7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Atleiskite, toks mano indėlis į bendrą gėrį

Pokalbis su skulptoriumi Mykolu Sauka

Aušra Kaminskaitė
Nr. 25 (1602), 2026-06-26
Dailė
Mykolas Sauka. I. Gudelaitytės nuotr.
Mykolas Sauka. I. Gudelaitytės nuotr.

Per Jonines, birželio 24-ąją, Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) padalinyje Jono Basanavičiaus gimtinėje bus atidengtas skulptoriaus Mykolo Saukos „Koplytstulpis“ – skulptūra, skirta Jonui Basanavičiui. Apie naująjį kūrinį kalbamės su autoriumi.

 

Jono Basanavičiaus gimtinė dažnai suvokiama kaip ypatingos energijos vieta, iš kurios prasidėjo žmogaus, reikšmingai paveikusio Lietuvos valstybingumo raidą, kelias. O kokiomis savybėmis pasižymi energiškai stiprus meno kūrinys? Ar toks bus ir „Koplytstulpis“?

Tikiuosi. Man stipriausi tie kūriniai, kur nepamestas vaikiškas žvilgsnis. Kai viskas padaryta iš vaikiško plastilino, bet didžiuliais pirštais.

 

„Koplytstulpį“ sukūrėte iš medžio. Esate sakęs, kad su šia medžiaga dirbti jums artima, tačiau kartu pabrėžiate, jog svarbiausia ne pati medžiaga, o nuolatinis santykis su kūriniu ir kasdienis darbas dirbtuvėse. Kaip atrodė jūsų rutina kuriant šią skulptūrą?

Nieko ypatingo. Nulipdžiau nedidelį eskizą, išdrožiau. Ilgiau vargau su koplytėle, nes man viskas išeina kreivai. Bet koplytstulpiai gražiausi, kai pakrypsta.

 

Esate juokavęs, kad vienas dažniausių ir kartu labiausiai erzinančių kolegų patarimų būna – taip ir palik. Ar kurdamas „Koplytstulpį“ pajutote momentą, kai teko sustoti ir nuspręsti, kad kūrinys jau baigtas?

Šįkart nebuvo, kankinau iki paskutinio.

 

„Koplytstulpis“ monumentalus – siekia apie tris metrus aukščio. Kokį poveikį žiūrovui kuria toks mastelis? Kodėl jūsų kūryboje svarbios aukštos, monumentalios formos?

Pati skulptūra tik šiek tiek didesnė nei metro. Su būdele ir stulpu išeina trys su puse metro. Taigi tiesiog kamerinė skulptūra, pakelta ir apsaugota nuo lietaus stogeliu. Nežinau, kaip atrodys toje vietoje, bet tai neturėtų būti „rėkiantis“ ar monumentalus daiktas. Greičiau kuklus. O apskritai skulptoriams patinka daryti kuo didesnes skulptūras. Jie visada slapta pavydi mastelio architektams.

 

Groteskas dažnai gimsta jungiant priešybes – realybę ir fantaziją, grožį ir bjaurumą, tragizmą ir komizmą, racionalumą ir absurdą. Atrodo, kad tokios priešpriešos būdingos ir jūsų kūrybai. Kokios priešybės susitinka „Koplytstulpyje“?

Aš dažnai kalbu apie viską labai tiesiai, taip, kaip nutiko, ir taip, kaip galvoju, bet žmonėms atrodo, kad juokauju. Panašiai atsitinka ir su dirbiniais. Kuo nuoširdžiau juos darau, tuo labiau jie groteskiški. Arba kai imu motyvus tiesiai iš interneto – dokumentines nuotraukas, realius medicininius vaizdus, jie atrodo „sapniški“ ir „siurrealūs“. Čia bus tas pats. Neturiu jokio supratimo, ką pamatys kiti, galiu tik spėti, kad bus priešingai, nei galvojau.

 

Vaiko figūra dažnai siejama su žaidimu, o meną taip pat galima patirti kaip savotišką žaidimą su tam tikromis taisyklėmis. Jei jūsų „Koplytstulpis“ turėtų savo taisykles, kokios jos būtų? Kaip, jūsų manymu, lankytojas galėtų jį patirti?

Lankytojas galėtų šitam koplytėlės personažui sugalvoti pasakojimą. Medinės skulptūros kartais vaizduoja tautosakos personažus, bet mes nežinome tiksliai, kokius, ir prikuriame nuo savęs. Taip atsiranda savotiška tautosaka. Kartu ir ryšys su žymaus tautosakos rinkėjo gimtine.

 

Ar matote sąsajų tarp šio „Koplytstulpio“ ir ankstesnių savo darbų, pavyzdžiui, „Vaikų kambario“?

Taip, tas vaikas yra iš tų pačių putlių barokinių vaikų, kuriuos drožiau pastaraisiais metais, tik paaugęs, palikęs vaikų kambarį ir pastatytas vienas savo namelyje. Buvo ir daugiau tokių atvejų – kitą veikėją iš šitos medinių drožinių šeimos pastačiau Šilavote, vienas medinis „Vabzdžių viešbutis“ yra Skuode, sveikatingumo parke. Tai skulptūros, išaugusios parodines erdves, bet iš to paties „darbų kūno“ ar „darbų organizmo“ (body of work).

 

Esate minėjęs, kad viešosios skulptūros dažnai gyvena dešimtmečiais. Ar kurdamas „Koplytstulpį“ galvojote apie tai, kaip jis galėtų būti matomas ateityje?

Kaip jį matys po kelių dešimtmečių, negalvojau, bet visada pagalvoju apie žemiškesnius dalykus: kaip keisis medžiagos, kaip papilkės ir sutrūkinės medis. Ir tai man patinka: laikas visada pataiso net pačius baisiausius kūrinius, o jeigu jie neblogi ir taip – jų nesugadina. Labiausiai tai galioja medžio drožiniams.

 

Kalbėdamas apie Zarasuose pastatytą skulptūrą esate sakęs, kad jūsų tikslas nėra provokuoti. Kaip šiandien suprantate provokaciją mene? Kaip ji atsiranda ir kodėl kartais sukelia stiprias reakcijas net tada, kai autorius to nesiekia? Ar provokacija mene visada yra neigiama, o gal ji gali tapti svarbiu pokalbio, diskusijos impulsu?

Po to įvykio Zarasuose galvojau apie provokaciją. Gal tiesiog mano skonis, supratimas per daug nutolo nuo didžiosios masės žmonių, todėl mane provokuoja daugybė dalykų, kurie laikomi norma: muzika prekybos centruose, radijo laidų vedėjai, miesto šventės, entuziastingi senukai reklamose, QR kodai vietoje meniu. Sunku rasti dalyką, kuris manęs neprovokuoja, ir kuo toliau, tuo jų daugiau. Ir tada pastatau skulptūrą, kuri, man atrodo, kalba apie prasmingus dalykus. Skandalas. Ką daryti? Atleiskite, toks mano indėlis į bendrą gėrį.

 

„Koplytstulpio“ atidengimo ceremonija vyks birželio 24 d. 14 val. Jono Basanavičiaus gimtinėje Ožkabaliuose (Gimtinės g. 17, Ožkabalių I k., Vilkaviškio r.). Renginio metu lankytojų taip pat lauks aktoriaus Andriaus Bialobžeskio ir kompozitoriaus Jurgio Juozapaičio literatūrinė-muzikinė programa „Aušros pašauktasis“. Renginį užbaigs žurnalisto Ryčio Zemkausko moderuojamas pokalbis su dalyvaujančiais menininkais.

Mykolas Sauka. I. Gudelaitytės nuotr.
Mykolas Sauka. I. Gudelaitytės nuotr.
Jono Basanavičiaus gimtinė. S. Samsono nuotr.
Jono Basanavičiaus gimtinė. S. Samsono nuotr.
Jono Basanavičiaus gimtinė. S. Samsono nuotr.
Jono Basanavičiaus gimtinė. S. Samsono nuotr.