Dresuoto poilsio melancholija

Neringos peizažas su savo pušų sakais ir sūriu vėju vizualinėje kultūroje dažniausiai funkcionuoja kaip besąlyginio eskapizmo pažadas. Tai vieta, kurioje miesto neurozės turėtų ištirpti vos išlipus iš kelto. Tačiau įžengus į Juodkrantėje esančią LNDM Pamario galeriją, kurioje Donatas Jankauskas-Duonis išskleidžia savo „Bonifacijaus atostogų“ visatą (kuratoriai Skaistė Marčienė ir Tomas Daukša), šis pažadas greitai dekonstruojamas. Čia kurorto ramybė virsta ne atokvėpiu, o dar viena performatyvia būsena, kai žmogus – ar šiuo atveju jo zoomorfinis pakaitalas – yra priverstas nuolat dirbti patį atostogavimo darbą.

Visi žinome tą seną 7-ojo dešimtmečio animacinį mitą apie liūtą Bonifacijų, kuris, palikęs cirko areną, išvyksta pas senelę į Afriką svajodamas apie bananus ir tingų plūduriavimą vandenyje, bet galiausiai visas atostogas praleidžia linksmindamas vietinius vaikus. Ši istorija, kolektyvinėje atmintyje įsitvirtinusi kaip mielas nesavanaudiškumo naratyvas, Duonio parodoje įgauna visai kitą, kur kas sunkesnį filosofinį svorį. Žvelgiant į ekspoziciją Bonifacijaus likimas nustoja būti vaikiška pasaka ir virsta negailestinga Byung-Chul Hano diagnozuotos „nuovargio visuomenės“ iliustracija. Mes gyvename epochoje, kurioje poilsis tapo nebeįmanomas, nes net ir atsitraukimas nuo darbo yra paverčiamas savęs optimizavimo, paslaugumo ir produktyvumo projektu. Bonifacijaus niekas botagu į areną nevaro – jis pats pasiduoda vidinei prievartai būti naudingam. Tai tas pats toksiškas, bet nematomas „aš galiu“ imperatyvas, kuris šiuolaikinį subjektą išnaudoja kur kas efektyviau nei atviras institucinis spaudimas. Atostogos čia veikia kaip apgaulinga pauzė tarp dviejų perdegimo fazių. Tu negali tiesiog ilsėtis; tu turi atrodyti kaip žmogus (arba gyvūnas), nusipelnęs ilsėtis.

Duonio kuriama erdvė šią įtampą materializuoja per brutalios ir kartu pažeidžiamos materijos susidūrimą su steriliu svajonės vaizdiniu. Galerijos medinių sijų ir plytinių grindų fone išdėstytos skulptūros nekviečia atsipalaiduoti. Tai nėra simpatiški atostogautojai. Atvirkščiai – sunkūs, hibridiniai, tarytum iš pasąmonės dugno išnirę kūnai. Vienoje salėje pasitinka masyvi, grubios faktūros konstrukcija: oranžiniame, lyg išdžiūvusio molio ar smėlio suformuotame rėme įkalinti dviejų žmogbeždžionių profiliai. Jų akys užmerktos, veidai sustingę tarytum nuo ritualinio transo ar gilaus, bet ramybės neteikiančio miego. Tai ne atostogos – tai greičiau fosilijos būsena, kai kūnas tiesiog bando išlaikyti savo paties svorį. Net ištrūkęs iš cirko gyvūnas lieka reginio dalimi, o gamta pasirodo kaip dar viena kultūros sukurta dekoracija, kurioje laukiniškumas leidžiamas tik tiek, kiek jis gali būti saugiai parodytas, apšviestas ir suvaldytas. Net pati „laukinės gamtos“ sąvoka atrodo įtartina: Amazonės džiunglės, ilgai įsivaizduotos kaip pirmapradė, žmogaus beveik nepaliesta teritorija, daug kur slepia ikikolumbinių gyvenviečių, kelių, dirbtinių dirvožemių ir žmogaus formuotų miško sodų pėdsakus. Panašiai ir „laukinio“ vikingo vaizdinį sujaukia archeologiniai radiniai: šukos, pincetai, ausų krapštukai, kruopščiai prižiūrimi plaukai ir barzdos rodo ne brutalią natūrą, o nuolatinį kūno tvarkymą. Tad ir Duonio parodoje laukiniškumas gali būti skaitomas ne kaip pirmapradė būsena, bet kaip kultūros jau paliesta, suformuota ir estetiškai paruošta dekoracija.

Kiek toliau iš tamsos išnyra mėlynveidis paukštis-primatas, išskleidęs sparnus. Jo žvilgsnis – kiaurai veriantis, persmelktas to paties cirko artisto nuovargio, kai po tūkstantojo pasirodymo kaukė suauga su veidu. Šie padarai yra mutavę, prisitaikę prie nuolatinio spektaklio sąlygų. Visiškai kitokį, konceptualų nervą užgauna erdvėje pakibusi metalo strypų ir amorfiškų, lyg purvo ar stingstančios lavos gniutulų instaliacija. Ji primena išdraskytą, gravitacijos dėsnių nepaisantį skeletą ar ore sustingusią beprasmiško judesio trajektoriją. Tai formos, kurios bando sukurti save iš naujo, bet nuolat stringa tarpiniame evoliucijos etape.

Tačiau kyla ir kur kas sudėtingesnis kultūrinis klausimas. Menininko sprendimas atsispirti nuo sovietinės animacijos motyvo šiandienos kontekste negali būti skaitomas vien per šiltą vaikystės nostalgijos prizmę. Taip, tos epochos animacijoje būta daug poetikos ir švelnaus absurdo, tačiau taip pat tai buvo dalis sistemos, kurioje net ir nekalčiausi vaizdiniai veikė kaip normatyvinės pasaulėjautos formavimo įrankiai. Bonifacijus, atiduodantis savo atostogas dėl kolektyvo (vaikų) džiaugsmo, yra tobulas socialistinio darbo didvyrio, įvilkto į liūto kailį, archetipas. Todėl „atostogos“ parodos pavadinime skamba dviprasmiškai, tarytum klausiant: ar mes apskritai mokame ilsėtis ne pagal įdiegtą programą? Ar tas praeities kultūrinis kodas, kurį taip lengvai atpažįstame, nėra būtent ta matrica, kuri vis dar neleidžia mums tiesiog būti, neieškant savo egzistencijos pateisinimo darbu ar paslaugumu kitiems?

Duonis meistriškai manipuliuoja šia įtampa tarp nekalto prisiminimo ir nepatogios tikrovės. Jo milžiniškos, ant grindų gulinčios kaukolės, stebinčios skaitmenines abstrakcijas, yra nebylūs liudytojai pasaulio, kuriame atostogos – tik dar viena ekraninė simuliacija. Žiūrovas, klaidžiodamas tarp šių grubių, taktilinių ir kartu sapniškų objektų, yra priverstas pripažinti savo paties bonifacišką prigimtį. Mes atvažiuojame į Neringą ieškodami laukinės gamtos ir egzotikos, bet atsivežame savo vidinį cirką, savo socialinius lūkesčius ir savo nuolatinį nerimą. Nesvarbu, ar esi liūtas, kiklopas, ar išvargęs kultūros vartotojas – jūra visada bus tik skaitmeninis mėlynas fonas, o tavo vidinis žiūrovas niekada nenustos reikalauti dar vieno pasirodymo.

Galiausiai galima klausti, ar pats atostogų vaizdinys, kurį taip atkakliai giname kaip teisę į nieko neveikimą, nėra gana vėlyvas ir dirbtinis kultūrinis produktas. Mūsų tėvų ar senelių kartoms poilsis dažnai reiškė ne atsitraukimą nuo darbo, o tik darbo pobūdžio pakeitimą: laiką darže, ūkyje, prie namų, prie kitų nuo oficialios tarnybos atidėtų pareigų. Dar anksčiau aristokratiškos atostogos taip pat retai buvo grynas neveiklumas: jos buvo lydimos kelionių, lavinimosi, akvarelių liejimo Italijos peizažuose, laiškų rašymo, socialinių ritualų ir saviugdos. Tad galbūt svajonė apie visišką atsipalaidavimą, apie kūną, kuriam nebereikia nieko atlikti, niekam atsakyti ir nieko reprezentuoti, niekada iki galo ir neįgyvendinama. Net gamtoje ramybė nėra nekalta būsena: gyvūno atsipalaidavimas visada trunka tik iki kito garso, judesio ar plėšrūno šešėlio. Šiame kontekste „Bonifacijaus atostogos“ tampa ne tik komiška neišsipildžiusio poilsio istorija, bet ir platesne alegorija apie tai, kad poilsis visada buvo trapus, santykinis ir prižiūrimas, o visiškas nieko neveikimas galbūt tėra viena atkakliausių modernybės fantazijų.

Išėjus iš Pamario galerijos atgal į Juodkrantės ramybę kyla keistas jausmas. Kurorto pušys, lėtai vaikštinėjantys poilsiautojai ir marių vėjas staiga atrodo kaip dar viena kruopščiai surežisuota scenografija, kurioje visi atliekame „ilsėjimosi“ performansą. Jankausko-Duonio „Bonifacijaus atostogos“ nėra tiesiog paroda apie vasarą ar gamtą. Tai taikli, vizualiai sodri ir provokuojanti esė apie mūsų pačių negalėjimą sustoti. Apie visuomenę, kurioje vidinis žvėris seniai stovi eilėje prie grožio salono, kad atrodytų reprezentatyviai savo paties narve. Mes visi esame kaip tas liūtas – išsekę, savanoriškai save išnaudojantys, bet vis tiek besišypsantys prieš publiką, vis dar naiviai laukiantys to neįmanomo rytojaus, kai pagaliau bus galima tiesiog pabūti. Bet rytojui atėjus laukia tik dar vienas pasirodymas.

Paroda veikia iki rugsėjo 27 d.

Pamario galerija (L. Rėzos g. 3, Juodkrantė, Neringa)