaristinis. 

Didžiausias šios parodos privalumas – vientisumas. Nepaisant itin skirtingų medijų ir raiškos formų, ekspozicija veikia kaip vienas organizmas, kaip vientisas meno kūrinys, kuriame atskiros dalys nuolat rezonuoja tarpusavyje.

Stipriausią įspūdį daro tapyba ir tekstilės darbai – įvairaus formato kiltai, aplikacijos, siuviniai. Juose vizualumas susipina su žargono intarpais, padrikomis sentencijų nuotrupomis, vardais, datomis ir užuominomis į įvykius, kurių kontekstas iki galo žinomas tik pačiai autorei ir jos aplinkos žmonėms. Šie tekstilės darbai vienu metu veikia ir kaip intymios miniatiūros, ir kaip didelio formato vizualinės šarados, kuriose autobiografinis turinys balansuoja tarp atsivėrimo ir nutylėjimo.

Tekstu ir vaizdu

Tracey užaugo kontrkultūros ir įvairių subkultūrinių judėjimų aplinkoje. Ją traukė ne tiek institucinis meno pasaulis, kiek jo paribiai – maištas, saviraiškos laisvė. Ilgainiui biografija, kūnas ir kasdienybė tapo pagrindine menine medžiaga – savotiška poezijos, prozos, prisiminimų ir sąmonės srauto samplaika. Jis nuolat grįžta skirtingomis formomis ir virsta savarankiška kūrybos medija. Ypač ryškiai tai juntama tapyboje, kur ekspresyviais potėpiais formuojami kartais kone nukryžiuotos moters figūrą primenantys kūno kontūrai palieka erdvės tiek dažo nuvarvėjimams, tiek žodžiams. Tekstas čia nėra paveikslo komentaras, jis – neatsiejama vaizdo dalis. O tekstai visur – videodarbuose, neono užrašuose (I whisper to My Past Do I have Another Choice), ilguose kitų kūrinių pavadinimuose.

Emin susidomėjimas poezija formavosi XX a. 9-ajame dešimtmetyje, bendraujant su literatų ir performatyviosios poezijos grupe „The Medway Poets“, kurios nariai savo kūrybą pristatydavo ne tik baruose ir koledžuose, bet ir pankroko koncertuose. Būdama Medvėjaus dizaino koledžo studentė, Emin į šį ratą įsiliejo draugaudama su poetu ir menininku Billy Childishu. Tuo metu ji ir pati rašė poeziją, kitas narys, su kuriuo man teko bendrauti, Charlesas Thomsonas rūpinosi tekstų spauda, o Childishas – jų leidyba.

Vėliau Emin netikėtai sau pačiai tapo naujo, deklaratyvaus ir logorėjiškai produktyvaus „stakizmo“ (stuckism) judėjimo „krikštamote“, kai jos ir Childisho nuomonės dėl šiuolaikinio meno kategorijų kardinaliai išsiskyrė. 1999 m. Thomsonas, ieškodamas pavadinimo naujam meniniam judėjimui, pasitelkė Childisho eilėse cituotą Emin frazę: „Tavo tapyba yra įstrigusi, tu pats esi įstrigęs“ (Your paintings are stuck, you are stuck). „Stakizmas“ formavosi kaip konceptualiojo meno opozicija ir gynė figūratyvinės tapybos tradiciją. Nepaisant nevienareikšmio vertinimo, judėjimas išaugo į tarptautinį tinklą, vienijusį daugiau nei šimtą grupių trisdešimtyje pasaulio šalių.

Įdomu, kad tiek Young British Artists (YBA), tiek „stakistai“ savo veikloje aktyviai naudojosi viešumo ir dėmesio generavimo strategijomis, nors jų pozicijos dėl meno buvo priešingos. YBA judėjimą palaikė galerijų sistema, kolekcininkai ir tokios institucijos kaip „Saatchi Gallery“ ar „Tate“, o „stakistai“ veikė labiau kaip alternatyvus protesto judėjimas, savo kritiką institucinei meno politikai reikšdami viešomis akcijomis, manifestais ir performatyviais pasirodymais.

Šiuo lyriniu nukrypimu tik norėjau priminti, kad visi šie menininkai sukosi toje pačioje kultūrinėje erdvėje, keitėsi idėjomis, vaidmenimis, įtakomis, stengėsi ne tik būti, bet ir atrodyti. Kol vieną dieną prasiskyrė dangus ir iš lovos (kūrinys „My Bed“, 1998) išlipo Tracey Emin.

Neįmanoma ignoruoti šio išreklamuoto, autoriniu įvaizdžiu ir stiliaus ikona tapusio Emin kūrinio. „My Bed“ – itin asmeniška, nors kartu ir kruopščiai surežisuota instaliacija, sukurta po vieno iš autorės emocinių lūžių. Joje matome sujauktus patalus, tuščius alkoholio butelius, prezervatyvų pakuotes, cigarečių nuorūkas, asmeninius daiktus – visą smulkių kasdienybės reliktų visatą, besisukančią aplink paprasčiausią lovą. Lova čia tampa ne tik baldu, bet ir egzistencine erdve, teritorija, kurioje praleidžiama didelė gyvenimo dalis, kurioje galima slėptis, gedėti, sirgti, mylėti, ilsėtis ar tiesiog išbūti. Vieta, kurioje vienu metu gali būti ir baisu, ir gera.

Tracey Emin į šiuolaikinio meno lauką įžengė kaip viena ryškiausių autobiografiškai angažuotos kūrybos atstovų, pasirinkusių strategiją, kai gyvenimo įvykiai transformuojami į meninę kalbą, o individuali patirtis įgauna universalių egzistencinių reikšmių. Parodoje pristatomas visas Emin kūrybos potencialas kaip nuolatinis virsmas, kai kančia verčiama skulptūra, pažeminimas – poezija, o trauma – skulptūriniu gniužulu. Menininkės biografiją ženklina paauglystėje patirtas seksualinis ir fizinis smurtas, bandymai nusižudyti, gyvybei pavojingomis komplikacijomis pasibaigęs abortas, benamystės ir skurdo laikotarpiai, priklausomybė nuo alkoholio, skaudžios meilės istorijos, tėvų netektys bei pastarųjų penkerių metų (kurie buvo kūrybiškai itin produktyvūs) kova su vėžiu.

Ši paroda aprėpia keturis Tracey Emin kūrybos dešimtmečius, pristatydama tiek svarbiausius jos karjeros darbus, tiek iki šiol nerodytus kūrinius. Tai stiprus menas, kylantis iš radikalaus atvirumo sau. Emin kalba apie tokią tiesą, kokia ji buvo išgyventa, pastebėta, pajausta ir įvardyta konkrečiu gyvenimo momentu. Būtent todėl jos kūryboje svarbiausia ne manifestas ar ideologija, o žmogaus patirčių autentiškumas – trapus, prieštaringas ir dažnai nepatogus.

Brutaliai atviras jaukumas

Emin ikoninės aplikacijos technika kurtos antklodės ir tekstiliniai užtiesalai yra labai asmeniški, provokuojantys vizualiniai dienoraščiai („Mad Tracey from Margate. Everyone’s been there“, 1997). Užuot traktavusi siuvinėjimą ir skiautinių kūrimą kaip tradicinį, jaukų namų amatą, kūrėja šią mediją pasitelkia savo slapčiausiems troškimams, baimėms ir prisiminimams žymėti. Emin naudoja asmeninę reikšmę turinčius audinių gabalus – senus drabužius, sofų apmušalų skiautes, viešbučių paklodes, ant kurių ranka išsiuvinėja tekstų fragmentus, eilėraščius ir dienoraščio įrašus. Istoriškai skiautinių siuvimas ir siuvinėti pavyzdžiai buvo siejami su ramia namų aplinka, moters pasyvumu ir iš kartos į kartą perduodamomis šeimos tradicijomis. Emin sąmoningai griauna šį stereotipą, savo tekstilės darbuose išsiuvinėdama šokiruojančius, agresyvius ir aštrius prisipažinimus. Įkvėpta sufražisčių protesto vėliavų ir transparantų, ji sujungia „švelnią“, tradiciškai moteriška laikomą rankdarbių techniką su ryžtingu moters tapatybės, kūno autonomijos ir išlikimo pareiškimu. Taip tekstilė jos kūryboje virsta ne namų jaukumo simboliu, o pasipriešinimo ir savęs įtvirtinimo erdve. Atrodo, tarsi menininkė būtų išdygsniavusi savo sielos liūdesį dienoraščio puslapiuose, išsibarsčiusi po daugybę vaidmenų ir tapatybių. Jos kūryboje nuolat veikia savotiška laiko kilpa – praeitis grįžta ne kaip prisiminimas, o kaip tebevykstantis išgyvenimas, kelionė laiku per skirtingas savęs versijas.

Tapyba – plokštumos ir teksto, kuris, jei galėtų, tęstųsi ir ant galerijos sienų, sankirta. Grubūs, ekspresyvūs autoportretai grindžiami juodos ir raudonos spalvų kontrastu, persmelkti purpuro, violeto ir pilkų tonų. Atakuojančiomis linijomis Emin atsikovoja gabalėlį foninio ploto iš gruntuotos drobės (kuo ne skiautinio paklotas) ir jame plonais vingiuojančiais potėpiais modeliuoja figūrą. Atrodo, lyg autorė ne tapytų, o rašytų vaizdą – kartotų jį tol, kol šis pradeda blukti, tirpti ir nykti kartu su paskutiniais dažo pėdsakais ant teptuko. Tracey kūnas išsiskėtęs ir kraujuojantis, sugniužęs guli lovoje arba stovi trapus, vaiduokliškas, ties žlugimo riba. Nepaisant pasikartojančio motyvo, jis neatsibosta dėl kūrinių pavadinimuose užkoduotos pozos ir rakurso, nutapymo priežasties, lieka paveikus būtent dėl chaotiškų, audringų energijos išlydžių.

Tapyboje Tracey Emin dirba greitai, ekspresyviai ir intuityviai. Jos figūros dažnai tik nužymimos keliais linijų brūkšniais, tarsi būtų atsiradusios spontaniškai, be išankstinio piešinio. Menininkei svarbus ne anatominis tikslumas, o emocinė būsena, todėl kūnai atrodo trapūs, pažeidžiami, kartais net byrantys ar nykstantys. Naujausiuose paveiksluose vaiduokliškos figūros plūduriuoja drobių gelmėje – tik iš dalies susiformavusios, vietomis pridengtos plonais dažo sluoksniais, tačiau atkakliai atsisakančios visiškai išnykti.

Dažai liejasi, teka ir varva drobės paviršiumi, kurdami atsitiktinumo, trapumo ir sykiu erzelio įspūdį. Šie nuvarvėjimai nėra vien formalus tapybos elementas – jie sustiprina kūrinių afektinį krūvį, primindami ašaras, kraują ar kūno pėdsakus: Emin savo skulptūrinėse miniatiūrose sąmoningai palieka pirštų ir delnų įspaudus, įminkymus, „įsikibimą į žemę“, pabrėžia lytėjimo kaip tarpininko svarbą. Vienuose darbuose figūra tarsi mėgina įsisupti į pačią drobę, kituose – nusiplėšti spalvą ir formą, atsikratyti visko, kas ją apibrėžia: ar tai būtų drabužis, ar socialinis vaidmuo, ar iliuzijos. Tapybinis gestas čia ne tiek vaizdavimo, kiek išsilaisvinimo veiksmas – bandymas nusimesti viską, kas autorę varžo, apibrėžia nuostatas ar įspraudžia į priežasties ir pasekmės klišes.

Emin traktuoju ne vien kaip iškilią autobiografinio stiliaus menininkę, bet ir kaip savotišką šamaninę šiuolaikinio meno figūrą – nefetišizuodamas ir nemistifikuodamas, – kaip žmogų, nuolat besileidžiantį į prieblandos zonas, kurias visuomenė linkusi ištrinti, paslėpti, užtušuoti, redaguoti. Šamano vaidmuo tradicinėse kultūrose dažnai siejamas su gebėjimu pereiti ribas tarp skirtingų būsenų ir perpasakoti bendruomenei tai, ko ji negali tiesiogiai pamatyti. Tai, kas laikoma saugotina, neviešintina, tarsi nepadoru, todėl netinkama viešam diskursui.

Šiuolaikinėje kultūroje, kurioje vaizdai dažnai yra glotnūs, kontroliuojami ir strategiškai sukonstruoti, Emin pasirenka priešingą kryptį. Ji dirba su tuo, kas trapu, neužbaigta, nepatogu, kas priešinasi estetiniam nugludinimui ir nevirsta lengvai vartojamu vaizdu. Jos kūryboje svarbus ne tobulumas, o emocinis tikrumas, ne reprezentacijos precizika, o išgyvenimo intensyvumas. Todėl jos darbai veikia ne kaip iliustracijos ar deklaracijos, bet ir kaip kultūrinė (netgi terapinė) praktika, padedanti žiūrovams pažvelgti į savo pačių pasąmonėn sugrūstų ir užkonservuotų dirgiklių archyvą. Autorė jungia privatų išgyvenimą ir kolektyvinę atmintį, asmeninę istoriją paversdama kultūrine patirtimi. Iš čia ji savo ruožtu „traukia“ savo kūrinius.

Parodoje matau daug Tracey Emin savasčių, tapatybių ir avatarų. Kiekvienas šių pavidalų liudija apie žmogų, išgyvenusį tai, kas, atrodė, nepakeliama, – tenka susirinkti save iš naujo. Ne didingai, ne herojiškai, o po truputį – ir žengti į „antrąjį gyvenimą“. Gal todėl išėjus iš parodos atmintyje lieka ne konkretūs vaizdai ar pavadinimai, o tik švytėjimas.

Paroda veikia iki rugpjūčio 31 d.

„Tate Modern“ (Bankside, London SE1 9TG)