Autorius: Rosana Lukauskaitė
Rosana Lukauskaitė
Keturi šimtai pradžių, vienas atsisveikinimas
Björk „echolalia“ ir Jameso Merry „Metamorphlings“ Islandijos nacionalinėje galerijoje
Keturi šimtai kiaušinėlių ir vos du ar trys lizdai, nuausti iš motinos gyvenimo, – taip Björk dainoje „Sorrowful Soil“ kūno aritmetika pamažu virsta rauda. Tarp šių skaičių telpa laikas, kurio neįmanoma suskaičiuoti: laukimas, rūpestis, kažkam atiduotas miegas, balsas, kuriuo vėliau, patys to nepastebėdami, kalbėsime. Iš daugybės galimų pradžių tik kelios įgyja veidą, išmoksta tarti motinos vardą, ilgainiui susikuria atskirą pasaulį. O ji gyvena ir savo gyvenimą – su troškimais, maištu, žodžiais, kurių vaikai galbūt taip ir neišmoks suprasti.
Rosana Lukauskaitė
Dresuoto poilsio melancholija
Donato Jankausko-Duonio „Bonifacijaus atostogos“
Donato Jankausko-Duonio „Bonifacijaus atostogos“
Neringos peizažas su savo pušų sakais ir sūriu vėju vizualinėje kultūroje dažniausiai funkcionuoja kaip besąlyginio eskapizmo pažadas. Tai vieta, kurioje miesto neurozės turėtų ištirpti vos išlipus iš kelto. Tačiau įžengus į Juodkrantėje esančią LNDM Pamario galeriją, kurioje Donatas Jankauskas-Duonis išskleidžia savo „Bonifacijaus atostogų“ visatą (kuratoriai Skaistė Marčienė ir Tomas Daukša), šis pažadas greitai dekonstruojamas.
Rosana Lukauskaitė
Vienatvė, vardu Trumanas
Spektaklis „TRU“ Niujorko „House of the Redeemer“
Niujorkas balandžio viduryje nusprendė surengti repeticiją prieš pragarą – netikėta karščio banga, pakaitinusi miestą iki 31 laipsnio, privertė viską aplinkui lydytis į lipnią, tirštą masę. Tokiomis klimato sąlygomis, kai oras tampa beveik fiziškai apčiuopiamas, ribos tarp tikrovės ir haliucinacijos pradeda trūkinėti. Būtent tokioje atmosferoje, palikusi už durų įkaitusį Manhataną, žengiau į „House of the Redeemer“ – istorinį Vanderbiltų giminės palikuonės dvarą, kurio bibliotekoje šiuo metu vaidenasi Trumanas Capote.
Rosana Lukauskaitė
Actekų požemio karalystė šeštame MoMA aukšte
Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“
Niujorkas visada buvo miestas, geriausiai mokantis parduoti savo mitologiją, tačiau šį pavasarį Modernaus meno muziejus (MoMA) nusprendė perrašyti vieną ryškiausių XX a. meno istorijos romanų. Paroda „Frida ir Diego: paskutinis sapnas“ („Frida and Diego: The Last Dream“) nėra tiesiog dar viena retrospektyva. Tai – operinis spektaklis be dainininkų, kuriame pagrindinį vaidmenį atlieka ne tik drobės, bet ir pati erdvės dramaturgija.
Rosana Lukauskaitė
POV: kai nori transcendencijos, bet...
...atėjęs į parodą klausi Wi-Fi slaptažodžio. Neringos Poškutės-Jukumienės paroda „POV“
Internetas mus išmokė jausti per atstumą, pasitelkiant svetimus veidus ir svetimas tragedijas. Ar žinote tą būseną, kai egzistencinis nerimas redukuojamas į dvimačius pikselius ir nuleidžiamas į socialinių tinklų kanalizaciją? Prieš kurį laiką internetas užjautė pingviną, kurio vidinę dramą ramiai ir be jokio patoso įgarsina vokiečių režisierius Werneris Herzogas.
Rosana Lukauskaitė
Kodėl taip nemėgstu Beno Šarkos
Barokiniai sapnai ir pabudimai ant Klaipėdos sienų
Pradėsiu nuo nepopuliaraus teiginio: aš nemėgstu Beno Šarkos. Jis man kelia diskomfortą. Tą specifinį, somatinį nerimą, kurį jauti stebėdamas kažką, kas nepaklūsta fizikos dėsniams ar socialiniam etiketui. Jo kūno valdymas toks meistriškas, kad tampa beveik nepadorus, – lyg jis turėtų keliais sąnariais daugiau nei statistinis pilietis. Jo performansai mane gąsdina ne savo turiniu, o tuo, kad stebėdama jį jaučiuosi taip, lyg žiūrėčiau į atvirą nervą.
Rosana Lukauskaitė
Rožinė siela, palaidais plaukais, supasi lauro medžio viršūnėje
Miglės Križinauskaitės fotografijų paroda „tarp-būviai“ ir Aušros Mačiulaitienės juvelyrikos paroda „Lobis“
Šį kartą pradėsiu ne nuo meno kūrinio, o nuo asmeninio epizodo (leiskite man šiokią tokią knausgardišką prabangą). Kartais paprastas šeimos narių gestas – prašymas nuskenuoti senas mamos nuotraukas artėjančio jubiliejaus proga – gali išprovokuoti netikėtą susierzinimą. Ypač kai žinai, kad pati mama šventės nenori, o jubiliejus – dar po pusantrų metų.
Rosana Lukauskaitė
Kur baigiasi žmogus, prasideda laikas
Apie Vaivos Kovieraitės-Trumpės parodą „Nutrintys. Paslėptas laikas“ Klaipėdos galerijoje
Kognityvinės psichologijos tyrimai rodo, kad daugelis žmonių laiko eigą nesąmoningai suvokia erdviniu būdu – kaip horizontalų žemėlapį, kuriame praeitis išsidėsto kairėje, o ateitis – dešinėje (Orly Fuhrman, Lera Boroditsky, Cross-Cultural Differences in Mental Representations of Time: Evidence From an Implicit Nonlinguistic Task, 2010). Net kalbėdami sakome „žvelgti atgal į praeitį“ ar „judėti į priekį“, tarsi laikas būtų erdvė, o mintis – kelionė.
Rosana Lukauskaitė
Balansuojant ties riba
Pokalbis su menininke Monika Dirsyte
Gegužės 18 d. Vilniaus miesto galerijoje „Meno niša“ duris atvėrė Monikos Dirsytės performansų videodokumentacijos paroda „Dirsytė“. Monika Dirsytė – viena ryškiausių performanso menininkių Lietuvoje, dažnai dirbanti ties instaliacijos ir performanso takoskyra. Per dešimtmetį yra įgyvendinusi daugiau nei 20 įsimintinų ir sudėtingų performansų Lietuvoje ir užsienyje. 2015 m. žiūrovų išrinkta geriausia „ArtVilnius ’15“ menininke (performansas „Aš tavo saulė“).
Rosana Lukauskaitė
Fetišas, poezija ir lėtas laikas
Vilniaus parodų apžvalga
Specialistai teigia, kad vaikščioti atbulomis labai naudinga sveikatai: tai stiprina organizmą, gerina pusiausvyrą ir paaštrina refleksus. Apie parodų lankymo teigiamą poveikį skaitytojams priminti turbūt net nereikėtų – tai stimuliuoja mūsų smegenis, skatina kritinį mąstymą ir kūrybingumą, plečia suvokimą apie pasaulį. Svarbu pačiose parodų salėse nevaikščioti atatupstiems, kad kūrinių sugadinimas nesukeltų sveikatos problemų ir lankytojams, ir parodų organizatoriams.
