Tracey Emin paroda „A Second Life“ Londone
Padėkite daugtaškį. Tracey Emin parodoje „A Second Life“ Londono „Tate Modern“ muziejuje lieka tik kūnas, atmintis ir tai, ko jau nebeįmanoma pagražinti... Pavadinimą būtų sunku versti pažodžiui. „Antrasis gyvenimas“ neišvengiamai siejasi su naujausiu menininkės biografijos etapu – onkologinės ligos pasekmėmis, kai Emin iš tiesų buvo priversta mokytis gyventi iš naujo.








Šarūno Matijošaičio paroda „Dainos ir albumai“
Šarūno Matijošaičio, pasirašančio Šaro vardu (taip ir vadinsiu, nes pažįstu jį 30 metų), tapyba atsiveria kaip savotiška riba – tarp garso ir vaizdo, tarp spontaniškų emocijų ir apgalvotos struktūros, tarp šiuolaikinio žmogaus patirties ir klasikinės tapybos tradicijos. Tai nėra tapyba, kurią galima „greitai pamatyti“. Ji reikalauja įsitraukimo, laiko ir tam tikro nusiteikimo – panašiai kaip muzika, kurią reikia ne tik girdėti, bet ir išklausyti.






Sigito Parulskio fotografijų paroda „Susmulkinta amžinybė“
„AP galerija“ reikšmingai išplėtė savo veiklos horizontus – ne tik simboliškai nuleido inkarą Danės upės pakrantėje, įkurdama naują filialą Klaipėdoje, bet ir subtiliai, tačiau užtikrintai papildė miesto galerijų bei meno rinkos erdvę nauja kokybe. Šis žingsnis gali būti suvokiamas kaip svarbus kultūrinis pareiškimas, liudijantis ne vien geografinę plėtrą, bet ir siekį kurti aktyvesnį dialogą tarp skirtingų Lietuvos meno centrų.








Ringailės Marcinauskaitės paroda „Švęskim gyvenimą“ Antano Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje
Patirtys, kurios ramina, primena, sugrąžina į pradžią, leidžia išgirsti tylą tarp dviejų minčių; patirtys, kurios žeidžia, bet atveria, kurios klaidina, bet moko abejoti, leidžia paklysti tam, kad rastum kryptį; patirtys, kurios sugrąžina vaikystės žaidimą, o jų taisyklės kuriamos čia ir dabar; patirtys, kurios primena, kad kiekvienas fragmentas yra visumos atspindys, kad atsitiktinumai daug ką lemia; patirtys, kurios leidžia būti – be vaidmens, be išankstinio atsakymo; kurios tampa tiltu tarp savęs ir kito, tarp žaidimo ir tikrovės, tarp akimirkos ir amžinybės.








Apie AP galerijos gyvavimo dešimtmetį
AP galerija mini veiklos dešimtmetį, ir tai ne tik simbolinis laiko ženklas. Šie dešimt metų – tai nuoseklaus dialogo su menininkais ir žiūrovais rezultatas, atvėręs duris ne vienai reikšmingai parodai ir iniciatyvai. Šiandien galerija „matuoja“ nueitą kelią ir į ateitį žvelgia kaip į erdvę, kurioje galima stiprinti ryšį su jau pažįstamais autoriais, drąsiai kviesti naujus, o svarbiausia – išlaikyti gyvą, kintančią aplinką, aktualią meno publikai.
Tauragės festivalis „Kvadratu“
Kasmetinis Tauragės festivalis „Kvadratu“ jau nuo 2019-ųjų kviečia miestą patirti kitaip: čia aikštės tampa scenomis, gatvės virsta galerijomis, o kasdienės erdvės – netikėtais kultūros atradimais. Vizualieji ir medijų menai, šokis, teatras bei instaliacijos įsilieja į urbanistinį ritmą, kuriame kiekvienas žiūrovas, netgi praeivis tampa dalyviu.








Apie parodą „Nuo gintarų iki žvaigždžių: M.K. Čiurlionis, amžininkai ir bendraminčiai“
Tarp simbolinio jūros gintaro lopšio ir žvaigždžių buveinės tęsiasi kelias, kuriuo Mikalojus Konstantinas Čiurlionis eina tyliai, tačiau paskui jį žengia minios gerbėjų, žiūrovų, sekėjų ir tęsia meninės transcendencijos trajektoriją. Šis kelias, kurį atrado pats menininkas, be teorinio verbalizavimo ar manifestų, šiandieną atveria erdvę interpretacijoms, leidžiančioms žiūrovų auditorijai įsitraukti į vizualiai artikuliuotą filosofinį diskursą.








Apie Jūratės Kazakevičiūtės parodą „Kintantys kūnai“
Ši recenzija – siurrealistinė kelionė per Jūratės Kazakevičiūtės parodą „Kintantys kūnai“, kuri šiuo metu eksponuojama VDA parodų salėse „Titanikas“. Ji susieja natūrą ir kultūrą, kūną ir medžiagą, žmogų ir gamtą. Pasitelkdamas tekstilės meno kontekstus ir tam tikras, netgi labai tolimas analogijas su Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjais, bandau tyrinėti „minkštosios skulptūros“ fenomeną kaip poetinę ekologiją ir jutiminį kraštovaizdžio skaitymo būdą.







Agnijos Koreniukės grafikos vizija
Agnija Koreniukė yra viena įdomiausių šiuolaikinių lietuvių grafikių, jos kūryba apima įvairias technikas – linoraižinius, monotipijas, piešinius, litografijas ir koliažus. Jos meninė raiška pasižymi stipria introspekcija, giliomis emocinėmis vibracijomis ir formaliu ekspresyvumu. 2007 m. menininkė baigė grafinio dizaino studijas Vilniaus dailės akademijoje ir nuo tada jau daugiau nei 15 metų aktyviai kuria.








Iš ciklo „Pastabos ir paraštės. Menotyrininko dienoraštis“
Šių metų jau tradicine tapusios Fotografijos šventės paroda Klaipėdoje šį kartą dėl mums jau įprasto ir paraleline realybe tapusio karantino natūraliai skilo į dvi dalis. Visumą matote virtualioje erdvėje. Tikroji paroda lieka už kadro ir tai tik pakursto tyrinėjimo aistrą, skatina smalsumą, naują konteksto įvertinimą, netgi naujo kūrimą.






