Pabaigos atidėjimo praktikos

Šiuolaikiniame mene procesualumo idėja dažnai pasitelkiama kaip viena iš galimų strategijų, tačiau Onės Austėjos Maldonytės paroda „Desiccating“ ją išskleidžia kaip esminį kūrinio veikimo principą. „Editorial“ erdvėje pristatomas kūrybinis procesas nėra simboliškai imituojamas. Jis tiesiog vyksta. Lyg būtų sąmoningai atsisakyta galutinio kūrybinio rezultato logikos ir vietoj jos paleistas lėtas irimo mechanizmas. Parodoje pristatomi sunkiai atpažįstami dariniai, kurie traukiasi, džiūsta, sluoksniuojasi, tyliai skyla ir cirkuliuoja, išlaikydami savo pačių nykimo užuomazgą. Net pati ekspozicijos architektūra ima priminti ne neutralią galerijos infrastruktūrą, o laikiną kraujotakos sistemą, per kurią kažkas sunkiasi ir nyksta.

Šioje cirkuliuojančioje struktūroje nė viena medžiaga nebegali išlikti galutinė ar uždara. Todėl ir keramika čia tampa procesu, nors tradiciškai ji išdegama sukietėja ir sustingsta tarsi sustabdytas laikas. Tačiau ši logika, kaip ir ankstesniuose Maldonytės projektuose, sąmoningai ardoma. Kartu taip pat naudojami vaškas, želatina ir metalas veikia tarsi destabilizuojantys intarpai. Jie išardo užbaigtumo iliuziją ir paverčia kūrinius nuolatinio perėjimo zonomis. Objektai atrodo lyg pagauti tarpinėje stadijoje, tarp augimo ir irimo, organiškumo ir dirbtinumo. Tai substancija, kuri įstringa sprendimo akimirką, nežinodama, kuo galutinai taps. Ši ribinė būsena kuria ne tiek vizualinį neapibrėžtumą, kiek ontologinį svyravimą. Kūriniai tampa ne objektais, o laikinais būvio režimais, kuriuose forma nuolat rizikuoja iširti arba dar tik atsirasti.

Būtent iš šio neapibrėžto virsmo ir išauga pagrindinė parodos būsena – džiūvimas. Pats žodis skamba paprastai ir buitiškai, tarsi būtų paimtas iš kasdienio pokalbio. Džiūsta skalbiniai, indai ar ant palangės paliktas obuolys. Tačiau būtent šiame paprastume slypi konceptuali intriga. Džiūvimas šiuolaikiniame mene lengvai rizikuoja pavirsti estetizuota nykimo metafora. Gražiu entropijos paveikslu, kuriame irimas romantizuojamas kaip melancholiškas paviršius. Maldonytė šios spąstų zonos išvengia grąžindama džiūvimą į materialų, fiziologinį lygmenį, kai procesas tampa nejaukus, klampus ir kūniškas.

Biologiniu požiūriu džiūvimas vyksta tada, kai iš audinių ar paviršių vanduo ima sparčiau pasišalinti, nei yra atkuriamas. Minkštieji sluoksniai netenka elastingumo, paviršiai ima trauktis, kietėti ir galiausiai skyla tarsi perdžiūvusi žemė. Šis procesas paprastai reiškia pabaigą – gyvybinės sistemos balansų griūtį. Tačiau Maldonytės praktikoje jis paradoksaliai įgyja pradinės būsenos statusą, tarsi atvirkštinė gyvybės formulė, pagal kurią nykimas tampa transformacijos varikliu.

Todėl paroda atsiveria kaip procesualus laukas, kuriame medžiaginės substancijos turi savą laiką, tempą ir atsparumą. Jos elgiasi tarsi skirtingi organizmai: vienos brinksta ir stingsta, kitos priešinasi laikui, dar kitos tyliai oksiduojasi. Tarp jų nuolat vyksta lėta, beveik nematoma kaita, kai forma gimsta iš įtampos, o irimas veikia tarsi varomasis kūrybos mechanizmas. Taip medžiagos įgyja savotiško agentiškumo, nes ne tik paklūsta menininkės sukurtam scenarijui, bet ir pačios jį koreguoja. Forma tampa ne sprendimu, o derybų tarp skirtingų materijų rezultatu. Keramika, vaškas, metalas ir želatina čia funkcionuoja kaip priverstinai sujungti veikėjai, kurių tarpusavio santykiai kuria parodos atmosferą. Visa tai primena laboratoriją, kurioje gamta ir pramonė ne tiek bando susitarti, kiek atsitiktinai sugyvena prieštaringai suderintoje sistemoje. Želatina tirpsta kaip laikinumo protezas, keramika „kvėpuoja“ per įtrūkius kaip porėtas kūnas, kuris nebesuvaldo savo vidinės įtampos. Metalas virsta skeletu, laikančiu tai, kas nuolat priešinasi laikymuisi, ir priverstu aptarnauti nykimą, kai jo pirminė prigimtis skirta stabilumui kurti.

Ypač intriguojantis pačių medžiagų „moralinis statusas“. Keista tai sakyti apie želatiną ar metalą, tačiau parodoje jos reiškiasi taip, tarsi turėtų savas etines trajektorijas. Jos atsisako pasyvios žaliavos statuso žmogaus rankose ir veikia kaip autonomiški kūnai su savais kaprizais, pasipriešinimais ir nuotaikomis.

Metalinės grotelės, skirtos skysčiams nutekėti, įgauna beveik cinišką scenografinį vaidmenį. Jos primena racionalią infrastruktūrą – modernybės pažadą kontroliuoti srautus, reguliuoti perteklių ir užtikrinti tvarką. Tačiau Maldonytės parodoje šis techninis karkasas aptarnauja tai, kas iš esmės priešinasi stabilumui: tirpimą, irimą, nutekėjimą ir formos išslydimą iš kontrolės mechanizmų. Grotelės virsta savotiškais kanalizacijos nervais, kuriais teka ne tik skysčiai, bet ir pačios sistemos nesėkmė. Jos nebesustabdo chaoso, o tik padeda jam cirkuliuoti.

Ši trintis atveria galimybę parodą suprasti iš posthumanistinės perspektyvos, kai žmogus jau nebegali iki galo suvaldyti estetinės kompozicijos, nes ją formuoja daugybė ir nežmogiškų jėgų. Jis praranda pagrindinę kūrėjo poziciją ir tampa tik viena iš proceso dalelių, nuolat susiduriančių su materijos inercija, jos atsparumu ir nenoru būti galutinai apibrėžtai. Nuolat besivystančios skulptūros darosi performatyvios savo esme, nes egzistuoja ne kaip stabilus objektas, o kaip nuolatinis išslydimas iš stabilumo. Forma nuolat kinta, todėl transformacija nebeatrodo lyg papildomas efektas, o tampa pačia šios struktūros esme.

Tokiame virsmo kontekste Maldonytė ekologinį nerimą materializuoja kaip lėtą, klampų procesą, kuriame nėra nei aiškios pradžios, nei galutinio taško. Menininkė ne pasakoja apie krizę, o pristato būklę, kai pati krizė tampa medžiagos veikimo režimu, o džiūvimas atsiskleidžia kaip vienas iš formos egzistavimo būdų. Galima sakyti, kad „Desiccating“ kalba apie tai, kas nutinka, kai sistema nebeįstengia užbaigti proceso, o kiekvienas bandymas jį pasiekti virsta nauju paviršiumi ar etapu.

Medžiagiškas performatyvumas (ypač želatinos nykimas realiuoju laiku) sukuria egzistencinį laikinumą, tarsi pats kūrinys kvėpuotų ir lėtai prarastų drėgmę kaip gyvas organizmas. Tokia prieštara tarp kontrolės ir irimo džiūvimo procesą paverčia ne tik estetine forma. Ji taip pat atskleidžia vandens stoką pasaulyje bei infrastruktūrines sistemas, kurios reguliuoja, išnaudoja ir paskirsto resursus. Todėl „Desiccating“ atrodo tarsi intensyvi, meditacinė ir politiškai įkrauta intervencija, kurioje keramikos, želatinos ir metalo dialogas išryškina vandens kaip dvigubo agento statusą. Jis yra ir gyvybės šaltinis, ir industrinis resursas.

Maldonytė, sukurdama ekologinę krizę ekspozicijos erdvėje, žiūrovą paverčia lėto nykimo liudytoju. Jis atsiduria ne prie užbaigto kūrinio, bet prie proceso, kuris atsisako būti užbaigtas. Taip paroda priartėja prie fenomenologinio meno patyrimo, kai svarbiausia ne „kas yra“, o „kas vyksta“.

Ir gal būtent čia išryškėja subtili, beveik ironiška parodos „laikysena“: paroda kalba apie nykimą, bet pati jo iki galo neįvykdo. Ji sausėja, tačiau neišdžiūsta. Artėja prie ribos, bet ją vis atideda dar vienu mikronu, palikdama žiūrovą tarp pabaigos pažado ir jo nuolatinio suspendavimo. O gal tiesiog rodo tai, ką šiuolaikinis menas seniai nujaučia, bet retai pripažįsta garsiai: kad šiandien net ir katastrofa nebeturi aiškios pabaigos formos.

Paroda veikia iki birželio 20 d.

Projektų erdvė „Editorial“ (Latako g. 3, Vilnius)