Šviesa, lūžtanti per klaidą: išpažintys vitraže

Dažnai į meno galerijas užsukame tikėdamiesi estetinio pasigėrėjimo ar saugios stebėtojo pozicijos, tačiau Vilniaus dailės akademijos galerijoje „Akademija“ veikianti Šalnės Balčiūnaitės paroda šį lūkestį iškart sugriauna. Nors tai įvietinto meno studentės bakalauro baigiamasis darbas (vadovas doc. Žydrūnas Mirinavičius), šis kūrybinis projektas drąsiai peržengia akademinius rėmus ir siekia atviro dialogo su kur kas platesne auditorija. Autorė kviečia į neišvengiamą akistatą su savimi – su kiekvienu, kas bent kartą gyvenime savęs klausė, kodėl pasielgė visiškai ne taip, kaip iš tiesų norėjo ar turėjo.

Devyni vitražai, gimę iš surinktų anoniminių žmonių pasakojimų, galerijos erdvėje iškabinti ratu. Jie veikia tarsi savotiškos išpažinties klausyklos, tik be kunigo, be išankstinio atleidimo pažado ar griežto nuosprendžio. Kiekvienas stiklo lakštas reprezentuoja atskirą asmenybę, unikalų suklupimą ir jautrų bandymą atsekti, kaip iki to gyvenimo taško prieita. Cikle atsispindi patys įvairiausi likimai ir dramatiškos patirtys. Viename darbe apmąstoma vaikystė be tėvo, kai gatvė atsakymus pasiūlo greičiau nei namai, kitame – priklausomybės, kurios ilgą laiką atrodė kaip vieninteliai vaistai nuo kasdienybės skausmo. Taip pat čia telpa naktinis klubų gyvenimas, virtęs kelerių metų tuštuma, ar kalėjimo patirtis, neapleidžianti žmogaus, net ir fiziškai išėjusio į laisvę. Visi šie pasakojimai nėra išgalvoti ar dirbtinai pritempti prie kokių nors moralinių ir pamokslus primenančių išvadų. Žmonių liudijimai skamba autentiškai, pribloškia brutalumu ir nuoširdumu, ir žiūrovas šį tikrumą iškart pajunta.

Menininkė labai taikliai pasirenka vitražą – meno šaką, istoriškai neatsiejamą nuo sakralumo, bažnytinės erdvės bei dieviškos šviesos, ir apverčia tradicinę jo logiką. Nuo senų laikų vitražas vaizdavo šventuosius, pasakojo teologines istorijas bei demonstravo dorybės pavyzdžius, o šioje parodoje stikle įamžinamas klystantis žmogus. Tačiau jis nerodomas kaip bausmės nusipelnęs nusidėjėlis, o veikiau kaip dėmesio, kantraus išklausymo ir supratimo vertas asmuo. Toks drąsus žingsnis nėra tuščia provokacija ar noras nustebinti – tai pagrindinis šio kūrinių ciklo argumentas, rodantis autorės tikėjimą, kad žmogus yra kur kas gilesnis ir sudėtingesnis už savo patį blogiausią poelgį. Įprastuose katedrų vitražuose šviesa sklinda per šventųjų figūras, suteikdama aukštesnę dvasinę prasmę, o Balčiūnaitės darbuose ji lūžta per žmogišką klaidą, tačiau vis tiek sukuria erdvę, prie kurios norisi sustoti ir pamąstyti.

Svarbu pabrėžti, kad autorė atsisako šiuolaikiniame mene taip dažnai matomos ironijos ar pašaipaus atstumo. Savo darbe ji pamini žinomą belgų menininką Wimą Delvoye, kurio kūryba apima šventumą ir provokaciją, tačiau Balčiūnaitė renkasi visiškai kitokią kryptį. Jos paroda nėra bandymas analizuoti ar griauti religines tiesas. Menininkė į sakralią vitražo kalbą žiūri rimtai, netgi su pagarba, tik pakeičia patį dėmesio centrą – vietoj nepasiekiamų dvasinių idealų pasirenka tyrinėti trapų ir klystantį žmogiškumą.

Kūrinių vizualinė kalba susideda iš kelių skirtingų sluoksnių, kurie nuolat sąveikauja tarpusavyje. Klasikinės tapybos figūrų motyvai ir architektūriniai elementai čia veikia kaip kultūrinės atminties, taisyklių ir visuomenės normų simboliai. Jie sukuria tam tikro stabilumo įspūdį, primindami apie tradicijų svorį ir tai, kas visuomenėje laikoma teisingu ar priimtinu elgesiu. Tačiau ant šių formų atsiranda ekspresyvūs grafičių užrašai, vadinamieji tagai. Šis greitas, spontaniškas, destruktyvus gestas fiksuoja akimirkos emociją, kuri įprastai nepereina per racionalaus proto filtrą. Dviejų radikaliai skirtingų pasaulių susidūrimas stikle puikiai vizualizuoja pačių istorijų esmę: žmogus nuolat yra pasimetęs tarp to, koks jis turėtų būti pagal visuomenės kanonus, ir to, koks jis išties būna tą vieną neapgalvotą, lemtingą akimirką.

Pavadinimai kūriniams paimami tiesiai iš respondentų žodžių. Šis sprendimas atrodo poetiškai ir etiškai: autorei rūpi, kad žmogaus balsas liktų jo paties, net kai jis virsta vaizdu. Pirmas labiausiai akį patraukęs kūrinys „Buvau užauginta auksiniam narvely“ vaizduoja mažą mergaitę, besišluostančią ašaras, prisėdusią ant pompastiško krėslo krašto. Prie mergaitės kojų matomas auksinis paukščio narvelis – jis atidarytas, tačiau paukštis guli nukritęs šalia ant grindų. Fone gausu chaotiškų spalvingų grafičių tagų – jie atrodo tarsi triukšmas, kurio niekaip nepavyksta nutildyti. Šis kūrinys tiksliai atliepia pašnekovės pasakojimą apie metus, praleistus naktinių klubų, svaiginimosi ir nuolatinio melo aplinkoje. Paradoksalu, tačiau savo istoriją ji įvardija būtent „auksiniu narveliu“ – augusi aprūpinta ir neturėjusi akivaizdžios priežasties maištauti, todėl kaltę dėl savo pasirinkimų išgyvenusi dar skaudžiau. Vitraže mažos mergaitės figūra virsta prarastos savivertės ir vidinio sutrikimo metafora. Atvertas narvelis čia žymi išsilaisvinimą iš destruktyvaus gyvenimo būdo, tačiau kartu palieka atvirą klausimą: ar laisvė visuomet reiškia gebėjimą skristi? Grafičių sluoksnis sustiprina šią įtampą, primindamas aplinkos spaudimą ir išorinius balsus, tarp kurių jaunas žmogus mėgina atrasti save, tačiau neretai pasiklysta. Kūrinys atrodo tarsi jautrus bandymas susigrąžinti ryšį su nuskriaustu „vidiniu vaiku“ ir suteikti jam tai, ko tokį ilgą laiką trūko, – supratimą bei atleidimą.

Kitas itin dėmesį atkreipęs vitražas, įprasminantis istoriją „Aš turiu priimti tai kaip kažkokią stiprybę“, vizualiai materializuoja skausmingiausią pašnekovo išpažinties dalį. Kūrinyje pavaizduotas jaunas, raumeningas vyras, ant pečių nešantis vyresnio žmogaus figūrą. Šis motyvas tiksliai koreliuoja su respondento prisiminimais apie vaikystėje patirtą smurtą, mamos įkalinimą ir paauglystę gatvėje: „man nebuvo leidžiama verkti <...>, čia turi būti vyras“. Vaizduojamas atletiškas jaunuolio kūnas tampa primesto, emocijas gniaužiančio toksiško „vyriškumo“ simboliu – stiprybė yra ne pasirinkimas, o pareiga, užkrauta dar tada, kai žmogus neturėjo galimybės jos atsisakyti. Ant jo nugaros esanti vyresniojo figūra įkūnija visą tą praeities traumų, smurto ir aplinkos šešėlių naštą, kurią pašnekovas pripažįsta iki šiol su savimi besinešantis. Balčiūnaitė sukuria stiprią egzistencinę metaforą: jaunas vyras nebėga nuo praeities ir jos neneigia, o fiziškai pakelia šį slegiantį nešulį.

Dar vienas ciklo darbas „Jinai trisdešimt metų meldėsi“ vaizduoja merginą, tvirtai glėbyje laikančią verkiantį vaiką. Jų figūros, apsuptos „rėkiančių“ grafičių žymių, tiesiogiai rezonuoja su respondento pasakojimu apie seserį, kuri už jį nenuilstamai meldėsi tris dešimtmečius. Nors vyro gyvenime dominavo narkotikai ir nusikaltimai, sesuo jo niekada neišsižadėjo. Jaunos moters ir vaiko siluetai vitraže spinduliuoja „madoniška“, sakralia ramybe bei globa, kuri stulbinamai kontrastuoja su chaotišku, destruktyvų brolio gyvenimą atspindinčiu fonu. Tai jautrus ir vizualiai paveikus dvasinio užnugario simbolis, parodantis, kad net didžiausiame nuopuolyje žmogus nebuvo paliktas vienas.

Iš pirmo žvilgsnio devynių atskirų istorijų formatas gali pasirodyti fragmentiškas, tačiau šį įspūdį paneigia ekspozicijos struktūra. Vitražai išdėstyti ratu, todėl tarp jų nėra hierarchijos – viena klaida nėra svarbesnė ar sunkesnė už kitą. Toks sprendimas tiksliai atliepia ir pačią parodos temą: žmogaus klaidos retai būna vienkartiniai įvykiai, dažniau jos tampa pasikartojančių patirčių ir vidinių kovų dalimi. Interviu pasakojimuose ne kartą atsikartoja mintis, kad senasis „aš“ niekur visiškai nedingsta, tačiau ilgainiui išmokstama su juo gyventi ir nukreipti tą pačią energiją kita, geresne linkme. Reikšmingas ir skaičius „devyni“. Jis neišvengiamai primena įvairias religines bei kultūrines žmogaus ydų ir nuodėmių klasifikacijas, tačiau atrodo, kad Balčiūnaitė sąmoningai vengia tokios sistemos. Čia nėra nei kategorijų, nei moralinio vertinimo skalės – tik devynios skirtingos žmogiškos patirtys, kviečiančios ne teisti, o suprasti.

„Devyni žmogaus polinkiai klysti“ – stebėtinai brandus ir vientisas kūrybinis projektas, kuriame pasirinkta medžiaga, forma ir gilus turinys papildo vienas kitą. Tačiau didžiausia šio darbo vertė yra menininkės pasirinkta pozicija. Apie žmonių klaidas mene galima kalbėti labai įvairiai: galima jas paversti pompastišku socialiniu spektakliu, sausu moralizuojančiu pamokslu ar griežta visuomenės kritika. Balčiūnaitė pasirenka kur kas sudėtingesnį kelią – ji kalba apie klaidą kaip apie skausmingą asmeninę patirtį, kurią pirmiausia mėginama suvokti. Tam reikia daug empatijos ir drąsos: išklausyti tai, apie ką žmonėms kalbėti sunkiausia, ir nesugadinti tų jautrių pasakojimų, nepaversti jų banaliomis, lengvai „suvirškinamomis“, klišinėmis žinutėmis.

Šalnė Balčiūnaitė įrodo, kad už kiekvieno suklupimo visada slepiasi kai kas labai žmogiška – kažkas, ką tikrai įmanoma atjausti ir priimti. Žinoma, jei tik patys sutiksime prie kūrinių pabūti šiek tiek ilgiau nei kelias sekundes – ilgiau, nei paprastai užtrunka skubotas nuosprendis.

Paroda veikia iki birželio 13 d.

VDA galerija „Akademija“ (Pilies g. 44, Vilnius)